Geriausi Lietuvos krepšininkai trečiadienio vakarą pasirodys Šiauliuose, kur krepšinis ir A.Sireika yra toks pat junginys, kaip Andrius Mamontovas ir „Foje“, Ramūnas Karbauskis ir „valstiečiai“, kaip lietuviška vasara ir lietus.
61 metų šiaulietis šiame mieste pradėjo savo įspūdingą kelią, iš pradžių treniruodamas „Šiaulių“ ekipą, paskui Kauno „Žalgirį“, taip pat ir Lietuvos rinktinę, kuriai vadovavo 2002–2006 metais ir su kuria laimėjo auksą Europos pirmenybėse Švedijoje.
Per du karjerus etapus vienuolika sezonų LKL varžybose „Šiaulių“ klubą treniravęs A.Sireika šią vasarą pasiryžo trečiajam kartui. Nors Utenos „Juventus“ prašymai pasilikti skambėjo nuoširdžiai, nors pasiūlymai iš Artimųjų Rytų komandų atrodė dosnūs finansiškai, jis nusprendė grįžti namo ir padėti ekipai išgyventi sunkiausiu metu.
A.Sireika nori prikelti Šiaulių klubą, praėjusį sezoną kolekcionavusį pralaimėjimus didžiuliais skirtumais ir finišavusį dešimtoje vietoje – jis pats buria sudėtį ir važinėja po Šiaulius ieškodamas naujiems žaidėjams tinkamesnio būsto.
Nors darbų Šiauliuose nestinga, A.Sireika taip pat stebi ir visas Dainiaus Adomaičio vadovaujamos Lietuvos rinktinės kontrolines rungtynes, kurių aštuntąsias – priešpaskutines – lietuviai žais trečiadienio vakarą Šiauliuose su Islandija.
Likus aštuonioms dienoms iki Europos čempionato A.Sireika su 24sek pasidalijo savo įžvalgomis apie šių metų Lietuvos komandą.
– Treneri, ar jums bus įdomios rungtynės su Islandija šįvakar?
– Jei atvirai, norėtųsi rimtesnio varžovo. Nenuvertinu Islandijos, bet žinome Europos šalių pajėgumą krepšinyje. Jau matėme, kad tokios rungtynės kaip Rygoje su Rumunija nieko neduoda.
Jei tai būtų pirmosios pasirengimo rungtynės, būtų įdomu išvysti Lietuvos rinktinę. Tačiau esu matęs visas mūsų kontrolines rungtynes.
Bendrai mūsų rinktinė man palieka optimistinį įspūdį. Ji gali kautis dėl pačių aukščiausių vietų.
– Ką išvydote per tas septynerias kontrolines rungtynes – galbūt šių metų rinktinė jums primena kurią nors ankstesnių metų Lietuvos komandą?
– Labai sunku palyginti tai, kas buvo vakar, ir tai, kas yra šiandien. Krepšinis kasmet keičiasi visuose lygiuose – NBA ir Eurolygoje taip pat. Žaidėjai vis labiau universalesni, mobilesni.
Kaip žmogus, kuris mėgsta krepšinį ir žiūri iš šalies, linkėčiau, kad šių metų Lietuvos rinktinės krepšininkai suprastų vienas kitą geriau aikštėje – tada ir treneriui dirbti lieka vienas malonumas. Tada galima varijuoti penketais, aukštesniu ir greitesniu, keisti gynybos sistemas.
Dabar jau bus galima skirti daugiau dėmesio susižaidimui, nebereikia ieškoti vienuolikto ar dvylikto žmogaus komandoje.
Tereikia atrasti kozirį, nes žvelgiant į mūsų komandą ji atrodo sustiprėjusi. Anksčiau turėjome Joną Valančiūną, o dabar greta jo ir Donatas Motiejūnas – jis grįžo dar galingesnis. Anksčiau turėjome Robertą Javtoką, o dabar turime ir iš toli galintį pataikyti dar vieną aukštaūgį.
Bendrai mūsų rinktinė man palieka optimistinį įspūdį. Ji gali kautis dėl pačių aukščiausių vietų.
– Kas galėtų būti pagrindinis taškų rinkėjas šioje komandoje?
– Pagrindiniai taškų rinkėjai bus tie, kurie nebijo atakuoti. Aš ir pats burdamas savo naują komandą Šiauliuose matau gražius ir techniškus vyrus, bet dar nežinau, kaip jie sugebės savo įgūdžius realizuoti per rungtynes. Tai lems drąsa, laisvė priimti teisingą sprendimą sunkiu momentu.
Turime įvairiapusišką komandą, daug paslėptų atakų krypčių.
Su J.Valančiūnu ir D.Motiejūnu padaugėjo jėgos. Dar ir Artūras Gudaitis atrodo gerai. Turime tikrai tvirtų vyrų po krepšiais.
Mes turime ir auksarankių metikų. Turime ir patyrusių žaidėjų, kaip Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis. Mindaugą Kuzminską taip pat galima prie tokių priskirti. Turime įvairiapusišką komandą, daug paslėptų atakų krypčių.
– Kaip Jonas Valančiūnas pasikeitė Lietuvos rinktinėje, lyginant jo vaidmenį komandoje kelerius pastaruosius metus?
– Aš norėčiau, kad jis keistųsi labiau. Jonas yra talentingas žmogus ir gali daugiau. Tačiau NBA kriterijai yra kitokie.
Mes gerai žinome vieną jo kozirį – stovėdamas toliau nuo krepšio jis kilsteli kamuolį ir apgauna visus – beveik visi varžovai pašoka. Šis veiksmas labai natūralus, man jis labai patinka.
Tačiau tuo pat metu jis lieka nepraplėstas. Jonas neatakuoja iš toliau.
Juk yra pavyzdžių. Pau Gasolis irgi tokio pat ūgio, bet tik palik laisvą ir jis mes tritaškį. Nesakau, kad J.Valančiūnas mestų tritaškius, bet iš vidutinio nuotolio galėtų atakuoti. Jonas turi labai minkštą, švelnų riešą. Jis puikiai meta baudas, o tai dažniausiai parodo, ar žmogaus metimas yra techniškas. Jonas galėtų būti įvairesnis.
– Prieš stovyklą daug buvo kalbama apie sunkiojo puolėjo poziciją, kurioje šįsyk nėra Domanto Sabonio ir Pauliaus Jankūno, bet yra kiti variantai. Kuris penketas – su aukštu D.Motiejūnu šioje pozicijoje ar su žemesniu M.Kuzminsku ar J.Mačiuliu jums atrodo labiau vykęs?
– Manau, kad trenerio laimė yra turėti tokius pasirinkimus. Negaliu sakyti, kad aukštesnė, po krepšiu laužianti sudėtis bus geresnė už žemesnę, bet judriau atakuojančią. Viskas priklausys nuo varžovų. Svarbu, kad galėsime ištraukti vis naujų ginklų.
Svarbu, kad galėsime ištraukti vis naujų ginklų.
Tai ir bus mūsų jėga.
Negali visada džiaugtis turėdamas vien iš toli pataikančius žaidėjus. Jie gali užstrigti. Mums dabar to bijoti nereikės, nes turime jėgos po krepšiais – galime žaisti įvairų krepšinį. Bus įdomu sekti, kokią kovos strategiją rinksis mūsų treneriai.
– Kurie žaidėjai šią vasarą jus nustebino – rinktinės dvyliktuke yra trys debiutantai (Edgaras Ulanovas, Artūras Gudaitis, Eimantas Bendžius) bei keli po pertraukos sugrįžę žaidėjai (D.Motiejūnas, Martynas Gecevičius, Artūras Milaknis, Lukas Lekavičius).
– Nesakyčiau, kad stebina, nes daugumą jų pažįstu labai seniai. Galbūt labiau apmaudu, nes, pavyzdžiui, E.Bendžius jau seniai galėjo žaisti aukštesniame lygyje. Tačiau jis ilgai sėdėjo ant atsarginių suolo Vilniaus „Lietuvos ryte“ – dar ir pats ten dirbdamas mačiau, kad tai labai talentingas vaikas.
Vis tikiu, kad M.Kuzminskas kasmet padarys pažangą. Taip ir yra – jis vis labiau pasitiki, žaidžia vis labiau agresyviau. Tobulumui ribų nėra, bet jis vis eina tolyn.
M.Gecevičių irgi pažįstu nuo laikų, kai dirbau Vilniuje. Šis vaikas man irgi labai patiko.
A.Milaknis – gerai visiems pažįstamas, tai – patikimas žmogus.
D.Motiejūnas tai žaidė, tai nežaidė rinktinėje, bet irgi puikiai pažįstamas. Laukiu iš jo gero žaidimo.
– Pasirengimas Europos pirmenybėms eina į pabaigą – kurias komandas šiuo metu laikote čempionato favoritėmis?
– Mane labiau stebina vis iškrentantys žaidėjai. Vos ne kasdien girdime naujienas, kad kažkas iš žvaigždžių nežais Europos čempionate. Giannis Antetokounmpo Graikijos rinktinėje, Milošas Teodošičius Serbijos – man netikėta, kad jie nežais. Tai keičia ir favoritus.
Ispanijos komanda neteko Sergio Llullo – irgi labai pajėgus žaidėjas. Žiūrovams galbūt ir bus įdomiau, nes ryškių favoritų lyg ir nelieka. Yra 5–6 komandos, kurios gali kovoti dėl čempiono titulo. O Lietuva tarp tų šešių komandų yra pirmajame trejete.
Tačiau vėlgi – kaip jau sakiau, netektys daug ką keičia.
– Ar tai nauja Europos krepšinio problema? Atsisakymų priežastys nėra visiškai aiškios, ne paslaptis, jog kai kurie NBA klubai prisideda spaudimu, kad jų žaidėjai nebūtų išleidžiami į Europos pirmenybes.
– Man šiek tiek liūdna. Kaip treneriui norisi matyti aukščiausią krepšinio lygį. Juk šiuo metu nevyksta NBA čempionatas.
Tai – tarsi nepagarba Europos čempionatui.
Tai – tarsi nepagarba Europos čempionatui ir jame rungtyniaujančioms šalims.
Galbūt esu konservatyvus, bet savo žaidėjus mokau – galite neateiti į treniruotę, jei turite temperatūros, jei užklupo liga. Net ir trauma dar nėra priežastis neateiti į treniruotę.
Ir savo šalims krepšininkas turi atstovauti, nebent kelią užkerta trauma arba liga. Todėl man ir nesuprantama, kad klubas gali neišleisti žaidėjo į rinktinę, kad žaidėjas vietoj rinktinės rinktųsi poilsį.
– Tačiau ir Lietuvos rinktinės po Europos čempionato laukia daug galvosūkių – lapkritį prasidės pasaulio čempionato atrankos varžybos, kuriose teks žaisti be NBA ir Eurolygos krepšininkų. Jūs pats esate vadovavęs Lietuvos rinktinei, kai ji pastarąjį kartą 2001–2002 metais dar žaidė klubų sezonų metu atrankos varžybose – tais laikais nebūdavo paprasta, o šiais laikais dėl Eurolygos karo su FIBA bus dar sudėtingiau.
– Žmonės įpranta prie įvairių išbandymų ir mes tikriausiai įprasime. Tačiau dabar man keistai atrodo, kad šalių rinktines sudarys antrojo arba trečiojo pajėgumo žaidėjai.
Tai, kad negalės žaisti NBA ir Eurolygos krepšininkai, keis komandos pajėgumą. Pavyzdžiui, Ispanijos rinktinė bus visiškai kitokia.
Pamenu, kad kažkuriuo metu Virginijus Praškevičius buvo tapęs pagrindiniu vidurio puolėju, nes Eurelijaus Žukausko nebuvo.
Tiesa, man yra tekę būti panašioje situacijoje. 2001 metais baigėsi Europos čempionatas Turkijoje, pasikeitė treneriai (atsistatydinusį J.Kazlauską pakeitė A.Sireika) ir po pusantro mėnesio reikėjo žaisti Europos čempionato atrankos varžybose. Dvejus metus po du kartus rinkdavome komandą ir nebūdavo taip paprasta. Kažkas gydosi traumą, kažkas negali atvykti. Pamenu, kad kažkuriuo metu Virginijus Praškevičius buvo tapęs pagrindiniu vidurio puolėju, nes Eurelijaus Žukausko nebuvo. Pasikvietėme ir Rolandą Matulį iš „Sakalų“ ir nieko – žaidėme.
Man nebuvo baisu, visi žino mano mėgstamą posakį: kuo sunkiau, tuo geriau. Tada nelauki, o ieškai ir dažniausiai randi kokį nors sprendimą.
Gal ir dabar šalys ras išeičių, atsiskleis nauji žaidėjai. Negali sakyti, kad neįdomu, nors šiaip viskas atrodys labai keistai.
