| Sekmadienis | Vilniaus „Lietuvos rytas“ – Kauno „Žalgiris“ | 17:00 | „Siemens“ arena |
„Sakyčiau, kad Nicola vadovavimą reikia pamiršti. Galima sakyti, kad blogiau negu buvo su Nicola, nebuvo ir galbūt nebus“, – griežtas R.Paulauskas.
Tačiau kitaip nei treneris Algirdas Brazys, R.Paulauskas nemano, kad emocinės bangos įkvėptas sostinės klubas neturi jokių šansų nuginkluoti šalies čempionus.
Jį sužavėjo Stambule pademonstruotas „Lietuvos ryto“ puolimas ir laisvumas. Tačiau vilniečiai privalo padaryti korekcijas, kurios būtinos pergalei prieš „Žalgirį“.
Kita vertus, Lietuvos rinktinę primenantis „Žalgiris“ žaidimas nepalieka didelių abejonių, kam klijuoti favorito etiketę.
„Bet vilniečių taip kategoriškai nenuvertinčiau. Po praėjusios savaitės „Lietuvos ryto“ akcijos išaugo“, – įsitikinęs R.Paulauskas.
Pokalbio su R.Paulausku gairės:
- Kategoriški A.Brazio pareiškimai.
- „Lietuvos ryto“ dugnas.
- Pagrindinės M.Nicola klaidos.
- „Žalgirio“ forma.
- J.Andersono trūkumas.
- M.Kalniečio (ne)taiklumas.
- Pradingęs M.Pocius.
– Algirdas Brazys kategoriškas – sako, kad nemato „Lietuvos rytui“ šansų nugalėti. Ką manote jūs? – 24sek.lt paklausė R.Paulausko.
– Taip pat favoritu laikau „Žalgirį“. Bet tikrai nesakyčiau, kad „Lietuvos rytas“ neturi jokių šansų. Tai ne ta komanda, kuri neturėtų nė vieno reikšmingo faktoriaus.
– A.Brazys teigė, kad „Lietuvos rytas“ – komanda be trenerio. Nejaugi debiutinėse A.Jasilionio rungtynėse Stambule nesimatė trenerio rankos?
– Trenerio braižas matėsi. Pirmiausia, matėme psichologiškai atgaivintą komandą. Manau, treneris buvo tas pagalbininkas, kuris galbūt iš tikrųjų padėjo pataisyti emocinę būseną. O pakilimas davė daug.
Man pasirodė gražus „Lietuvos ryto“ puolimas. Pakankamai daug paprasto žaidimo du prieš du, daug improvizacijos, geras kamuolio judėjimas.
Kodėl turėtume taip sakyti, kad treneris nieko neprisidėjo... Negali per kelias dienas kažko išmokyti žaidėjų, bet jis gerai išnaudojo tuos, kuriems tą vakarą sekėsi.
A.Jasilionis vertėsi be trijų žaidėjų ir išnaudojo sutrumpėjusį atsarginių suolą įtraukdamas Marių Runkauską, gerai panaudodamas Julių Juciką.
Jaunas treneris susitvarkė visai gerai.
– „Žalgiriui“ turbūt bus kur kas sunkiau įveikti nenuspėjamai pasikeitusį „Lietuvos rytą“, nei Marcelo Nicola komandą, kurios žaidimo braižas buvo lengvai įkandamas?
– Sakyčiau, kad Nicola vadovavimą reikia pamiršti. Tiesiog palikti jį jo atminčiai. Galima sakyti, kad blogiau negu buvo su Nicola, nebuvo ir galbūt nebus. Čia yra istorija.
Dar vienas dalykas – „Lietuvos rytas“ žaidžia ne Eurolygoje. Pažiūrėkime, kaip rezultatyviai Europos taurėje žaidžia komandos – ten meta po 90, vos ne po 100 taškų. Aiškiai matosi paties turnyro lygis. Individualiai stiprūs žaidėjai gali parodyti stebuklus. Bet komandų pajėgumas ten žymiai prastesnis.
Tikrai nenoriu sumenkinti „Lietuvos ryto“. Bet su tokia gynyba, kokia buvo Stambule, prieš „Žalgirį“ jiems šansų labai mažai.
Pavyzdžiui, jei „Žalgiris“ įmeta 80 taškų, tai beveik didžiausia tikimybė, kad laimės. Didžiausia „Žalgirio“ problema – klaidų skaičius. Jei su juo susitvarko ir turi apie 10 klaidų, irgi laimi.
Eurolygoje komandos ginasi ir žaisti sunku. Negali pelnyti taškų laisvas, beveik visada tenka žaisti prieš aktyvų presingą, o šansus išnaudoja tik pačią geriausią formą demonstruojantys žaidėjai.
Tuo tarpu Europos taurėje net ir ne tavo dieną taškų gali prisirinkti daug kas. Tikrai nenoriu sumenkinti „Lietuvos ryto“. Jie padarė tai, kas jiems reikalinga. Vilniečių puolimas teikia optimizmo. Bet su tokia gynyba, kokia buvo Stambule, prieš „Žalgirį“ jiems šansų labai mažai.
– Ar iš esamų „Lietuvos ryto“ žaidėjų galima suklijuoti gerą gynybą?
– „Lietuvos rytą“ visi įvardija kaip puolančią komandą. Bet drįščiau pasakyti, kad norėdamas iškovoti ne tik vieną pergalę prieš „Žalgirį“, o laimėti LKL, „Lietuvos rytas“ be gynybos nieko neišspręs. Mano galva, šie žaidėjai tikrai nėra tie, kurie negalėtų gintis.
Vėlgi, ar atsiras žmogus, kuris ras priemonių, kaip tai galima įgyvendinti. Bet nematau nė vieno, kuris negalėtų pagerinti savo rezultato gynyboje.
Pasakymas, kad Janavičius gali gintis, o Juškevičius – ne, mano galva, yra nesąmonė. Ir vienas, ir kitas tiek taktiškai, tiek psichologiškai pajėgūs tą daryti. Priklausys nuo to, į kokias rankas tie žaidėjai pateks.
– Lietuvoje spekuliuojama, kas taps naujuoju „Lietuvos ryto“ treneriu. Jūsų nuomone, kokio stiliaus trenerio „Lietuvos rytui“ reikia labiausiai?
– Gero (Šypsosi.). Griežtas treneris nebūtinai yra geras treneris. Pačiam teko dirbti ir stebėti labai daug specialistų. Esu matęs visokių trenerių – nuo pačių iškiliausių teoretikų, tokių kaip Ettore Messina, iki emocingo motyvatoriaus Pini Gershono.
Idealaus trenerio nėra. Galbūt Davidas Blattas buvo idealiausias treneris, kuris ir geras taktikas, psichologas. Griežtas, bet lankstus.
Negaliu pasakyti, koks treneris tinkamiausias „Lietuvos rytui“. Nežinau, į ką reikėtų orientuotis.
– Sakėte, kad taip, kaip prie trenerio Nicola blogiau nebuvo ir nebus. Kokias pagrindines klaidas padarė šis argentinietis?
– Labai sunku atsakyti nemačius nė vienos treniruotės, fizinio rengimo pratybų, jo prašymų žaidėjams, bendravimo su auklėtiniais. Tai būtų bandymas burti iš kavos tirščių.
Bet tie trūkumai pasimatė tada, kai po gero ir daug vilčių teikiančio žaidimo pradžioje „Lietuvos rytas“ ėmė ristis žemyn.
Niekas apie tai labai stipriai nekalbėjo, bet „Žalgiris“ buvo užsikrovęs nemažą įtampą.
Spėju taip: arba jis nepataikė su fiziniu krūviu, arba pasirinkdamas žaidėjus, kuriems skyrė pagrindinius vaidmenis. Galbūt nepataikė gaudydamas kontaktą su žaidėjais.
Puolime „Lietuvos rytas“ žaidė panašiai, kaip ir dauguma komandų: naudojo pagrindinį ginklą „du prieš du“, greitą kamuolio judėjimą ir perdavimą į silpnąją pusę. Čia klaidų buvo padaryta mažiausiai.
Sunku pasakyti, kuri priežastis buvo lemiama. Bet kai pradeda šlubuoti viena grandis, kitos griūna kaip kortų namelis. Naujam treneriui reikia iš karto imti ir pataikyti. O tai labai sunku treneriui be patirties.
„Žalgirio“ panašumai su rinktine
– „Žalgiris“ pradėjo sezoną Eurolygoje 2-1, bet neturėjo daug šansų prieš „Barcelona“, buvo sudaužytas Atėnuose, o Kaune prieš „Stelmet“ pasiekė atkaklią pergalę. Kokį įspūdį jums palieka „Žalgirio“ forma?
– Aš matau vieną dalyką. Psichologinį. Žalgiriui Eurolygoje reikia iškovoti 5 pergales, kad patektų į „Top 16“. Rungtynės su „Stelmet“, kuri yra tikrai gera komanda, buvo vienos lemiamų. Antrosios bus su „Karšiyaka“. Galima pralaimėti „Lokomotiv“, „Barcai“, bet jei paleisi šitas komandas griūva visas tavo sezonas.
Niekas apie tai labai stipriai nekalbėjo, bet „Žalgiris“ buvo užsikrovęs nemažą įtampą. Mano akimis, kai kurie žaidėjai perdegė, todėl nepataikė savo metimų.
Bet kaip ne kaip, „Žalgiris“ susitvarkė su užduotimi ir žengė dar vieną žingsnį savo tikslo link. Aš nematau, už ką juos galima labai stipriai kritikuoti.
– Daugiausia kritikos „Žalgiris“ sulaukia už savo puolimą. Koks jis jūsų akimis?
– Nemanau, kad puolimas blogas. Kiekvienas treneris turi teisę pasirinkti savo puolimo modelį. Man „Žalgirio“ puolimas šiek tiek panašus į Lietuvos rinktinės. Didelė dalis veiksmų yra apgalvoti: bandymas sužaisti per tą dieną pajėgiausią žaidėją. Jei turime gerai žaidžiantį Vougiouką, komanda bando per jį. Jei galima paduoti kamuolį Jankūnui, visi jo ieškos. Jei bus galimybė išmesti laisvam, ieškoma Seibučio.
Skirtingai nuo Ispanijos komandų, kur beveik visos žaidžia su 2-3 perdavimais ir bet kokiu kitu atveju vyksta arba prasiveržimas, arba žaidimas du prieš du, nei rinktinė, nei „Žalgiris“ tokio žaidimo nežais.
Žalgiriečiai orientuojasi ne į atakų skaičių, bet į jų kokybę, kamuolio branginimą. Manau, kad kai „Žalgiris“ pateks į „Top 16“, tos įtampos ir susikaustymo turėtų būti mažiau. Žaidime turėtų atsirasti daugiau laisvumo.
O Krapikas yra tas treneris, kuris bando išlaikyti tvarką. Jis grindžia žaidimą nuo gynybos ir nenori skubotų metimų, kad išvengtų greitų taškų. Kita vertus, jis leidžia žaidėjams improvizuoti. Bet tiesiog šiandien skuboti metimai ir greitas žaidimas nėra „Žalgirio“ arkliukas.
– „Žalgirio“ žaidimo braižas labai primena pernykštį sezoną. Tačiau ar netrūksta komandai tokio žaidėjo kaip Artūras Milaknis, kuris reikiamu metu savo tritaškiais užaugintų „Žalgiriui“ sparnus?
– „Žalgiriui“ trūksta ne kiek Milaknio, o Jameso Andersono. Milaknį galima kompensuoti. Tai buvo labai patikimas, pavojingas žaidėjas. Bet, pavyzdžiui, prie Andersono dažniausiai reikėdavo ateiti į pagalbą ir tada atsirasdavo galimybės tam pačiam Milakniui. „Žalgiryje“ nėra to draskančio žmogaus. Kažko panašaus laukiame iš Pociaus arba Seibučio.
Kai tik Mantas pradeda pataikyti, visos komandos dažniausiai sugriūva. Bet kol kas jų rizika leisti Kalniečiui mesti iš toli pasiteisina.
Šiandien neturėti tvirto trečio numerio Eurolygoje ir tikėtis kažko labai daug – sunku. Tokiu atveju tada reikia turėti antrą numerį, kuris draskytų gynybą, galėtų žaisti du prieš du ir būtų tas galvos skausmas bet kuriam varžovui.
Pociaus grįžimas – tik laiko klausimas. Tikiuosi, kad jis atsigaus. Tai labai talentingas žaidėjas. Nežinau, kodėl jam nepavyksta žaisti taip, kaip moka, bet reikalai puolime turėtų susitvarkyti.
– Jei jau prakalbome apie rezervus, kas lemia tokį blankų Manto Kalniečio pataikymo procentą?
– Mantas yra daugiausia su kamuoliu žaidžiantis žmogus. Pernai tam pačiam Lekavičiui būdavo gerai – atiduodi kamuolį Andersonui ir jis žinos, ką daryti. O dabar ta dalia tenka Kalniečiui. O tai yra nelengva.
Dar pats svarstau, kodėl jam taip nekrenta. Galbūt situacija tokia, kad paprasčiausiai nėra kam atakuoti? Žalgiriečiai dažnai pradeda ieškoti vieni kitų.
Be to, Kalnietis yra labai gerai žinomas daugeliui varžovų. Man kartais keldavo nuostabą varžovų sprendimas ginantis du prieš du su Kalniečiu eiti per užtvaros apačią. Komandos galbūt tikrai žino tą tokį Kalniečio neužtikrintumą metant iš toli.
Kai tik Mantas pradeda pataikyti, visos komandos dažniausiai sugriūva. Bet kol kas jų rizika leisti Kalniečiui mesti iš toli pasiteisina. O Mantas – ne Milaknis. Tai ne tas žmogus, kuris kaskart pataikys laisvas.
Nepamirškime, kad Mantui tenka didžiulė fizinė užduotis gintis. O jis gynėjas – patikimas. Bet tai nepraeina be fizinių pastangų. Jei jis gynyboje ilsėtųsi, būtų kitaip. Bet beveik kaskart Mantui nuo vidurio ar galinės linijos reikia spausti varžovą.
