Žinote, kai savo akimis regite kažką, atrodytų, labai paprasto, bet tą išvydę suvokiate, kad tai yra „tai“?
Rungtynėse su Ukraina Jonas Valančiūnas gavo kamuolį ant kairiojo ūselio. Tik jis buvo gan tolokai nuo krepšio.
Pabandęs savo kūnu priartėti prie lanko, vidurio puolėjas jį regėjo dar šiek tiek per toli. Tad imituodamas bandymą brautis į ukrainiečių teritoriją, J.Valančiūnas nežiūrėdamas (!) numetė kamuolį atgal prie tritaškio linijos lūkuriavusiam Mantui Kalniečiui.
„Parašykit, kad po pertraukos pagaliau atsinešėm galvas!“ – kiek klykiančiu balsu pro žurnalistus į rūbinę bėgo Mantas Kalnietis, šventęs pirmąją pergalę prieš Izraelį.
Kapitonas sugavo kamuolį ir netrukus jį vėl permetė J.Valančiūnui, kuris šįkart buvo kokiais dviem metrais arčiau tikslo.
JV bumbtelėjo kamuolį į žemę, kūnu vėl stūmėsi arčiau krepšio ir staigiu judesiu įrideno dvitaškį.
Tai gali pasirodyti kaip labai elementarus epizodas. Bet šis momentas labai daug ką pasako apie Joną Valančiūną. Pasikeitusį, kokiu mes džiaugiamės šiame Europos čempionate.
„Parašykit, kad po pertraukos pagaliau atsinešėm galvas!“ – kiek klykiančiu balsu pro žurnalistus į rūbinę bėgo Mantas Kalnietis, šventęs pirmąją pergalę prieš Izraelį.
Kaip simboliška, kad po paskutinių rungtynių Lietuvos rinktinėje 2016-aisiais J.Valančiūnas apie klaikoką savo žaidimą žurnalistams atviravo: „Nesusitvarkiau su galva.“
Jono atvirumas tada nustebino. Tai buvo retas jo interviu žurnalistams, kurių jis taip vengė viso olimpinio turnyro metu. Bet nebegalėjo išsisukti nuo pasiaiškinimo po liūdnai pasibaigusios olimpinės kelionės.
J.Valančiūnas buvo tas žaidėjas, kuris mėgo kalbėti daugiausiai tik tada, kai arba sekdavosi jam, arba visai komandai.
Bet visos Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės jam buvo blogos. O buvusio rinktinės trenerio Jono Kazlausko atvirumas lengvai pribloškė – tokių žodžių iš trenerio nelaukė net žurnalistai.
„Valančiūnas labai talentingas, bet šiai dienai jis viską gavęs per talentą. Norėčiau, kad jis būtų toks pat darbštus darbe. Kad neužmirštų, kad jei gyvensi talentu, pasaka gali baigtis“, – tėškė J.Kazlauskas po paskutinių savo rungtynių nacionalinėje komandoje.
Daugelis spėliojo, kaip tie žodžiai paveiks J.Valančiūno sprendimą atstovauti rinktinei 2016-aisiais. Nesumeluosiu – aš ir daug mano kolegų manė, kad JV įsižeis ir pabandys pasižiūrėti per televizorių, kaip nacionalinė komanda atrodo be savo didžiausios jėgos po krepšiu.
Bet panašu, kad Jonas surado pamestą galvą.
Pamenate, kai J.Valančiūnas kreivai priparkavo senutėlę „Audi“ Palangoje, „Vanagupės“ viešbučio stovėjimo aikštelėje?
Tai nebuvo šiaip pokštas ar būdas pasipuikuoti. Į tą „bulką“ dabar galime žvelgti kiek plačiau.
Jonas Valančiūnas sureagavo. Atvažiuodamas su 1992-ųjų „Audi 80“ krepšininkas šmaikščiai pakvailiojo su žurnalistais, kurie stovyklos pradžioje aprašinėja žaidėjų automobilius.
Tai buvo JV komunikacinis sprendimas. Bet svarbiausia, kad šiai žinutei jis pasirinko ne negatyvų būdą, ne kokį nors neigimą, o pateikė linksmą reakciją.
Jonas nėra Timas. Lietuvis nėra idealus ir tą supranta. Tik turėtų suprasti ir kai kurie sirgaliai.
Jonas toliau spjaudosi gaudydamas varžovų metikus po užtvarų ar nespėdamas paskui iš toli pataikančius aukštaūgius du prieš du situacijose. Bet jeigu J.Valančiūnas būtų dar ir greitas kaip gynėjas, tai jis žaistų „San Antonio Spurs“ ir būtų kitas Timas Duncanas.
Jonas nėra Timas. Lietuvis nėra idealus ir tą supranta. Tik turėtų suprasti ir kai kurie sirgaliai.
Tuo tarpu JV dabar bando kontroliuoti tai, kas yra jo rankose. Pirmiausia jo kontrolėje yra požiūris.
J.Valančiūnas anksčiau buvo ne pats mėgstamiausias žurnalistų pašnekovas. Jis kalbėdavo neišsamiai, šabloninėmis frazėmis, išsisukdavo nuo aštresnių klausimų, o apie ką nenorėdavo kalbėti, tą leisdavo suprasti tiesiog su „kitas klausimas“.
Bet per vienerius metus viskas pasikeitė.
Jonas sureagavo į žurnalistų įpročius „Vanagupės“ parkinge pastatydamas „bulką“.
Jis sustingo prieš operatorių kameras prieš treniruotę su Ukraina. Atrodo, tyčia pasiprašė to interviu, nes jį filmavo LKF atstovas spaudai, įprastai to nedarydavęs.
Ir viskas ne apie tai, kad JV pradėjo gražiai elgtis su žurnalistais, todėl mes dabar gražiai apie jį rašysime.
Ne. J.Valančiūnas tiesiog parodė pastangas keistis į gerąją pusę ir kontroliuoti tai, kas jo rankose.
Komunikaciniais klausimais konsultuojamas Lino Kunigėlio, J.Valančiūnas pradėjo gilintis, kaip save pristatyti visuomenei. O tai reiškia ir pagarbą žurnalistams – tiesioginiams tarpininkams tarp žaidėjų ir sirgalių, kurie taip myli šį žaidimą ir kuriems negalima likti abejingam.
JV ėmė keistis ir aikštėje.
Dabar jis kitaip vertina ne tik žiniasklaidos vaidmenį formuojant jo įvaizdį, pagarbą kitiems žmonėms ir jų darbui, tačiau ir žaidimą.
J.Valančiūnas jau seniai buvo toks ryžtingas. Kai vienas prieš vieną centras pabandė įveikti 218 cm ūgio ukrainiečių milžino Artiomo Pustovyjaus gynybą, jis tą darė ne vien per jėgą, bet staigiu judesiu į dešinę, po kurio lankstė Tel Avivo arenos lanką.
Išvydome jį skrajojantį virš krepšio lyg tais 2011-aisiais pasaulio jaunimo čempionate Rygoje. Sugavęs kamuolį ant kairiojo ūselio, maždaug ant baudos aikštelės linijos kairėje, JV atsispyrė lyg nuo tramplino ir lankstė lanką, kurio po dėjimo vos neteko reanimuoti.
J.Valančiūnas drąsiai iš vidutinio nuotolio metė į gruzinų krepšį priešpaskutinę mačo minutę. Kritiniu metu atsiliekant Lietuvai. Metimas buvo netaiklus ir lietuvis tyliai nusikeikė. Bet tai buvo geras bandymas, kurio išmesti anksčiau jis galbūt nebūtų išdrįsęs.
J.Valančiūnas šiame čempionate nebijo imtis iniciatyvos, klysti ir bando mokytis.
Jis tapo rinktinės gelbėtoju, kuris atkovotais kamuoliais puolime pavertė Lietuvą viena didžiausių jėgų baudos aikštelėje. Pagal bendrai atkovotus kamuolius lietuviai yra antri (vid. 41), o pagal susikurtus antrus šansus – treti (vid. 14).
J.Valančiūnas pagal atkovotus kamuolius yra pirmas visame Europos čempionate (11,4 atk. kam.). Visi gasoliai, pačulijos ar hernangomezai nepasiekia dviženklio atkovotų kamuolių skaičiaus.
Statistiškai, vidurio puolėjas Lietuvai sukuria net 4,8 antro šanso per rungtynes. Palyginimui, Zaza Pačulija yra arčiausiai su 3,8 puolime atkovoto kamuolio, o visi kiti žaidėjai – 3,5, 2,7 ar mažiau.
J.Valančiūnas baudos aikštelėje jaučiasi taip gerai, kaip „Smart“ automobilis prekybos centro stovėjimo aikštelėje.
Tais antraisiais šansais Lietuvos rinktinė kas vakarą prisirenka daug brangių taškų. Ir tie kamuoliai nenukrenta J.Valančiūnui į rankas netyčia.
J.Valančiūnas baudos aikštelėje jaučiasi taip gerai, kaip „Smart“ automobilis prekybos centro stovėjimo aikštelėje. Jis puikiai užsiima vietą ir ten graibsto kamuolius lyg obuoliaudamas sode.
Prie tos kamuolių uoslės pridėkite kovingumą, ir nenustebsite, J.Valančiūną išvydę geriausiai dėl kamuolių kovojančių žaidėjų sąrašo viršūnėje.
O kur tie 16,4 taško (62,8 proc. dvit.) ir 24 naudingumo balai per rungtynes, kuriuos jis kol kas renka Europos čempionate. Su slovėnų taškų mašina Goranu Dragičiumi JV dalijasi efektyviausio Europos pirmenybių žaidėjo, kuris žais atkrintamosiose varžybose, vardą.
„Dažniausiai visada akcentuojama žaisti per jį. Visada turime pranašumą penktoje pozicijoje. Mes jį ir išnaudojame, – apie J.Valančiūno indėlį pasakojo M.Kalnietis. – Jo buvimas aikštėje, net neįmetant taškų, mums duoda didžiulę naudą. Man pačiam būna geriau organizuoti žaidimą. Kartais jis sako, kad jam neperduočiau kamuolio, nes ant jo eina žmonės. Tai ieškau kitų variantų.“
Gal J.Valančiūnas nespės paskui Dennisą Schroderį, kuris išmeta kamuolį greičiau, nei jūs parašote žinutę feisbuke.
Galbūt jis ne visada spės uždengti stogą vikriam varžovų gynėjui ar aukštaūgiui, bet ilgos jo rankos ir masė gąsdina priešininkus bei nukreipia jų metimus į pirmoje eilėje už LED reklamų pritūpusius fotografus.
Kaip sako kapitonas, dabar Jonas keičia žaidimą ir nepelnydamas taškų.
„Negaliu komentuoti, kas buvo pernai, nes nebuvau komandos viduje. Žinoma, pirmiausia – tai jo nuopelnas, paskui jau komandos draugų – jie labai gerai ieško Jono aikštėje. Kiti stato užtvaras, kad jis gautų kamuolį kitose pozicijose. Be to, jo paties intensyvumas, kova dėl atšokusių kamuolių pagerėjo“, – apie J.Valančiūno pokyčius pasakojo D.Adomaitis.
Greitai sužinosime, ar toks Jonas gali sugrąžinti Lietuvos rinktinę ant čempionato medalininkų podiumo. Tam reikės ne tik Jono, bet ir būrio kitų rinktinei atsidavusių Lietuvos herojų.
Tačiau toji „bulka“, kuri dar gerą savaitę rūdijo prie „Vanagupės“ viešbučio, buvo ne šiaip pokštas.
Tai buvo simboliškas ženklas, kad Jono galva sugrįžo.
Ir toks Jonas jums turėtų labai patikti.
„Neprisišnekėkime, gerai? – nusijuokė J.Valančiūnas po rekordinių rungtynių su Vokietija, kurios jam buvo rezultatyviausios nacionalinėje komandoje (27 tšk.). – Tegu ir toliau nesustabdo niekas.“
