„Suunto 7“ – sportui ir gyvenimui pristato pokalbį su Bostono „Celtics“ tarptautiniu skautu bei Lietuvos rinktinės trenerio asistentu Benu Matkevičiumi.
Šis specialistas į sritį, kurioje darbuojasi dabar, pasuko ne visai savo noru – tai teko padaryti norint likti krepšinio virtuvėje po žaidėjo karjerą užbaigusių traumų.
„Ne aš pasirinkau, o mane pasirinko šitas darbas, nebuvo kitos išeities siekiant įgyvendinti tikslus, – karjeros už aikštės ribų pradžią prisiminė skautas. – Svajonę turėjau vieną – tapti krepšininku. Buvo traumų ir aš dėl to labai stipriai pergyvenau, iki šiol tą pyktį laikau, o jis mane veža. Tada vienintelis kelias buvo tapti treneriu, norėjau perduoti norą laimėti žaidėjams. Būdavo neteisybė matyti sveikus žaidėjus neatsiduodančius, graudu, tiesiai šviesiai pasakydavau ir taip išsiliedavau.“
Visgi tai, kad kažkada buvo krepšininku, B.Matkevičiui tapo ne tik nuoskauda, bet ir privalumu, kuris padeda užmegzti ryšį su su komandų, kuriose darbuojasi, žaidėjais. Apie tai skautas pasakojo prisiminęs laikus, kai buvo Maskvos CSKA dalimi.
„Visad save laikau buvusiu žaidėju, taip lengviau užmegzti ryšį su amerikiečiais. Sonny Weemsas Maskvoje tik po mėnesio suprato, kad aš lietuvis, o ne amerikietis. Žaidėjai jautė tą ryšį ir tai abiem pusėms buvo priimtina“, – apie galimybę geriau suprasti krepšininkus kalbėjo B.Matkevičius.
Kiek vėliau specialistas sulaukė pasiūlymo iš NBA giganto Bostono „Celtics“. Pradžioje toks darbas buvo sudėtingas ir psichologiškai. Buvimas toli nuo komandos ir žmogiško kontakto trūkumas sukėlė sunkumų.
„Pradėjus dirbti „Celtics“, galėjau pasirinkti vietą gyvenimui – persikėliau į saulėtąją Barseloną. Po trijų mėnesių supratau, kad tai ne man, nes esu be savo kalbos ir neturiu jokio suvokimo, kas aš esu, praradau pusę savo, kaip komandos nario, identiteto. Nesupratau, ką aš veikiu – esu „Celtics“ narys, bet vienas toks Europoje“, – apie adaptaciją naujajame darbe pasakojo B.Matkevičius.
Taip pat pokalbio vedėjas R.Valatka pasiteiravo ir apie B.Matkevičiaus požiūrį į fizinės sveikatos svarbą bei pašnekovo ateities planus – kiek laiko dar planuoja dirbti skauto darbą.
„Priklauso, kas kiek rūpinasi savo kūnu. Daug skautų ne taip prisižiūri ir sąmoningai maitinasi, gyvena ar sportuoja, kaip tai darau aš. Aš noriu būti produktyvus, bet tuo pačiu ir galėti džiaugtis gyvenimu.
Bet kokio darbo negalėčiau dirbti keturiasdešimt metų. Norisi patirti naujų emocijų ir kažką naujo sukurti. Ateis laikas, kai spręsiu pagal galimybes, kurios atsiveria, kas tuo metu trauks mane. Noriu būti vertinamas ir kurti vertę“, – apie naujų iššūkių laukimą kalbėjo Lietuvos rinktinės trenerių štabo narys.
