Buvęs ilgametis rinktinės kapitonas neabejojo Kazio Maksvyčio auklėtinių sėkme. „Atrodė, kad jau buvome užsigrūdinę, turėjome tiek daug sunkių rungtynių grupėje. Ir ispanai, mano galva, ne ta komanda, kuriai turėjome pralaimėti. Ypač dabartiniai ispanai“, – pridūrė jis.
Tad kas nutiko? Kodėl rinktinė, kuriai buvo keliamas tikslas užimti 1-4 vietas, galiausiai finišavo tik 15, žemiausiai per visą Lietuvos krepšinio istoriją Europos čempionatuose?
„Sunku vertinti nusivylus, nusiminus. Daug galima prišnekėti“, – neslėpė R.Javtokas.
„Klaidos, sprendimai lemiamose atakose... Sabonio pražanga puolime, Brazdeikio nesportinė. Nežinau, neturėjome lyderio pabaigoje“, – nesėkmės prieš ispanus 94:102 priežasčių ieškojo pašnekovas.
„Ir gynyba, – atsiduso buvęs rinktinės vidurio puolėjas. – Manau, aiškiai matėme, kad mums sudėtinga apsiginti. Ypač paskutinės minutės su ispanais parodė, kad mes neapsiginame nuo du prieš du su dideliais gindamiesi dropu (kai aukštaūgis lieka po krepšiu ir nekyla prie gynėjo, – past.). Gale atrodė, kad iš viso negalime apsiginti.“
„Arba reikia turėti gerus gynėjus, kurie galėtų gerai išlįsti iš užtvarų. Nei Lukas (Lekavičius), nei Rokas (Jokubaitis) tam nėra sutverti, tad varžovai mus ir baudžia labai stipriai“, – tęsė R.Javtokas.
Skaudžiai lietuvių silpnybę gynyboje išnaudojęs ispanų natūralizuotas amerikietis Lorenzo Brownas ne tik pats pelnė 28 taškus, bet ir išdalino 8 rezultatyvius perdavimus.
„Dropinimas, nesusikalbėjimas (gynyboje). Nežinau, gal trenerio neišsireikalavimas. Sunku pasakyti, kai nesi viduje, – svarstė R.Javtokas. – Žiūrint per televiziją atrodo lengva pasakyti ir patarti, bet jeigu neišsireikalavo – tai arba žaidėjai nemoka kitaip gintis, arba treneris nemoka išsireikalauti.“
„Žinoma, treneris žaidžia su tuo, ką turi, ir galbūt NBA lygoje tiek Valančiūnas, tiek Sabonis įpratę gintis kitaip, bet galima, manau, išsireikalauti, ar žaisti mobilesne sudėtimi. Turėjome ir Echodą.
Visi elementariai žinojo, kaip mes ginsimės. Tokie nuspėjami gal esame“, – dėstė būtent gynyba savo laikais garsėjęs R.Javtokas.
„Jei nepavyksta apsiginti, tada reikia labai gerai pulti. Bet mes žaidžiame su dviem dideliais ir automatiškai nesame tokia komanda, kuri gali varžovus apibėgti ar užmėtyti iš toli. Gynyba mums – labai svarbi.
Matėme prieš geras komandas, kad jei įsiveliame į taškų lenktynes, tai dažniausiai ne mūsų naudai viskas baigiasi“, – tęsė R.Javtokas.
Abu vidurio puolėjus J.Valančiūną ir D.Sabonį į aikštę leisdavęs K.Maksvytis stengėsi varžovus skriausti dominavimu arčiau krepšio, bet priešininkai atsakydavo geresniu žaidimu perimetre.
„Varžovai mus baudė labiau, nei mes juos. Visgi šiuolaikinis krepšinis labiau pastatytas ant tritaškių.
Jeigu turėtume dar vieną galingesnį mažiuką, gal ir tie mūsų bokštai kitaip atrodytų. Nėra jie mediniai. Valančiūnas gali pataikyti iš toliau, Sabas gali kurti žaidimą, nusimetinėti kamuolius.
Kartu jiems šiek tiek sunkiau žaisti. Man taip atrodo. Arba mes tada turime visus kamuolius jiems grūsti, visus antrus šansus susirinkti. Kažkokį pranašumą turėti. O mus baudžia ir mes laikome du didelius žmones. Neatrodė gerai“, – kalbėjo R.Javtokas.
Bosnius ir vengrus Europos čempionate nugalėjusi rinktinė keturis pralaimėjimus patyrė prieš slovėnus, prancūzus, vokiečius ir ispanus, bet žaidimas, pasak pašnekovo, nebuvo prastas.
Mūsų rinktinė popieriuje tikrai galinga nerealiai.
„Atsiskleidė Kuzminskas. Nesitikėjau, kad po tokios ilgos pertraukos ir traumos jis taip žais. Tas pats Grigonis, tiek laiko nežaidęs. Buvo atkarpų, kai Lukas žibėjo. Rokas iš pradžių gal kiek perdegė, bet vėliau užtikrinčiau žaidė. Buvo daug gerų dalykų.
Mūsų rinktinė popieriuje tikrai galinga nerealiai. Nežinau, kada tokią turėjome. Bet popierius nežaidžia. Kažko pritrūko. Ar vienybės, nusiteikimo, ar vieno kito stipresnio žaidėjo.
Tokio, kuris patrauktų tais svarbiais momentais. Mano laikais būdavo Šaras, Kleiza. Tie, kurie spręsdavo. Manau, pritrūko tokio žmogaus. Centras lemiamais momentais negali taip užbaigti. Nebent esi Jokičius, bet matėme vakar, kad ir jis negali ištraukti“, – omenyje turėdamas sensacingą serbų pralaimėjimą italams teigė buvęs rinktinės kapitonas.
Ar vadovauti Lietuvos krepšiniui pernai siekęs R.Javtokas, bet pralaimėjęs federacijos prezidento rinkimus Vydui Gedvilui, dabar imtųsi kokių nors permainų?
„Ne. Yra kaip yra. Reikia tiesiog kantriai laukti kitų metų. Ką kito galime padaryti? Natūralizuoti žaidėją, kaip daro kiti? Nemanau, kad tai išeitis. Aš pats to nenorėčiau“, – pabrėžė R.Javtokas.
„Viskas prasideda nuo sporto mokyklų, manau. Turime treniruotis ir tikėtis. Nieko per trumpą laiką nepadarysi. Kitais metais vėl laukia čempionatas (pasaulio, – past.). Turime tikrai gerą komandą. Tiesiog reikia tikėti.
Gal Rokas (Jokubaitis) dar šiek tiek per jaunas, kad būtų tuo pagrindiniu vedliu, bet jis tikrai link to eina. Brazdeikis – tik atvažiavęs į Europą. Manau, kad praleidęs sezoną „Žalgiryje“ jis bus visai kitoks. Grigoniui ir Kuzminskui gal nebus tokių pertraukų po pusmetį be krepšinio. Gal dar kažkas paaugs. Tikimės, kad kiti metai bus bomba“, – šyptelėjo R.Javtokas.
Drastiškų pokyčių jis nedarytų ir rinktinės trenerio pozicijoje – leistų tęsti darbus K.Maksvyčiui.
„Aišku, reikėtų pasikalbėti su žaidėjais, kaip jie jaučiasi su treneriu, kaip jie mato situaciją. Bet žinote, kad keistume, reikia žinoti į ką. Ir kas iš to? Buvo Dainius (Adomaitis), pasikarščiavo, išėjo po nesėkmės. Atėjo Maskoliūnas, nepapuolėm (į olimpiadą).
Aš manau, gal norint pasiekti gerus rezultatus, reikia tęstinumo. Šiandien kaip du stipriausius aš matau Jasikevičių ir Maksvytį. Kadangi Šaras nenori, tai kito varianto nėra“, – teigė R.Javtokas.
O gal variantu galėtų būti užsienietis, kaip ispanus jau ne vienerius metus į pergales vedantis italas Sergio Scariolo.
„Man nacionalinė komanda asocijuojasi su tuo, ką mes turime. Galima gal turėti asistentą. Kažkada turėjome Doną Nelsoną. Manau, kad asistentas užsienietis įneštų kažko. Bet pagrindinis? Aš būčiau prieš. Ypač pas mums, Lietuvoje, kur krepšinis mums – religija. Nemanau, kad užsienietis treneris būtų išeitis. Reikia tikėti.
Aišku, gal per daug metų jau užsitęsė, kad nebežinome, kaip tie medaliai atrodo, bet pralaimėjome tikrai geroms komandoms. Gal ispanai dabar ir nėra patys geriausi, bet vokiečiai, slovėnai, prancūzai – tikrai labai stiprios rinktinės. Žaidėme lygiai ir tik pabaigose pritrūkdavo. Gal po metų pasiseks? Dar padirbėsime, susižaisime ir kitąmet atrodysime dar geriau. Aš kol kas tikrai nieko nekeisčiau, o vienas kitas žaidėjas automatiškai pasikeis“, – viltingai pridūrė R.Javtokas.
