Eurelijus Žukauskas bronzos medaliu olimpinėse žaidynėse pasidabino dukart – 1996-aisiais Atlantoje ir 2000-aisiais Sidnėjuje. Gintaras Einikis į savo apdovanojimų kolekciją turi pridėjęs ir 1992-aisiais Barselonoje iškovotą bronzos medalį.
Abu krepšininkai penktadienio popietę atėjo į Klaipėdos centre vykusias A.Didžbalio sutiktuves. Trys „bronziniai vyrai“, kaip juos greitai praminė praeiviai, įsiamžino bendrai nuotraukai. G.Einikis per susitikimą pasakojo apie tai, kokias olimpinių žaidynių varžybas stebėjo.
– Praėjusį savaitgalį olimpinių žaidynių gerbėjai sprendė ką žiūrėti: krepšinį ar sunkiosios atletikos rungtis su Aurimu Didžbaliu. Ką rinkotės jūs?
– Aurimą. Išjungiau krepšinį tuo momentu – atvirai pasakysiu, nes buvo jau... Nebegalėjau žiūrėti. Aurimo rungtis jau buvo prasidėjusi, tai dar ir atsisukau vaizdo įrašą.
– Ar jau nebelaikė nervai?
– Dėl krepšinio aš nesinervinu – aš jį tiesiog išjungiu, jei man nepatinka.
– Ar per šias olimpines žaidynes dažnai išjungėte televizorių?
– Išjungiau, išjungiau... O paskutines varžybas iš viso išjunginėjau arba labai neįdėmiai žiūrėjau. O Aurimą stebėjau su dūšia.
– Kokias dar olimpines sporto šakas žiūrėjote?
– Nežiūrėjau labai daug. Mačiau irkluotojus... Gal pasižiūrėsiu Asadauskaitės pasirodymą. Ar naktį rodys? Jei naktį – tai nesikelsiu.
– Ne, vakare. O dėl krepšinio naktį kėlėtės?
– Taip, dėl krepšinio kėliausi.
– Ar numatėte, kad šitaip gali baigtis mūsų rinktinės pasirodymas?
– Sunku pasakyti. Manau, kad kažkas jiems įvyko su psichologija, kažko neatlaikė. Ilgą laiką – beveik mėnesį – gyveno be namiškių. Tai yra nelengva. Manau, kad tai ir buvo priežastis. Žiūrėsiu ir kitus olimpiados krepšinio mačus, bet kai neliko lietuvių – tai, deja, jau nebe taip svarbu.
