„Ką? Ką norite, kad jums pasakyčiau? Apie ką kalbėti? Tai jūs vis tiek ten prirašysite“, – atlošė galvą Arvydas Sabonis, kai keli Lietuvos žurnalistai kaip klapčiukai tiesė diktofonus ir maldavo Lietuvos krepšinio federacijos prezidento interviu.
Skandalingiausias Lietuvos pralaimėjimas dėl teisėjavimo klaidos per 24 metus; prasčiausiam pasirodymui planetos pirmenybių istorijoje pasmerkęs verdiktas; vakaras, kuris paskatino atsistatydinti vyriausiąjį trenerį – Arvydui Saboniui tai nepasirodė pernelyg reikšminga, kad jam reikėtų išstoti prieš pasaulinę krepšinio visuomenę.
Ši ištempusi ausis klausėsi, kaip po pralaimėjimo prancūzams FIBA spaudos konferencijos stalą daužė ir sudėtingus klausimus tarptautinei krepšinio organizacijai adresavo plačiajam krepšiniui pasauliui gal nedaug žinomas, bet išdrąsėjęs lietuvis, su kiek juokingu akcentu, tačiau labai nuoširdžiu susirūpinimu dėl mūsų visų mylimo krepšinio.
Kai daugybė trenerių – net ir NBA čempionų, daug kitų šios sporto šakos asmenybių po per visą pasaulį nuskambėjusios „suknisto pokšto“ spaudos konferencijos siuntė Dainiui Adomaičiui padėką už atvirumą ir palaikymo žinutes, Arvydas Sabonis – mūsų šalies krepšinio monumentas, vėl liko bambėti sau panosėje. Ir ant žurnalistų, nes ko čia jie dabar kimba.
Tokia LKF prezidento retorika jau nebestebina. Mes jau įpratome atsimušti į A.Sabonio abejingumo sieną. Bet vis tiek dar kartais atrodo, kad štai, kada gi daugiau, jei ne dabar, Arvydas Sabonis per visą pasaulį pasiųs žinutę apie krepšinio aparatą, nuo kurio šis žaidimas tampa toks nebemielas. Tačiau vėl ir vėl belieka beviltiškai nuleisti rankas.
Visai kaip tada, kai FIBA ir Eurolygos karo pradžioje prieš keletą metų Arvydas per spaudos konferenciją atsigręžė į tuometinį atstovą spaudai Liną Kunigėlį „Linai, gelbėk“, iškiliausias šalies krepšinio vardas vėl siuntė žurnalistus važiuoti į Šveicariją ir kariauti su FIBA.
Trys teisėjai iš Argentinos, Venesuelos ir Ispanijos nematė to, ką matė visi susirinkę Nankino arenoje. Ta viena klaida neprognozuojamai galėjo pakreipti Lietuvos rinktinės likimą pasaulio čempionate. Galbūt ji galėjo išsaugoti darbą jam atsidavusiam žmogui. Suteikti šansą kovoti dėl savo paskutinių medalių rinktinėje daugiau nei dešimtmetį jai atidavusiems ir didžiausios pagarbos nusipelniusiems vyrams. Vėl visai tautai didžiuotis tais dvylika nacionalinių herojų, kurie kasmet suvienija Lietuvos žmones.
Bet o kokio velnio mes dabar spjaudomės ir mėtomės protestais, jei prieš tai pastaruosius 4–5 metus abejingai žiūrėjome, kaip buvo mušamas ir niekinamas tarptautinio krepšinio prestižas?
Mes linkčiojom galva, pritardami iki galo nesuderintam tarptautinio krepšinio tvarkaraščiui, kuris išdarkė nacionalinių komandų reikšmę. Beje, jau šimtą metų nesugebame sutvarkyti tvarkaraščio taip, kad iš čempionatų grįžusiems žaidėjams namuose kitą dieną nereikėtų pradėti sezono nacionaliniame čempionate.
Šypsojomės ir tik skėsčiojome rankomis, į Lietuvos rinktinės stovyklas kviesdami „LKL rinktinės“ pajėgumo žaidėjus, dangstydamiesi, kad tai ne B ir C rinktinės. Aha, labai džiaugėmės, kai FIBA langai į pasaulio čempionato atranką įnešė intrigos. Dabar labai džiaugiamės Kinijoje nematydami elitinių Europos superžvaigždžių Kristapo Porzingio ir Luka Dončičiaus, kurios paprasčiausiai negalėjo padėti apginti savo šalies krepšinio garbės.
Nepamirškite, kas stovi prie rinktinių vairo ir kaip smarkiai sumažėjo topinių trenerių sąrašas FIBA turnyruose. Eurolygoje dirba 16 puikių trenerių, galbūt net geriausių Europoje, ir nė vienas jų negali dirbti nacionalinėje komandoje, nes Eurolygos rungtynės kertasi su FIBA langais. Tad ir apie Šarūną Jasikevičių nėra ko svajoti – net jei norėtų, jis techniškai negalėtų treniruoti rinktinės. FIBA bes pirštu į Eurolygą „čia jie patys užlipo ant mūsų tvarkaraščio, nors žadėjo kitaip!“, bet lygiai taip pat staigiai susigūš, jei Šaras vieną dieną taps NBA treneriu ir dėl NBA reguliariojo sezono rungtynių negalės atvykti treniruoti lietuvių. Nes mat amerikiečiams taikomi dvigubi standartai ir NBA aplinkai FIBA smėlio dėžės pretenzijos tiesiog nusispjaut.
Pro pirštus pažiūrėjome, kad 71 Eurolygoje ir Europos taurėje dirbantis teisėjas izoliuotas nuo FIBA varžybų, todėl per svarbiausias Europos ir pasaulio čempionatų kovas didžiausiems krepšinio talentams teisėjauja kartais ir pirmą kartą matyti veidai. Tas pats ispanas A.Conde priskiriamas prie geresnių FIBA teisėjų ir štai, prašom! O ar girdėjome kokį nors komentarą šiuo klausimu?
Burbame skaičiuodami finansinius nuostolius, kuriuos sukėlė nauja FIBA langų sistema, padidinusi rinktinės išlaikymo išlaidas, bet federacijoms taip ir neatsegusi jokios padorios finansinės kompensacijos.
Iki paskutinės minutės sudėję rankas laukiame, ką mums duos puikus pasirodymas pasaulio čempionate atrankoje. Davė sunkiausią pasaulio čempionato grupę su negailestingu čempionato tinkleliu, kuris mus suvedė su turnyro favoritėmis, o dukart viena ranka atrankoje nukaltus lenkus paleido į greitkelį pakeliui į ketvirtfinalį.
Pritarėme projektui, kuris išskirstė kelialapius į olimpines žaidynes primityvia atsitiktine pasiektų pergalių čempionate tvarka, nors to paties regiono komandos anksčiau tiesioginėje normalioje kovoje aiškinosi, kas yra geriausia komanda ir kuri jų turi važiuoti į olimpiadą. Bet viskas – Europos ir kitų žemynų čempionatai dabar eliminuoti, nes pasaulio čempionatas turi būti pats svarbiausias, kiečiausias, įdomiausias ir pelningiausias.
Dabar mes skaičiuojam nieko bendro su tiesiogine įtaka to regiono komandų rezultatams neturintį įmestų ir praleistų taškų santykį grupės varžybose, prieš visai kitus varžovus pergales ir pagal tai skirstome, kas žais olimpiadoje. Pakeliui į olimpines žaidynes žaidžiame atrankas į atranką, kur vėl kovosime atrankoje. Viskas taip painu, kaip susigaudyti šiose eilutėse.
Užleidome postus trečių krepšinio šalių atstovams, kurie neturi nieko bendro su krepšinio jėga visame pasaulyje.
Paklusniai tiesiame ranką su 25 tūkst. eurų užstatu vien už kandidatūrą surengti olimpinę atranką organizacijai, kuri didžiuojasi savo sportinio principo ideologija, nors šienaujasi milijonus eurų pardavinėdama vien teisę rengti savaitės trukmės atrankinius turnyrus ir to pyrago nedalindama krepšinio federacijoms.
FIBA žmonės ginasi, kad tai Eurolyga įstūmė mus į tokią padėtį. Ir aš juos suprantu – jie irgi turi argumentų. Bet, žinote, mums jau nebesvarbu kas – svarbu tik viena, kad tarptautinis krepšinis išsigimė. FIBA yra tarptautinio krepšinio motina ir ji nepasirūpino savo vaikais.
O ar mes viską padarėme, kad tarptautinis krepšinis neišsigimtų?
Mano galva, LKF galva turi kalbėti ir nertis iš kailio ne tik tada, kai jai reikia lėšų „Krepšinio namų“ statyboms. Mums reikia Lietuvos krepšinio ikonos ir jo komandos pagalbos ne pinigų krepšinio muziejaus pamatams surinkti, o pamatinėms krepšinio vertybėms išsaugoti.
Lietuvos krepšinio rinktinėje yra pykstančių dėl Arvydui Saboniui adresuotos kritikos. Taip, nacionalinei komandai suteikiamos aukščiausio lygio sąlygos, dėl kurių, kaip ir fantastiškos atmosferos, kiekvieną vasarą į ją renkasi beveik visi geriausi šalies žaidėjai.
Jis yra vienintelis įdomus šalies krepšinio veidas, kuris vien dėl reklamos gali pritraukti tokius rėmėjus kaip „Lidl“. A.Sabonis taip pat yra garantas, kad kol jis valdžioje, prie Lietuvos krepšinio rankų neprikiš jokie blogi žmonės. Ir ačiū jam už tai. Labai dėkingi jam ir vyrai rinktinėje, nuolat matydami jį šalia, kaip vieną iš jų.
Bet Lietuvos krepšinis nėra tik nacionalinė komanda ir A.Sabonio labiausiai reikia ne rinktinei, o visam Lietuvos krepšinio organizmui.
Vyrų rinktinė yra tik pati pati krepšinio piramidės viršūnė. O apačioje yra vaikų krepšinis, kurio fizinis nepajėgumas stebina NBA skautus. Yra klinikinę mirtį išgyvenantis moterų krepšinis, kuriam, duok Dieve, Justės Jocytės stebuklas galbūt suteiks antrą kvėpavimą. Yra teisės Lietuvos krepšininkų, kurie iki šiol mėnesiais turi laukti atlyginimų iš nepataisomai prasiskolinusių klubų. Yra išdžiūvęs Lietuvos krepšinio trenerių derlius, kuriame išdygo tik importinė Šarūno Jasikevičiaus talento sėkla. Yra vaikų pardavinėjimas krepšinio mokyklose, kuriame vis dar galioja principas „geriau daugiau sau į kišenę nei kas geriausia vaikui ir jo ateičiai“.
Yra daug daugiau, nei dviejų mėnesių stovyklavimas kartu su Lietuvos rinktine.
Ir yra Lietuvos bei viso pasaulio krepšinio garbės reikalas, kurį turime ginti tarptautinėje arenoje taip vieningai ir entuziastingai, kaip daro mūsų rinktinė Europos ir pasaulio čempionatuose.
Už pasaulio čempionato borto likę latviai su slovėnais dabar kraipo galvas klausydamiesi, kaip „FIBA didina populiarumą visame pasaulyje“. Žiūrėk, ir mes vieną dieną žiūrėti pasaulio čempionato liksime prie televizoriaus.
Dainius Adomaitis pagaliau nusiplėšė tą kaukę ir pasakė beveik viską, ką galvoja iš tikrųjų. Ir tie žodžiai buvo tokie stiprūs, kad pasiekė net ir didžiausių jo kritikų širdis. Pasiekė ir NBA čempionų trenerius, pasaulinę krepšinio šeimą, kuri jau įprato kentėti matydama, kaip nepamatuotų asmeninių ambicijų užvestas FIBA aparatas kaip tankas važiuoja per mūsų suvokimo apie gerą kokybišką krepšinį kolonas.
Kažkada taiki žmonių minia stojo prieš tankus ir išsaugojo Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau pasaulinėje krepšinio šeimoje taip ir neatsirado iškilių žmonių, kurie nebetylėtų ir susikibę rankomis vieningai užkirstų kelią tai nestabdomai mašinai. Negalima lyginti šio FIBA ir Eurolygos karo su kova dėl tautos laisvės. Bet dabar turime kovoti dėl sveiko krepšinio laisvės ir tą kovą pralaimime mes visi: Arvydas Sabonis, LKF, visų krepšinio federacijų vadovai, žaidėjai, treneriai, rinktinės, galiausiai – krepšinio žiūrovai.
Kaip simboliška, kad mes kalbame apie žodžio laisvės problemas pasaulio čempionato metu Kinijoje. Kuo nuo cenzūra paremtos sistemos skiriasi pati FIBA, dėl kurios bizūno galvas į smėlį kaip stručiai sukišę LKF vadai – bijo, kad išvis eliminuos iš čempionatų, o treneriai baudomis spaudžiami laikyti liežuvį už dantų.
Bet žodis yra galingesnis ginklas, nei gali atrodyti ant žurnalistų vis burbančiam Arvydui Saboniui.
Vieną skaudžiausių akimirkų Lietuvos krepšiniui, kai gavome spjūvį į veidą, mes tik jį nusivalėme ir gūžtelėjome pečiais: o apie ką čia gi kalbėti?
Ar jūs juokaujate?
