Kas užpildys vidurio puolėjo vietą Lietuvos rinktinėje per pasaulio čempionatą?
Yra Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis, bet kas gi dar dar galėtų pasigrumti po krepšiais? Antanas Kavaliauskas, gal Paulius Jankūnas, jei atsigaus po traumų? Donatas Motiejūnas, jei susitaikys su treneriu?
A.Gudaitis nespėlioja, bet giliai viduje turi savo variantą.
Iki jo – dar tolimas kelias, nes šiuo metu 25 metų krepšininkas negali daryti to, kuo žavėjo Milano „Olimpia“ sirgalius pirmąją sezono dalį, kuomet galingu krepšiniu padėjo laikytis Italijos klubui lenktynėse dėl bilieto į Eurolygos atkrintamąsias kovas.
Jis rinko po 12,5 taško, atkovojo po 7,1 kamuolio, o naudingumo vidurkiu – 18,7 – buvo tarp lyderių visoje Eurolygoje iki nelemto epizodo per rungtynes Gran Kanarijoje vasario 1-osios vakarą.
Tada bandydamas blokuoti varžovo metimą 208 cm ūgio lietuvis visu svoriu nusileido ant kairiosios kojos ir susiėmė už kairiojo kelio.
Jis buvo išneštas neštuvais, sustabdytas vienos baisiausių traumų sporte.
Kiek daug atėmė plyšęs kryžminis kelio raištis A.Gudaitis geriau suvokė gerokai vėliau, po operacijos supratęs, kad vilčių kupinas sezonas pasisuko kitaip – komanda išklydo iš pergalių kelio, o jis pats turėjo iš naujo mokytis vaikščioti.
Apie išskirtinius potyrius, reabilitacijos kelią ir svajonę pasveikti iki pasaulio čempionato – 24sek pokalbis su Milane ant kojų stojančiu A.Gudaičiu.
– Artūrai, praėjo trys mėnesiai po traumos ir operacijos. Ką dabar galite daryti ir ko negalite?
– Aš skaičiuoju, kad kitą savaitę sueis trys mėnesiai nuo operacijos, nes ji buvo atlikta ne iškart po traumos – reikėjo palaukti, kol patinimas praeis.
Palyginti, dabar jau galiu daug. Žmonės, su kuriais dirbu Milane, ir specialistai, su kuriais konsultuojuosi Lietuvoje, yra laimingi, nes esu pažengęs toli. Tai mane labai džiugina.
Dar negaliu šokinėti, bet galiu atlikti daug pratimų ir dirbti geru tempu. Pagal idėją, jau galiu bėgti, dirbti su tam tikrais svoriais. Kitą savaitę atliksime raumenų testą, kuris geriau parodys kojos būklę.
– Kaip vizualiai atrodo kairioji koja – tikriausiai ji ženkliai plonesnė už dešinę?
– Sakyčiau, kad jos beveik nesiskiria. O tai irgi geras ženklas, – medikai tuo stebisi.
Svarbiausia, kad nejaučiu kažkokių baimių. Būna atvejų, kai po tokių traumų žmonės ilgai privengia minti operuota koja ir labai saugosi. Aš jau galiu nemažai.
– Kokia yra jūsų įprasta reabilitacijos dienotvarkė?
– Pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais rengiu po dvi treniruotes, trečiadienį ir šeštadienį – po vieną. Tik sekmadienis – laisvas.
Rytais įprastai atlieku pratimus baseine, o vakare – treniruokliai ir jau šiek tiek pratybų krepšinio salėje.
Aišku, krepšinio salėje kojas dėlioju atsargiai, mėtau į krepšį, kartais sėdėdamas mėtau kamuolį, juo driblinguoju. Stengiuosi neprarasti įgūdžių.
– Daug sužinojote apie kryžminio raiščio traumą? Ji nėra dažna, bet ir garsūs Lietuvos krepšininkai – Šarūnas Marčiulionis, Jonas Mačiulis, Rimantas Kaukėnas yra tai perėję.
– Daug kalbėjau ir konsultavausi su krepšininkais apie tai. Rimantas Kaukėnas buvo vienas pirmųjų, su kuriuo kalbėjau, nes jo pavyzdys įkvepia (R.Kaukėnas po kryžminio raiščio traumos į aikštę sugrįžo po penkių mėnesių).
Jis suteikė labai daug patarimų, kaip gydytis iškart po traumos. Nuo traumos iki operacijos buvo dešimt dienų, per kurias irgi nesėdėjau sudėjęs rankas – buvo svarbu atlikti tam tikrus pratimus, nes ir per 10 dienų gali pakenkti sau, jei tiesiog lauksi.
Sužinojau nemažai apie kelio sandarą, nors daug žinoti ne visada naudinga – sako, kad kuo daugiau žinai, tuo labiau apie tai galvoji, tuo labiau saugaisi.
– Ką sužinojote apie save, tiek ilgai gydantis kelį?
– Pasisėmiau kantrybės. Kiekvienam žmogui yra gerai įgauti daugiau kantrybės ir sveiko užsispyrimo. Buvo ir sunkių akimirkų.
Žinote, kai tai atsitiko, man prireikė laiko viską gerai suvokti. Juk tada, kai iškeliavau iš aikštės ant neštuvų į rūbinę, ten dar pareiškiau komandos gydytojui, kad reikia grįžti į aikštę – tuo metu atrodė, kad skausmas nuslopo. Bet gydytojas sustabdė: „Palauk, palauk, – sakė jis. – Palauk kelias minutes, dar pažiūrėsiu.“ Jis pasukiojo kelį kelias minutes ir pareiškė, kad trūko kelio raištis.
Tuo metu man sekėsi gerai, komanda kabinosi į atkrintamąsias varžybas. Dar savaitę ar dvi pats gerai nežinojau, kas laukia. Tik paskui atėjo tikrasis suvokimas, kiek daug laiko ir pastangų prireiks, kad sugrįžčiau toks, koks buvau.
Dabar aš tam pasiruošęs. Gal skamba banaliai, noriu grįžti dar geresnis nei buvau. Esu susidėliojęs labai griežtą reabilitacijos treniruočių grafiką ir jo laikausi.
– Ar buityje ir šeimos gyvenime (A.Gudaitis augina mažą dukrą), trauma labai trukdo?
– Nepernelyg. Tiesa, žmonės galvoja, kad dabar turiu daugiau laisvo laiko. Iš tiesų – atvirkščiai.
Man net atrodo, kad komanda mažiau treniruojasi nei aš (šypsosi, – red.). O visa kita nepasikeitė.
– Planuojate tęsti reabilitaciją Milane?
– Aš nusprendžiau taip: reikia tęsti darbus su tais, su kuriais pradėjau. Klubo daktaras atliko operaciją, klubo žmonės dirba su manimi per reabilitaciją, mums sekasi gerai, tad manau, kad verta tęsti su jais, nes jie žino mano padėtį nuo pat pirmosios traumos dienos.
Grįžti į Lietuvą ir tęsti reabilitaciją ten galbūt ir teks vasarą. Galbūt pasikviesiu specialistą iš Milano – žiūrėsime.
– Ar „Cleveland Cavaliers“ klubas, turintis į jus teises NBA, seka jūsų reabilitaciją?
– Taip, kiekvienos savaitės ketvirtadienį turime nusiųsti informaciją su mano pratimais, video, įvairiais duomenimis. Jiems tikrai įdomu, jie laiko pulsą, o man dėl to malonu.
Kiekvienas NBA klubas rūpinasi savo žaidėjais, aš irgi buvau gavęs pasiūlymą vykti į Jungtines Valstijas ir ten operuotis. Šįkart nusprendžiau pasitikėti Milano klubo specialistais, kuriuos pažinojau.
– Ar trauma reiškia, kad mintis apie „Cavaliers“ ir NBA reikia atidėti bent metams?
– Patyrus tokią traumą pats sau nusprendžiau: jei noriu kažką pasiekti ir įrodyti, tuo metu turiu būti geriausios sportinės formos.
Pirmasis įspūdis yra labai svarbus, vėliau jį būna sunku pakeisti. Žinoma, viskas įmanoma, jie tikrai supranta traumos rimtumą, bet aš pats noriu būti visiškai sveikas ir pasiruošęs.
– Kaip manote, kada būsite visiškai sveikas?
– Tiksliai sunku pasakyti. Man dar reikia vėl pradėti greitai bėgti, keisti kryptį bėgant, šokti. Juk sakoma, kad geriausi krepšininkai bėga, šoka ir meta. Man dar reikia laiko.
– Šiuo metu iš tų trijų svarbiausių krepšininkams veiksmų galite tik vieną – mesti į krepšį, ar ne?
– Taip, prieš akis – ilgas kelias.
– Po tokių traumų žaidėjų sugrįžimo laikas į aikštę labai skiriasi. R.Kaukėnas grįžo po penkių mėnesių, Jonas Mačiulis po devynių, o Kristapas Porzingis nusprendė ilgiau pasisaugoti, jis dar negrįžo, nors jau praėjo 15 mėnesių. Kuris pavyzdys jums artimesnis?
– Aš esu kažkur per vidurį. Tikiuosi iš savęs protingo pasirinkimo – nepernelyg ankstyvo sugrįžimo ir ne per daug ilgo. Nors nenoriu ilgai saugotis, vis dėlto turiu suvokti, kad tai yra mano gyvenimo ir karjeros klausimas. Noriu kuo greičiau grįžti, bet tuo pačiu privalau likti protingas.
Manau, kad ateis metas, kai pajusiu. Esu toks, kad jeigu ką darau, darau tai visa jėga. Tad sugrįžęs noriu viską taip ir daryti.
– Realiausia, kad grįšite nuo kito sezono pradžios?
– Dėl to abejonių neturiu. Pagal tai, kaip dabar man sekasi, tikrai turėčiau.
– Tada leiskite nukirpti dar vieną mėnesį ir paklausti – ar esate susitaikęs su mintimi, kad negalėsite padėti Lietuvos rinktinei pasaulio čempionate?
– Ne, nesu susitaikęs.
Kaip tik vakar kalbėjau su Mantu (Mantu Kalniečiu) ir nusiunčiau jam nuotrauką iš savo treniruotės. Pajuokavau jam parašęs: „Vis arčiau ir arčiau Kinijos“.
Aišku, kad būčiau ten, man reikia ne tik atsistatyti, bet ir gerai žaisti krepšinį. Jeigu, noriu į rinktinę, privalau būti vertas jos.
– Rinktinės pasirengimas pasaulio čempionatui prasidės liepos 22 dieną. Po jūsų traumos bus praėję penki su puse mėnesio. Slidus laikas, ar ne?
– Taip, todėl ir nenoriu kažko prisižadėti. Negaliu iš galvos išmesti saugiklių, kad turiu būti pasirengęs taip, kad galėčiau žaisti krepšinį, taip pat ir Lietuvos rinktinėje, dar ir kitais bei dar kitais metais. Negaliu perskubėti, turiu likti protingas, kad neapvilčiau šeimos ir tų, kurie manimi tiki.
Jei man pavyktų, būtų labai smagu. Tačiau tai lieka didele svajone.
Ar ją pavyks įgyvendinti? Man ir pačiam įdomu. Šiuo metu aš to nežinau. Žinau tik tiek, kad aš labai stengsiuosi.
