Vos du šalies taurės titulus per pastarąjį dešimtmetį iškovojęs Vilniaus „Rytas“ neprimena tos komandos, kuri Lietuvoje ir Europoje triukšmavo pirmajame šio tūkstantmečio dešimtmetyje.
Tuometis „Lietuvos rytas“ buvo lyg malonus vėjo gūsis sustabarėjusiame Lietuvos klubiniame krepšinyje, suteikęs ne tik taip reikalingą intrigą vietiniame fronte, suduodamas dažnus sprigtus amžinam šalies flagmanui Kauno „Žalgiriui“, bet ir lepindamas aistruolius puikiais rezultatais Europoje.
2008–2009 metų sezonas yra neabejotinai geriausias klubo istorijoje, nukrautas net penkiais čempionų titulais, tačiau dirva didžiosioms klubo pergalėms buvo ruošiama keletą metų.
Jaunatviška, bet talentinga ekipa, pasiekusi pirmąjį LKL trofėjų 2000-aisiais, Šarlerua mieste iškovotas pirmasis Europos taurės titulas 2005-aisiais, žaidimas šio turnyro finale 2007-aisiais prieš karališkąjį Madrido „Real“, po to fantastiškas sezonas Eurolygoje, rimtai kėsinantis ir į atkrintamąsias varžybas.
Vainauskų šeimai priklausęs ir Jono Vainausko architektuojamas „Lietuvos rytas“ turėjo savitą braižą, garsėjo dažnais pokyčiais trenerio kėdėje ir aktyvumu rinkoje, tačiau vadovo talentas komplektuojant sudėtį buvo akivaizdus – Vilniaus klube vis žaidė pajėgūs lietuviai ir legionieriai, kelerių metų atkarpoje įtvirtinę solidžios komandos vardą Senojo žemyno krepšinio virtuvėje.
Pasitikėjimas savimi ir komanda buvo begalinis.
„Mūsų kreivė buvo kylanti, – 15min apie auksinį sezoną kalbėjo tuometis klubo vadovas Jonas Vainauskas. – Turėjome stiprų branduolį, kuris sužaidė geriausią klubo istorijoje sezoną Eurolygoje. Tik Marijono Petravičiaus ir Matthew Nielseno patirtos traumos mums neleido pakovoti ir dėl Eurolygos finalo ketverto. Tuomet žaidėme galbūt geriausią krepšinį Europoje, laimėdavome tiek išvykose, tiek namuose prieš visus varžovus ir gana užtikrintai. Pasitikėjimas savimi ir komanda buvo begalinis. 2007–2008 metų komandos branduolys sugrįžo ir kitame sezone. Daug žaidėjų išvažiavo į didžiulius klubus už milžiniškus pinigus, bet lietuvių branduolys sudarė stiprų pamatą pergalingam sezonui.“
Po fantastiško sezono Eurolygoje „Lietuvos rytas“ išgyveno stiprias permainas – Vilnių paliko didžioji dalis komandos, įskaitant po pralaimėtos LKL finalo serijos nuimtą trenerį Aleksandrą Trifunovičių, tačiau liko puikiai debiutiniame sezone Eurolygoje žaidęs, bet iki galo dar neatsiskleidęs amerikietis Chuckas Eidsonas, liko ir komandos stuburą sudarę lietuviai Marijonas Petravičius, Mindaugas Lukauskis, Artūras Jomantas, Martynas Gecevičius, Michailas Anisimovas.
Suvaldyta krizė bei 2 mln. eurų biudžetas
Grįžtant į 2008-ųjų vasarą, labai svarbu suprasti, kokioje situacijoje tuomet buvo Vilniaus klubas.
Po puikaus sezono Eurolygoje vadovai siekė ilgalaikės turnyro licencijos, tačiau jos negavo. Žaidimas Europos taurėje bei atėjusi ekonominė krizė privertė „Lietuvos ryto“ vadovus veržtis finansinį diržą bei atitinkamai perdėlioti ir sudėties paveikslą.
„Sąlygos prieš istorinį sezoną buvo labai panašios, kokias išgyvename dabar, – mintimis dalijasi J.Vainauskas. – Paskutinius komplektacijos darbus vykdžiau būdamas Amerikoje, buvo liepos mėnuo, o kaip tik tada griuvo JAV ekonomika. Turėjau galimybę savo akimis matyti visą siaubą ir finansinio kracho sukeltą chaosą, apie kurį Europoje kurį laiką dar buvo nutylima. Ši patirtis suformavo ne tik auksinio sezono gaires, bet ir tuo pačiu leido paruošti kai kuriuos sprendimus, leidusius išsaugoti mūsų klubo finansinį stabilumą viso sezono metu.“
Super didelių pirkinių tarpsezonio metu atlikta nebuvo. Tuometis „Lietuvos rytas“ garsėjo perspektyvių ar savo vertę pasikelti norinčių žaidėjų medžiokle, kuriems žaidimas Vilniuje įprastai suteikdavo sparnus į aukštesnį lygį.
Nuo lietuvių Šarūno Jasikevičiaus, Ramūno Šiškausko, Arvydo Macijausko iki tokių Lietuvos sostinėje sužibėjusių užsieniečių kaip Ericas Elliottas, Hollisas Price'as ir kiti.
Procesas klube vyko gerai. Aš žinojau, kur einu.
„Jonas Vainauskas labai gerai supranta krepšinį. Jis labai retai suklysdavo su užsieniečiais. Sakyčiau, kad geriau dirbo nei „Žalgiris“. Dažnai parduodavo gerą žaidėją likus metams iki kontrakto pabaigos. Jie varė gerą verslą. Nežinau, kieno tai buvo idėjos, gal ir tėčio (t. y. Gedvydo Vainausko), bet procesas vyko gerai. Aš žinojau, kur einu“, – su 15min prisiminimais dalijasi Rimas Kurtinaitis, prie komandos prisijungęs po trijų mėnesių nuo sezono starto ir dėl naujo pasiūlymo palikęs konsultanto pareigas Sopoto klube Lenkijoje.
2008-2009 metų sezoną Vilniaus komandoje pradėjo trys legionieriai, bet užbaigė du – prie jau minėto Ch.Eidsono klubas pridėjo mažai dėmesio tuomet susilaukusį serbą Milko Bjelicą, rungtyniavusį Kelno „99ers“ ekipoje, o įžaidėjas Branko Milisavljevičius buvo parduotas įpusėjus sezonui.
Lietuvių branduolį sustiprino sugrįžęs Steponas Babrauskas, puolėjas Donatas Zavackas, snaiperis Justas Sinica bei įžaidėjas Marius Prekevičius.
Pirmoji vadovų idėja buvo komplektuoti lygiavertę sudėtį, turint ilgą atsarginių žaidėjų suolelį, tačiau ekonominė situacija pasaulyje privertė susiaurinti norus.
„Komplektacijos planas buvo dviejų pakopų. Pirmiausia mintyje turėjome 12 žaidėjų rotaciją su kuria galėtume žaisti absoliutų krepšinį, kiekvienoje pozicijoje turint po 2–3 skirtingo braižo krepšininkus. Pirminis sumanymas buvo daug platesnis, bet mūsų sudėčiai susitraukus, turėjome išnaudoti visus savo lyderius maksimaliai. Neturėjome teisės klysti, neturėjome galimybių atsitiesti po traumų.
Dėl to mes taip ir dirbome. Ir fizinio rengimo treneris Vidmantas Šlapokas, ir mūsų visas trenerių štabas bei visas klubas dirbo taip, kad mūsų branduolys, pagrindiniai 7–8 žmonės, gautų pakankamą krūvį ir pakankamą atsistatymą. Kai kurias rungtynes žaistų mažiau, didesnį akcentą skiriant svarbioms rungtynėms. Stengėmės keliauti patogiai, stengėmės rinktis tokius maršrutus, kurie leistų žaidėjams neprarasti jėgų keliaujant.
Labai daug detalių, labai daug gero komandinio darbo. Nuo sudėties sumažinimo iki branduolio išlaikymo kovingo ir sveiko iki pat paskutinės sezono dvikovos“, – teigė J.Vainauskas.
Pirmasis skaudus, bet būtinas klubo vadovų ėjimas – jau sezono starte „Valencia“ klubui parduotas vienas pagrindinių komandos žaidėjų, startinio penketo narys australas Matthew Nielsenas, „Lietuvos ryto“ marškinėlius vilkėjęs trejus metus ir Lietuvos sostinėje palikęs ryškų pėdsaką.
Vilniečiai tokiu būdu ne tik atsikratė didžiulio puolėjo kontrakto, bet dar sulaukė ir išpirkos.
Kitas finansiškai svarbus manevras buvo atliktas jau įpusėjus sezonui, kai Sevilijos „Cajasol“ perleido startinį įžaidėją B.Milisavljevičių, taip irgi ne tik atsikratant didelio serbo atlyginimo, bet kišenę papildant ir vėl gauta išpirka.
Reikėjo aplenkti laiką.
Šiais dviem ėjimais „Lietuvos rytas“ sutaupė apie milijoną eurų – vietoj planuotų 3 milijonų klubo biudžetas susitraukė iki 2 milijonų.
„Mano patirtis Amerikoje leido sukontroliuoti finansinius dalykus, – prisiminimais dalijasi J.Vainauskas. – JAV įvairios skirtingos žiniasklaidos priemonės prognozavo artėjančias pasekmes Europai. Tuo metu Amerika buvo absoliučiai pirmaujanti šalis pasaulyje, visos akys buvo nukreiptos į ją. Ekonomika nuo Amerikos buvo priklausoma daug labiau, nei yra dabar. Šalia to, kad amerikiečiai rūpinosi išgyvenimu, daugelis jų ekspertų prognozavo pasekmes Europai ir likusiam pasauliui. Kažkodėl Lietuvoje ir visoje Europoje tokių kalbų nebuvo, todėl prieš prasidedant sezonui niekas į krizę rimtai dar nežiūrėjo. Ši patirtis ir gautos žinios man leido priimti skausmingus, bet reikalingus sprendimus. Reikėjo aplenkti laiką.“
Buvęs klubo vadovas pabrėžia, jog atlyginimai Vilniaus klube būdavo nuo 50 iki 220 tūkstančių eurų, su retomis išimtimis, kai žaidėjas nusipelnydavo didesnio kontrakto.
J.Vainauskas akcentuoja ir tai, kad atlyginimai „Lietuvos ryte“ niekada nevėlavo, įskaitant krizinį 2008-ųjų laikotarpį. Tokiu pasiekimu gali pasigirti retas sporto klubas Lietuvoje.
Nepasiteisinęs projektas su treneriu A.Sireika
Naujajam „Lietuvos ryto“ projektui vadovauti paskirtas buvo Antanas Sireika, buvęs „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės treneris, stratego kėdėje pakeitęs serbą A.Trifunovičių, kurio vadovaujama Vilniaus ekipa 2007-2008 metų sezone triukšmavo Eurolygoje, tačiau lemiamoje atkarpoje užstrigo vietiniame fronte – LKL finalo serijoje 1-4 skausmingai nusileista „Žalgiriui“.
„Antanas Sireika – geriausias Lietuvos treneris. Džiaugiamės, kad jis priėmė mūsų pasiūlymą ir tikimės, jog jam pavyks įdiegti „lietuviškumo“ ir atvesti komandą į pergalių kelią“, – tuomet „Sportas.lt“ žurnalistui Giedriui Janoniui sakė Vilniaus klubo generalinis direktorius Martynas Purlys.
Sostinės ekipa su naujuoju vedliu skelbėsi verčianti naujos eros puslapį, tačiau trenerio iš Šiaulių ir „Lietuvos ryto“ keliai išsiskyrė vos po kelių bendradarbiavimo mėnesių.
A.Sireika sezono starte, be Pekino olimpiadoje Lietuvos rinktinei atstovavusių Marijono Petravičiaus, Mindaugo Lukauskio ir Mariaus Prekevičiaus priešsezoninėje BBL Prezidento taurėje, kurioje varžėsi „Žalgiris“, Estijos ir Latvijos čempionai, iškovojo pirmąjį auksinio sezono titulą.
„Lietuvos rytas“ pusfinalio serijoje įveikė aršiuosius priešininkus iš Kauno, o finale po atkaklios kovos pranoko Rygos „Barons“ krepšininkus.
Pirmieji pavojaus varpai treneriui suskambo dar prieš spalio viduryje numatytą vizitą Amerikoje, kai A.Sireikos kariauna sugėrė pralaimėjimus BBL čempionate prieš Tanokos Beardo vedamą Tartu „Rock“ bei Ramūno Butauto diriguojamą Rygos ASK.
2008-aisiais „Lietuvos rytas“ sulaukė garbingo kvietimo susigrumti su NBA klubu „Golden State Warriors“. Tai prestižinis įvertinimas sostinės organizacijai – tais pačiai metais iššūkį NBA komandoms dar metė galingieji Maskvos CSKA bei „Barcelona“ klubai.
Antano Sireikos auklėtiniai Oklande vykusioje dvikovoje vienu metu atsiliko vos 68:72, tačiau galiausiai pralaimėjo 106:126. Lyderių naštą, kaip ir visą sezoną, nešė Chuckas Eidsonas (28 tšk., 9 atk. kam., 8 rez. perd.) bei Marijonas Petravičius (22 tšk., 8 atk. kam.).
„Rungtynės prieš „Golden State Warriors“ buvo nuostabi ir labai įdomi patirtis. Ne tik teko pasivaržyti prieš įspūdingus atletus, bet ir susipažinti su NBA virtuve. Nors JAV praleidome tik keturias dienas, bet buvo įdomu pajusti NBA sąlygas, visi organizaciniai klausimai sustyguoti iki smulkmenų“, – 15min sakė Steponas Babrauskas.
Sekmadienį į treniruotę Antanas atėjo su kostiumu, viskas tapo aišku.
Lapkričio mėnesį „Lietuvos rytas“ skynė pergales, tačiau gruodis prasidėjo pirmuoju tą sezoną pralaimėjimu vietiniame fronte, kai A.Sireikos kariauna nusileido „Žalgirio“ vyrams, bei nesėkme Europos taurėje prieš „Gran Canaria“.
Kaip jau tuo metu būdavo įprasta, sostinėje pakvipo permainomis. Taip baigėsi A.Sireikos karjeros etapas Vilniuje.
„Vadovybei nepatiko pralaimėjimas ASK komandai dar prieš turą Amerikoje. Žaidimas nesiklijavo, nors nebuvo jis toks prastas. Bet jie nesulaukė to, ko tikėjosi. Tuo metu „Ryte“ pasikeitimai buvo dažni, tad manęs tai nenustebino. Po pralaimėjimų sekmadienį į treniruotę Antanas atėjo su kostiumu, viskas tapo aišku“, – sakė S.Babrauskas.
„Mes turėjome išskirtinę sudėtį. Kaip krepšinio pasaulyje yra juokaujama, Antanas netrukdo geriems krepšininkams žaisti. Bet Europos krepšinis yra daug sudėtingesnis. Netrukdyti yra vienas dalykas, bet yra daug situacijų, kur reikia ir padėti. Mūsų krepšininkų individualus meistriškumas buvo labai aukštas, bet taktinis pasiruošimas, rungtynių valdymas...
Kitas dalykas, kartelė treneriui buvo iškelta labai aukšta. Tuo metu „Lietuvos rytas“ buvo viską laimintis klubas. Mūsų bendradarbiavimas su Antanu Sireika ilgai neužtruko dėl šių priežasčių, dėl detalių. Kaip mes supratome dėmesį kiekvienai detalei pasiruošime, treniruotėse ir rungtynėse, šiek tiek skyrėsi nuo to, kaip jas matė ir mokėjo įgyvendinti A.Sireika“, – beveik 12 metų senumo įvykius sostinės klube nušvietė J.Vainauskas.
R.Kurtinaičio autoritetas, kuriuo tikėjo visi
Naujuoju komandos vairininku tapo legendinis šalies krepšininkas Rimas Kurtinaitis, prieš keletą metų pradėjęs trenerio karjerą, auksinio sezono pradžioje ėjęs konsultanto pareigas Tomo Pačėso treniruojamoje Sopoto „Prokom Trefl“ ekipoje iš Lenkijos bei dirbęs Lietuvos rinktinės trenerio Ramūno Butauto dešinėje.
Kurčio atvykimas į Vilnių iš esmės pakeitė „Lietuvos ryto“ sezono trajektoriją, o visi 15min kalbinti tuometės komandos žaidėjai šį trenerį įvardijo kaip pagrindinę sėkmingo sezono priežastį.
„Atvykęs į „Rytą“ pasikalbėjau su žaidėjais. Man susidarė įspūdis, kad komandoje trūko tvarkos. Antanas Sireika kaip dabar, taip ir tada mėgdavo suteikti žaidėjams laisvę atlikti sprendimus aikštėje. Tačiau norint laimėti titulą ne visada to užtenka. Gerai, jei komandoje turi Arvydą Macijauską, Šarūną Jasikevičių. Saulių Štombergą, Ramūną Šiškauską, Lavrinovičius. Jiems leidus žaisti, jie patys viską sudėlios, nes tai aukščiausios klasės žaidėjai. Tačiau klube būna skirtingo meistriškumo ir skirtingų tautybių žaidėjų. „Rytas“ turėjo gerų žaidėjų, pirmiausia tai – Chucką Eidsoną“, – pirmuosius įspūdžius klube mena R.Kurtinaitis.
Patikinau jį, kad nebijotų: ko ko, bet krūvį jis tikrai gaus.
Kol klubas derino kontrakto sąlygas su R.Kurtinaičiu, trečiajame Europos taurės grupių etapo ture Roberto Kuncaičio diriguojamas „Lietuvos rytas“ išvykoje krito prieš Mariupolio „Azovmash“.
Šis pralaimėjimas pirmajame rate vilniečiams buvo jau antrasis, gerokai apsunkinęs situaciją dėl patekimo į „Top 16“.
Bet nuo tada „Lietuvos ryto“ žaidimas ėmė augti – R.Kurtinaitis pakeitė visą darbinį procesą – nuo fizinio pasiruošimo, treniruočių intensyvumo, pratimų įvairovės iki ruošimosi rungtynėms, atsidavimo joms, detalių išpildymo.
„Aš atvykęs daugiausiai kalbėjausi su Marijonu Petravičiumi. Nepažinojau jo asmeniškai, bet jis buvo labai darbštus vaikinas, galėjęs treniruotis iki devinto prakaito. Klausiau jo, kur yra problemos: komanda lyg ir nebloga, bet ko trūksta? Marijonas atsakė, kad jam trūksta didesnio krūvio treniruotėse. Jis pats vėlai atėjęs į krepšinį, tad buvo pratęs daug dirbti. Patikinau jį, kad nebijotų: ko ko, bet krūvį jis tikrai gaus“, – šypsodamasis mena Kurtis.
Didžiausias laimėjimas buvo į rūbinę įneštas didžiulis trenerio autoritetas. Auklėtiniai jį gerbė ir juo labai tikėjo.
S.Babrauskas iki šiol prisimena pirmąjį pokalbį su neseniai „Lietuvos ryto“ treneriu tapusiu R.Kurtinaičiu, vykusį „Forum Palace“ pirtyje, kurioje naujai paskirtas strategas krepšininkui nupasakojo savo viziją.
„Atėjus Rimui reikalai komandoje pasikeitė kardinaliai. Aš jį buvau pažinojęs nuo jaunimo rinktinių laikų, tad žinojau, ko tikėtis. Rimas pasakė, kad mato mūsų potencialą, sakė, kad sunkiai dirbsime, pasidalijo mintimis, ko tikisi iš mūsų, kaip nori, kad viskas būtų. Sakė klausyti jo nurodymų, o jei kas nepavyks, jis pasitrauks pats. Nebus tas, kuris laikysis įsikibęs į kėdę. Jis sakydavo, kad jei netikite mano pasiekimais, atvažiuokite į namus Panemunėje, parodys trofėjų lentyną. Neteko jos matyti, nes mes tikėjome treneriu“, – neslėpdamas šypsenos pasakoja S.Babrauskas.
Neteko matyti trofėjų lentynos, nes mes tikėjome treneriu.
„Rimas turi savo filosofiją, savo strategiją. Jis turėjo idėjų, o apsistatęs sau reikalingais žaidėjais gali išsireikalauti to, ko nori. Jis turėjo Chucką, turėjo Marijoną, kurie buvo pagrindiniai, turėjo likusius žaidėjus, kurie buvo gynybiniai šunys kaip Stepas, Joma, Bjelica ar aš. Mes nebuvome įspūdingiausi žaidėjai, bet darydavome juodą darbą gynyboje. Treneriui tokie krepšininkai tiko. Visi žaidėjai turėjo savo vietas aikštelėje, savo pozicijas, žinojo, ką tiksliai reikia atlikti. Treneriui pavyko visus suvaldyti ir sustatyti į vietas“, – apie pokyčius komandoje prie R.Kurtinaičio 15min kalbėjo Mindaugas Lukauskis.
Sunkiai treniruotėse dirbę vilniečiai pradžioje įspūdingų rezultatų nedemonstravo – tam atsiliepė varginančios pratybos, nes pirmieji mėnesiai išties buvo alinantys.
Specialistui pavyko išjudinti „Lietuvos ryto“ traukinį, per likusią reguliaraus sezono dalį vietiniame fronte juodai baltai raudoni nusileido tik „Žalgiriui“.
Svarbiausias vilniečių dėmesys krypo į kovas Europoje, kur jau ketvirtajame ture laukė žūtbūtinis mūšis namuose prieš „Azovmash“.
R.Kuncaičio treniruojamas „Lietuvos rytas“ išvykoje krito 10 taškų skirtumu, tad namuose reikėjo laimėti didesne persvara. R.Kurtinaičio pirmasis blynas Europoje neprisvilo – Rimo Girskio vadovaujama Mariupolio ekipa iš „Siemens“ arenos išsivežė 19 taškų kirtį bei taip leido Vilniaus krepšininkams išsaugoti europinę svajonę.
„Mes turėjome trenerį autoritetą, – 15min sakė tuometis komandos puolėjas Donatas Zavackas. – Ką Rimas pasakydavo, tą ir darydavome. Vienas pagrindinių dalykų buvo tas, kad turėjome trenerį, kuriuo tikėjome. Jis žinojo, ką daro. Komandą sustatė ir paruošė taip, kad pradžioje gal nežaidėme geriausio žaidimo, bet po truputį įsivažiavome ir patekome į Europos taurės finalinį aštuonetą. Manau, kad trenerio ranka davė didžiausią įtaką sėkmingo sezono rezultatams. Žinoma, kolektyvas irgi buvo puikus – du užsieniečiai, su kuriais visi gerai sutarėme. Branduolys buvo lietuviškas ir susiklijavęs. Sezonas išties buvo fantastiškas.“
Nors penktajame ture „Astroballe“ arenoje „Lietuvos rytas“ pralaimėjo Vilerbano ASVEL ekipai 90:93, tačiau po savaitės R.Kurtinaičio auklėtiniai namuose susitvarkė su „Gran Canaria“ ir žengė į Europos taurės „Top 16“ etapą.
„Rimas įnešė ramybę, – pokyčius trenerio kėdėje prisiminė J.Vainauskas. – Pirmiausia, tai Rimas Kurtinaitis tuo metu buvo alkanas treneris. Jis ieškojo savo gyvenimo šanso, o mes tą šansą jam suteikėme. Jis buvo visiškai pasiruošęs, brandus treneris. Jis įnešė ramybę. Rimas pats buvo aukščiausio lygio meistras, tad bendraujant su kitais meistrais, kuriuos jis sutiko „Lietuvos ryto“ komandoje, tarp jų užgimė abipusis pasitikėjimas. Ir tarp trenerių štabo, ir komandos, ir tarp komandos bei klubo.
Jis ieškojo savo gyvenimo šanso, o mes tą šansą jam suteikėme.
Rimas buvo grandis, kuri viską stabilizavo. Jis iškart surado bendrą kalbą su žaidėjais, vadovavo paprastai, neperkrovė komandos bereikalingais deriniais, nereikalingai ilgomis treniruotėmis. Jis viską sudėliojo į vietas. Tai, kas daugelį metų buvo brandinta ir puoselėta, Rimas labai gražiai sustatė į vietas. Jis viską įvilko į visiems suprantamą formatą.
Treniravomės tiek, kiek reikėjo. Žaidėme tiek derinių, kiek mums reikėjo rezultatui pasiekti. Jei neklystu, Gintaras Krapikas (aut. past. – tuometis Kauno „Žalgirio“ treneris) kažkada priekaištavo, kad mes žaidžiame tik vieną ar du derinius. Rimas labai gražiai atsakė, kad uždenkite šiuos, tai mes prigalvosime kitų. Rimas davė labai gerą toną, pasitikėjimą tuo, ką mes darome, jog tai yra gerai ir tai veikia, jog mums nereikia ieškoti papildomų superstrategijų, taip viską komplikuojant ir treniruojantis per daug ir neaišku kam.
Rimas padarė tai, ką turi padaryti kiekvienas aukšto lygio treneris, gavęs laiminčią komandą – sudaryti jai ramias ir adekvačias sąlygas atsiskleisti.“
Pratimai ir bausmės, kėlusios juoką sirgaliams
R.Kurtinaitis auklėtinių akyse turėjo didžiulį autoritetą, kuriuo tikėję žaidėjai galėjo dėl trenerio skrosti kiaurai sieną. Bet griežta stratego ranka jautėsi tik aikštelėje, jis nevaržė žaidėjų gyvenimo už jos ribų.
Treneris mėgsta pabrėžti, kad tam tikru laiku galima daryti tam tikrus dalykus. Para turi 24 valandas, o pilnos koncentracijos žaidėjai jam reikalingi 6 valandas – 3 ryte, 3 vakare, būtent tada, kai vyksta treniruotės.
„Jis mokėdavo motyvuoti. Nieko neslėpdavo, sakydavo tiesiai šviesiai, o mums tai patiko. Aikštelėje bardavo, rėkdavo, būdavo konfliktinių situacijų, bet už aikštės ribų, kai baigdavosi treniruotės, Rimas buvo vienas iš draugų, kuris pašnekės, pajuokaus, papasakos apie gyvenimą. Jis visiškai nesikišdavo į mūsų užklasinę veiklą“, – sakė S.Babrauskas.
Lietuvos krepšinio lygoje tais laikais tarp klubų atotrūkis būdavo didžiulis. Rungtynių rezultatai dažnai skelbdavo triuškinančią pirmaujančių lygoje komandų pergalę.
Tokios sąlygos R.Kurtinaičiui leisdavo ne tik dažnai pailsinti lyderius, bet į žaidimą įvesti įmantrius pratimus, kurių dėka keldavo krepšininkų meistriškumą, supratimą bei bendrą susižaidimo lygį.
„Dresuoti šunys“, – taip vaizdžiai tų laikų „Lietuvos ryto“ žaidėjus įvardijo S.Babrauskas.
Legendiniu tapo mačas Vilniuje prieš Marijampolės „Sūduvą“, kai „Lietuvos rytas“ stengėsi žaisti vien perdavimais, be kamuolio varymosi.
„Jei būdavai vienas prieš krepšį, galėdavai pasivaryti. Jei padarydavai tai žaidžiant penki prieš penkis, treneris prašydavo minutės pertraukėlės ir nusižengusiam skirdavo 10 atsispaudimų. Turėjome visokių nuobaudų, kurių dar daugiau atsirado kitais metais, kai žaidėme Eurolygoje“, – pasakoja Stepas.
Gerai, kad tais laikais visi turėdavo tik senus „Nokia“ telefonus.
Tokios nuobaudos būdavo pramoga žiūrovams.
Situaciją ir trenerio filosofiją perpratę kai kurie sirgaliai po rungtynių likdavo salėje ir žiūrėdavo, kaip krepšininkai atlikinėja jiems skirtas bausmes – atsispaudimus, atsilenkimus, kažkam tekdavo ir metimų serijos.
„Grįždavome iš rūbinės ir atlikdavome bausmes, o žmonės dar nebūdavo išsiskirstę. Jie juokdavosi, visiems būdavo linksma. Gerai, kad tais laikais visi turėdavo tik senus „Nokia“ telefonus, nieko neprifilmavo, nes šiais laikais būtų susukę labai gerų klipų“, – juokiasi prisiminęs S.Babrauskas.
„Dirbome iki devinto prakaito, bet priėjome prie disciplinos, griežtų taisyklių. Aš nemėgau improvizacijos, nes dėl jos išaugdavo klaidų skaičius. Žalią šviesą daviau tik Chuckui Eidsonui, nes jis mokėjo priimti gerus sprendimus“, – sakė R.Kurtinaitis.
Kartą vyko BBL mačas Estijoje, o treneris auklėtiniams liepė žūtbūt nepraleisti 50 taškų. „Lietuvos rytas“ galėjo baigti rungtynes pelnęs 51 tašką pats, bet svarbiausia mačo užduotis slypėjo gynyboje.
Tai ugdė krepšininkų mąstymą aikštelėje. Jie priverstinai lėtino atakas, gynėsi kiečiau ir kruopščiau naudojo pražangas.
„Buvome komanda be pavardžių, o R.Kurtinaitis mus motyvuodavo tuo, kad būsime sutriuškinti Europoje. Turėjome savą braižą, buvome kaip dresuoti šunys. Rimas mūsų nepaleisdavo ir LKL čempionate, liepdavo žaisti drausmingai. Sakė, kad jei paleis, tai įmesime 150. Pamenu, kad buvome kartą įmetę 140“, – teigė S.Babrauskas.
Uoliai dirbę „Lietuvos ryto“ vyrai po truputį augo. Išlietas prakaitas aikštelėje pratybų metu statė pamatą geriausiam sezonui klubo istorijoje.
„Pamenu, kad sykį per rytinę treniruotę muštravau prie vieno krepšio vyrus, prie manęs priėjo Arvydas Gronskis ir tyliai sako: „Treneri, jau 3,5 valandos kaip vyksta treniruotė. Gal paleiskite, nes kaip jie atrodys per vakarinę treniruotę?“. Mes nežiūrėjome į laiką. Darėme savo darbus, aš turėjau labai darbščią kapelą: Artūrą Jomantą, Stepą Babrauską, Mindaugą Lukauskį, Marijoną. Sezono pradžioje turėjome ir serbuką (B.Milisavljevičių), kuris buvo neblogas puolime, bet tuščia vieta gynyboje – jį ir pardavė“, – sakė R.Kurtinaitis.
Sezono eigoje, klubui pardavus įžaidėją B.Milisavljevičių, R.Kurtinaitis atakų organizatoriaus pareigas patikėjo universaliajam puolėjui Ch.Eidsonui.
Šis ėjimas amerikiečiui leido įtvirtinti savo, kaip bene geriausio visų laikų legionieriaus Lietuvoje, statusą, o „Lietuvos ryto“ žaidimą pavertė sunkiai uždengiamu.
Kuklaus amerikiečio įspūdinga istorija Vilniuje, apipinta klubo žmonių pasakojimais – antroje trilogijos dalyje.
