Tai nebuvo labai reikšmingos Lietuvos rinktinės rungtynės.
Didžiąją jų dalį du Kinijos žurnalistai pramiegojo pasirėmę į žiniasklaidos tribūnos stalą.
Simbolinė susitikimo reikšmė leido treneriui imtis iki šiol nebandytų eksperimentų, kaip Roką Giedraitį išbandyti starto penkete.
Bet D.Adomaitis norėjo pergalingai trenkti durimis Lietuvos rinktinėje ir tuo pačiu atiduoti pagarbą tai spalvingai tribūnai šalia nacionalinės komandos suolo, kuri gausiai užpildė net tolimosios Kinijos žiūrovų kėdes.
Susodinau dukras, žmoną ir paklausiau: ar jūs pasiruošusios tam? To šūdo bus labai daug. Ar pasiruošusios, kad jūs ir mokykloje jo galite gauti?
„Labai norėčiau padėkoti žaidėjams už jų požiūrį į šį žaidimą. Jie parodė, kad jie jį myli ir gerbia.
Antras dalykas – fanai, kurie sukorė tokią kelionę investuodami tiek pinigų, čia atvažiavo palaikyti. Man, kaip treneriui, labiausiai gaila, kad jie daugiau nebegalės mūsų palaikyti. Manau, tas čempionatas dabar be jų taps liūdnesnis“, – po mačo sakė D.Adomaitis.
– Kokie buvo tie treji metai Lietuvos rinktinėje?
– Labai norėjau padėkoti visiems žmonėms iš krepšinio pasaulio už tą palaikymą. Pasirodo, tas krepšinis mums, treneriams, tiems, kas yra šalia aikštės, buvusiems žaidėjams, mums jis rūpi labiausiai. Ir čia turime susitelkti krepšinyje, kad padarytume tinkamus ėjimus ir sprendimus. Kodėl žaidžiamas krepšinis? Dėl fanų.
Visi kiti esame įrankiai. Tad padarykime viską, kad fanai galėtų stebėti geriausius žaidėjus, aukščiausio lygio krepšinį, aukščiausio lygio teisėjus. Po šito čempionato tai didžiausia užduotis.
Užtenka kažkokių kvailų ambicijų. Reikia susėsti prie vieno stalo, susitarti ir tada nebus tokių spaudos konferencijų.
– Ar girdėjote fanų žinutę FIBA rungtynių pabaigoje?
– Girdėjau (juokiasi.). Šaunuoliai, fanai. Manau, jie pasakė tai... Blemba, kad tik dabar neprisikalbėčiau... Čia dar vieną baudą... Jie pasakė, kaip jaučiasi. Ir, manau, kaip jaučiasi dauguma.
– Gavote baudą?
– Nežinau, ar galiu sakyti, bet žinau, kad taip. Oficialiai atsiųstas raštas, kad už spaudos konferenciją.
– Kokio tai dydžio bauda?
– Norite kitą susimokėti? Jei taip, galiu dar daug ką pasakyti (šypsosi).
Čia yra blogiausias dalykas mano darbe. Jei galėčiau pasakyti visą teisybę demokratinėje visuomenėje...
– Teko skaityti, kad net fanai mestųsi ant tos baudos.
– Tikrai nenoriu... Kol viskas dar neaišku iki galo. Dar bus kažkokios apeliacijos... Nesinori kalbėti, kol karštos emocijos. Bet tikrai ne taip turi būti su krepšiniu.
– Sakoma, kad rinktinės trenerio pozicija yra karščiausia Lietuvoje. Galite tai patvirtinti?
– Žinoma, kad taip. Žinoma.
Manau, tiek negatyvo per savo gyvenimą dar neturėjau. Mano pirmas klausimas prieš priimant sprendimą buvo šeimai. Susodinau dukras, žmoną, ir paklausiau: ar jūs pasiruošusios tam? To šūdo bus labai daug. Ar pasiruošusios, kad jūs ir mokykloje jo galite gauti? Tai buvo pirmas mano klausimas.
Sugrįžtant, manau, vėl sėstume prie pokalbio ir sprendimas vėl būtų toks pat. Nes mano šeima myli tą žaidimą. Dukros užaugo aikštelėje. Žmona didesnę dalį pragyveno legionieriaus žmonos gyvenimą tribūnose, ne grožio salonuose.
– Ko palinkėtumėte jūsų įpėdiniui rinktinės trenerio poste?
– Palinkėčiau tik sėkmės. Ir storos skūros.
– Ar jūsų sprendimas atsistatydinti neperkalbamas?
– Ne. Aš esu toks žmogus... Šitas sprendimas buvo priimtas žymiai anksčiau. Aš buvau pasakęs komandai, kad važiuojame su labai aiškiu tikslu patekti į olimpines žaidynes. Kitas rezultatas netenkina nei manęs, nei nieko.
Labai gaila, kad viskas taip susiklostė. Kaip rūbinėje pasakiau, ne taip viskas turėjo būti. Bet, deja, taip yra.
– Pastarąjį kartą tarp keturių stipriausių komandų buvome 2015 metais. Ko Lietuvos rinktinei trūksta sugrįžti į elitą ir peršokti tas popieriuje stipresnes komandas?
– Smulkių detalių. Rungtynes lėmė smulkios detalės.
Mes tikrai labai gerai atrodėme komandiškai. Komandoje buvo fantastinė atmosfera. Žaidėjų darbas... Galiu jiems tik padėkoti už atsidavimą, kaip jie dirbo, ką nudirbo. Tai yra fantastika. Jų atsidavimas rūbinėje, kokį pasitikėjimą man davė kaip treneriui, buvo fantastika.
Kartais trūksta kažkokio vieno komponento. Su australais – kad pasiteisintų rizika. Su Prancūzija nepadaryti 6 grubių klaidų, kai žaidėjas nueina į stiprią ranką.
Tą detalę turi išsireikalauti treneris. Ir jei jos nepadaromos, tai treneris už tai atsakingas. Tokia mano nuomonė.
– Šią vasarą kėlėme klausimą, kaip kartu žais Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis. Kaip atrodo jų perspektyva?
– Mes tikrai tobulėjome šituo klausimu. Tik labai gaila, kad tos mikrotraumos ir ligos išmušė mus iš dvejų rungtynių, kai planavome jas žaisti kartu su jais.
Tai tikrai gerėjo. Minėjome, kad tai bus didžiausias iššūkis – mūsų geriausi žaidėjai yra vienos pozicijos žaidėjai. Sutalpinti juos aikštėje nelengva. Bet, manau, tai tikrai pavyko. Kaip skaičiavo asistentai... Faktas, kad jis nebuvo gražus. Visi tą žino. Bet jis buvo efektyvus.
Manau, tai veikia ir viskas gerai. Jie gerai supranta vienas kitą. Svarbiausia, kad jie nori žaisti kartu. Ir gerai žaidžia. Ir komandą tą priėmė.
– Kai pranešėte žinią apie savo atsistatydinimą, komanda dar nežinojo jūsų sprendimo. Kaip ji reagavo perskaičiusi naujienas?
– Nežinau. Bet matėte aikštėje, kokie jie buvo susikaupę.
– Sakėte, kad priimdamas sprendimą, tarėtės su savo šeima. Ar prieš apsispręsdamas irgi su ja apie tai kalbėjote?
– Taip, mano šeima buvo vieninteliai žmonės, kurie žinojo.
– Ar grįžęs iš Kinijos turėsite poilsio prieš perimdamas darbus Vilniaus „Ryte“?
– Grįžęs iškart dirbsiu, faktas.