Prieš sekmadienio rungtynes portalas LKL.lt kalbino uteniškių puolėją Žygimantą Skučą.
Šiuo metu Utenos ekipa yra karščiausia lygoje – fiksuoja aštuonių pergalių seriją, kuri klubą kilstelėjo iki antrosios vietos.
Be to, „Uniclub Casino – Juventus“ jau sulaukė ir savo naujokų – Jawuną Evansą pakeitusio Brandono Browno ir Reggie Lyncho, o reabilitaciją kur kas anksčiau nei tikėtasi baigia nė vienerių rungtynių dar nesužaidęs gynėjas iš Serbijos Aleksa Nikoličius.
Visgi Ž. Skučas teigia, kad komanda stengiasi neužmigti ant laurų ir realistiškai vertina savo rezultatus.
„Giliai žinome ir pakalbame rūbinėje, kad tai yra komandos, kurios yra žemiau ketverto, bet iš patirties žinau – užtenka laimėti prieš komandas, kurios yra žemiau penktos vietos ir tokių pergalių užtenka būti ketverte, nes kažkas iš ketverto vis tiek klys ir prieš tas komandas pralaimės“, – samprotavo žaidėjas.
Viena tokių į ketvertuką pretenduojančių ir kol kas jame besilaikančių ekipų yra „Wolves“. Šiemet tarpusavyje ekipos susikovė jau tris kartus – vienąkart „Betsafe-LKL“ ir dukart Citadele Karaliaus Mindaugo taurėje (Citadele KMT). Visos trejos rungtynės baigėsi užtikrintomis Rimo Kurtinaičio auklėtinių pergalėmis – 95:68, 100:85 ir 94:79.
Uteniškių atstovas neslepia, jog „Wolves“ ekipa toli gražu nėra paranki jo komandai.
„Jie geriau pataiko iš toli, – vieną iš priešininkų pranašumų įvardino Ž. Skučas. – Tuo fiziškumu lyg neturėtume nusileisti, bet nusileidžiame. Jie mus spaudžia, prarandame kamuolius, tai susideda. Jie žaidė kokybiškesnį krepšinį, o mums kartais sunku palaikyti tempą. Buvo, kad pradėjome gerai, bet jie visa tai atlošė, o ketvirtame kėlinyje kokybės ir jėgų balansas jų pusėje.“
Negana to, šįkart „vilkai“ atvyksta turėdami dar gilesnę rotaciją, prie kurios prisijungė Jeffery Tayloras ir Ericas Buckneris. Pirmasis iš jų kol kas demonstruoja pavydėtiną sportinę formą, kurią spėjo pajusti ir Kauno „Žalgiris“, ir Vilniaus „Rytas“.
Kalbėdamas apie laukiantį iššūkį sustabdyti švedą, Ž. Skučas buvo tiesmukas – 33-ejų atletas nėra visiškai nesulaikomas.
„Vis tiek atvažiuoja ne LeBronas Jamesas ir ne Luka Dončičius. Buvę Lietuvoje visokių tokių žaidėjų. Vieniems gerai sekėsi, kitiems blogai, yra kas juos sustabdė, tai nėra stebuklas“, – garsios pavardės nepabūgo krepšininkas.
– Paskutinis mačas su Kėdainių komanda buvo sunkus, bet pergalė pasiekta. Kiek patenkinti esate tuo, kaip atrodote pastaruoju metu?
– „Betsafe-LKL“ rezultatai kaip ir geri, aštuonios iš eilės pergalės, tai pasako daug ką. Patenkinti būti niekada negalime, turime visada tobulėti. Prieš Kėdainius padarėme daug kvailų klaidų, kamuolys slydo iš rankų. Tuo nebuvome labai patenkinti, bet pergalė yra pergalė. Tokių rungtynių per sezoną būna. Svarbu jas bet kokiu atveju laimėti.
– Dabartinė jūsų pergalių serija yra rekordinė. Visgi aukščiausiai iš įveiktų ekipų yra šeštoje pozicijoje žengianti Jonavos „CBet“, likusios ekipos priklausė antrai turnyrinės lentelės pusei. Kaip patys žiūrite į šią seriją?
– Žinote, kai laimi, visada yra ramiau, geresnė nuotaika. Giliai žinome ir pakalbame rūbinėje, kad tai yra komandos, kurios yra žemiau ketverto, bet iš patirties žinau – užtenka laimėti prieš komandas, kurios yra žemiau penktos vietos ir tokių pergalių užtenka būti ketverte, nes kažkas iš ketverto vis tiek klys ir prieš tas komandas pralaimės. Tokia kvaila strategija, bet pasiteisina.
Žinome, jaučiame, matome, kad tos ketvertuko komandos stiprinasi, rodo geresnį žaidimą, bet dirbam ir patys. Nėra daugiau ką daryti, kaip dirbti ir žiūrėti į savo klaidas.
– Dažniausiai visi vengia žiūrėti į turnyrinę lentelę bent iki pavasario, bet tikriausiai matyti save prie lyderių džiugina ir suteikia įkvėpimo ateičiai?
– Tiek sezono sužaista, tai toks ir įkvėpimas. Tiesiog nėra spaudimo, visi matome, kad buvimas ketverte tenkina paprastus žmones, fanus. Tuo pačiu patenkinti ir mes. Žiūrime į viską blaiviai, žinome, prieš ką žaidėme. Pavasarį bus taip, kad balandį turėsime septynerias rungtynes, viskas per mėnesį gali kardinaliai pasikeisti. Lentelė prieš ir po balandžio skirsis.
– Prieš sezoną jūsų komandą buvo sunku prognozuoti, buvo potencialo tiek geram žaidimui, tiek chaosui. Kaip galiausiai susiklijavo komanda? Ar galima sakyti, kad viena-kita nesėkmė visko nesugriautų?
– Manau, kad tikrai nesugriūtų. Ir laimėdami mes stengiamės gerinti savo žaidimą, kyla visokių ginčų tarpusavyje dėl vienų ar kitų situacijų. Nėra, kad gyvename šokolade, o paskui staiga vienas ar du pralaimėjimai mus išmuštų iš vėžių. Išvažiavo Evansas, prisijungė Brandonas ir Lynchas, grįžta Aleksa. Galima sakyti, trys nauji žaidėjai. Vėl formuosis kažkoks žaidybinis laikas, galbūt keisis komandos veidas. Rugpjūtį, kai treniravomės su 7-8 žaidėjais, turbūt nesitikėjome, kad viskas taip gerai susiklostys rudenį ir žiemos pradžioje.
– Nebuvo baimių prieš sugrįžtant į Uteną, galvojant, kaip atrodys komanda?
– Prieš sezoną viskas matėsi trenerio filosofijoje, ji man labai tiko, aišku, gal reikėtų pačiam geriau viską išpildyti. Šiais laikais turi būti neblogas fizinis pasiruošimas, treniravimasis arti rungtynių krūvio, greitas žaidimas. Daugumoje atveju greitas žaidimas atperka žaidybinį broką, kurį padarai. Perimi kamuolius, bėgi į puolimą ir sumažėja statinių atakų klaidų. Daugiau atakų – daugiau taškų, geresnė statistika, viskas tik geriau.
Praeitą sezoną Pasvalyje buvo amžinas žaidėjų ieškojimas ir niekas neatvažiavo iki kol viskas netapo aišku, kad nepateksime į atkrintamąsias. Buvo nebent asmeninė baimė, kad nebus žaidėjų, o jų reikia. Bet atsirado, dabar jų vėl yra. Jei dirbi tam tikra linkme, kažkoks rezultatas iš klubo vadybos pusės gaunasi.
– Jūsų treneriui dirbant „Ryte“ taikytas panašus modelis, lietuvių ir amerikiečių mišinys, bet tai baigėsi fiasko. Utenoje ši filosofija sėkmingesnė. Kaip jums pačiam patinka trenerio filosofija?
– Taip, man patinka. Svarbu, kad būtų normalios treniruotės, kad galėtum pasportuoti, o ne pasivaikščioti ir po to sunkiai bėgioti rungtynėse savaitę atvaikščiojus, jei imtume praeities pavyzdžius.
Su komanda yra taip, kad visada bus pykčių ir nesutarimų, bet egoizmo sumažinimas tiek iš lietuvių, tiek iš amerikiečių ar kitų tautybių žaidėjų yra svarbu. Turi suprasti, kad yra skirtingos mokyklos. Visi komandoje daugiau mažiau vieni kitus toleruojame charakterio ar žaidimo stiliaus atžvilgiu. Turbūt tai yra viena didžiųjų priežasčių, dėl kurių komanda taip susiklijavo. Strategija ir žaidimo planas yra panašūs kaip „Ryte“, bet rezultatas kitoks.
– Neapdainuotas jūsų komandos herojus – Dovydas Romančenko, žaidžiantis panašiu stiliumi, kaip ir jūs. Iš jo tikriausiai nesitikėjote tokio žaidimo?
– Tikėjausi, kad galės pažaisti vidurio puolėju, jeigu reikės. Atvažiavo, pasisvėrė ir ten buvo 91 kilogramas ar kažkas tokio. Supratau, kad vėl man reikės (juokiasi).
Bet šiaip iš esmės krepšinyje ar kitose sporto šakose yra toks dalykas, kad tau turi būti kažkiek vienodai. Tam tikrais atvejais turi nebijoti klysti, neapsikrauti klaidomis, aišku, iš jų mokytis. Yra žaidėjų, kurie daug dirba, bet išėję į aikštelę negali atlaikyti spaudimo.
Dovydas nejaučia to spaudimo, tai labai padeda. Ateini ir turi žaisti, greitai susigaudyti, susideda daug dalykų. Kad jis kovotojas – tokia mūsų rolė, turime kovoti, kamšyti skyles, treneris tai gerai ištransliavo. Žmogui su jo charakteriu labai pasisekė atsidurti tokioje sistemoje ir viskas kol kas gerai gaunasi.
– Kiek komandą nustebino J. Evanso išvykimas, galbūt dar bandėte jį perkalbėti nuo išvykimo į Izraelį?
– Ką ten perkalbėsi, žmogui pasiūlė tris kartus didesnį kontraktą, džiaugiamės už jį. Aš tikėjausi, kad gal bent vienas įžaidėjas iš dviejų liks. Abu gerai žaidžia, buvo komandos lyderiai, vienas liko. Realistinis variantas pasiteisino, optimistinis nesigavo, abu neliko. Klubas rizikavo, kažkur ta rizika pasiteisino, kažkur ne. Jis atvažiavęs davė mums rezultatą ir išvažiavo.
– Kaip ir „Žalgiris“, per porą dienų atsivežėte du naujokus – R. Lynchą ir B. Browną. Ko, kaip komandos draugai, tikitės iš jų, kur jie gali palengvinti jūsų gyvenimą?
– Iš Brandono tikimės, kad kažkiek atstos Evansą, bus aštrumo, greičio. Galima jį lyginti su Evansu, to iš jo ir tikimės. O iš Lyncho nežinau ko tikėtis, jis vis tiek yra po traumos, tai daug tikėtis nereikėtų. Sezonui bėgant tikimės kažkiek gynybos, jis blokuodavo daug metimų. Vienas pagrindinių raktų į pergalę būna atkovoti kamuoliai, tai yra stipriai akcentuojama. Šito irgi labai tikiuosi, kad jis prisijungs prie mūsų sistemos, supras teoriją ir padės.
– Tikriausiai laukiate Aleksa Nikoličiaus sugrįžimo. Kiek serbas yra įsitraukęs į komandos gyvenimą?
– Jis tik rūbinėje ir buvo įsitraukęs. Ateidavo papildomai dirbti. Kai esi traumuotas, gauni poilsio, o paskui prasideda reabilitacija, dirbi su kineziterapeutais, su fizinio rengimo treneriais, gauni netgi mažiau laisvų dienų nei kiti. Rūbinėje jis buvo visada. Utenoje gauname maitinimą, jis važiuodavo valgyti su mumis, būdavo šalia, tik nežengė į aikštę.
– Kokioje stadijoje yra jo sugrįžimo klausimas?
– Jis sugrįžo vietoj 5-6 mėnesių per 3,5 mėnesio. Sugrįžo labai greitai, bet nenori rizikuoti. Jis vis tiek nėra pasiruošęs krūvį pakelti ilgą laiką. Pradėjo treniruotis ir kelias treniruotes žaidė vos ne šimtu procentų ir buvo lyderis. Buvo nuostaba, treneris jau norėjo, kad jis žaistų prieš Kėdainius, bet atsakingi už jo sveikatą žmonės pasakė, kad dar anksti. Džiaugiamės, kad sugrįžo anksčiau, bet neįsivaizduoju, kaip bus nuspręsta dėl sugrįžimo rungtynėse. Manau, per artimiausias 10 dienų jį pamatysime.
– „Wolves“ pas jus atvažiuoja po įspūdingos pergalės Vilniuje. Kaip vertinate varžovų pajėgumą? Ar tai – finalo verta komanda?
– Kad laimėjo prieš „Rytą“ ir jau yra verti finalo – nesakyčiau. Mums tai atrodo nepalanki komanda. Tas kietesnis žaidimas, jų fiziškumas, Kurtinaičio išlaikomas tempas. Gal dėl to nepalanki, kiek žaidėme, buvo be šansų visas rungtynes.
Dėl finalo – yra „Žalgiris“, bet dar „7bet-Lietkabelis“ ir „Rytas“, juos nugalėti – yra ką veikti. Pagal biudžetą jie veikiausiai antri Lietuvoje, tikrai gali nueiti į finalą. Pinigų galima turėti, bet juos reikia mokėti išleisti. Tie vaisiai, koks buvo sezonas, matysis atkrintamosiose.
– Kalbas apie finalą tikriausiai stiprina atvykęs Jeffery Tayloras, kuris kiek netikėtai įneša tokį didelį indėlį puolime.
– Pavasarinė depresija, kai nori važiuot namo, komandose irgi labai daug reiškia. Gegužė bus visai kitokia nei vasaris ar sausis legionieriams, tai irgi faktorius.
– Kaip sustabdyti tokį krepšininką?
– Spręsime, bet ką su tokiu žaidėju padaryti? Tikėtis, kad bus ne jo diena arba daryti kažkokius sprendimus. Geriausia yra neduoti priimti kamuolio, tai padaryti lengviau nei gintis, kai jis yra jau su kamuoliu. Tai reikės stengtis atlikti.
Prieš tokias komandas sunku eiti nuo kažko padėti ir rizikuoti. Bus kažkokios trenerio paskaičiuotos rizikos. Kaip mes jas įgyvendinsime ir kaip tai pasiteisins, matysis rezultate. Vis tiek atvažiuoja ne LeBronas Jamesas ir ne Luka Dončičius. Buvę Lietuvoje visokių tokių žaidėjų. Vieniems gerai sekėsi, kitiems blogai, yra kas juos sustabdė, tai nėra stebuklas.
– Kur labiausiai jums neparankūs „vilkai“?
– Jie geriau pataiko iš toli. Reikia eiti padėti, tas pats Caveris drasko gynybą. Nuėjus padėti gaudavome tritaškį. Tuo fiziškumu lyg neturėtume nusileisti, bet nusileidžiame. Jie mus spaudžia, prarandame kamuolius, tai susideda. Jie žaidė kokybiškesnį krepšinį, o mums kartais sunku palaikyti tempą. Buvo, kad pradėjome gerai, bet jie visa tai atlošė, o ketvirtame kėlinyje kokybės ir jėgų balansas jų pusėje. Nežinau, ko reikia, tiesiog stengtis kovoti ir nepamesti galvos.
– „Wolves“ ką tik kelias dienas praleido ENBL lygos kovose, jūs nerungtyniavote jau beveik savaitę. Kiek svarbus poilsio faktorius?
– Ruošiamės, bet poilsio faktoriaus nesureikšminame. Buvo ir šventės, visos komandos gavo daugiau pailsėti. Manau, kad dar nėra tas sezono etapas, kai atvažiuos pavargusi komanda. Žaidėjai dar gali atžaisti šimtu procentų savo 15-20 minučių.
– Priešininkų komandoje savo vaidmenį atranda Arnas Beručka, su kuriuo rungtyniavote tiek Utenoje, tiek pernai Pasvalyje. Kaip galite atsiliepti apie šį žaidėją?
– Su Kurtinaičiu jis buvo susidūręs ir anksčiau, kuomet jis dirbo „Lietuvos ryte“, kažkiek Arną žinojo. Jis naglas žaidėjas, nebijantis priimti sprendimų, stengiasi, o ko daugiau ir reikia? Vieni žaidėjai tobulėja iki 22-ejų, o kiti iki 30-ies. Jis dirba, stengiasi ir kažkas gaunasi, to ir reikia.
Kurtinaičio schemose turi būti keli talentai, o visi likę, žargoniškai sakant, šunys, kurie kovotų, gintųsi ir atiduotų visą save aikštelėje. Manau, kad jis yra vienas tokių. Pradžioje yra gynyba, kova dėl kamuolių, o jei pavyksta ir įmesti, kyli rotacijoje.
