– Ir kiekvienas jų išmano krepšinį!
– Tačiau manęs tai negąsdina. Praeitis kuria ateitį, negalima pamiršti savo istorijos, kuri leidžia suprasti, kur gyveni, kodėl tave supa tokie žmonės. Aš nuolat stengiuosi išjudinti lietuvius daugiau bendrauti. Bet nežinau, ar jūs esate tiesiog drovūs, ar vis dar bijote rodyti emocijas po tiek metų, kai buvo negalima sakyti tiesos. Sovietų Sąjunga neleido lietuviams būti lietuviais. Matau, kad kiekvienas stengiasi pasverti, ar verta sakyti, ką galvoja, ar nieko nenutiks, jei prasižios. Manau, kad aš galiu padėti, nes vienintelis dalykas, vienijantis komandą, yra apsikeitimas emocijomis ir bendravimas. Svarbu išdrįsti pasakyti, kas nepatinka, dar svarbiau nepabūgti sakyti, kas patinka. Aš – iš Italijos. Ten mes visada kalbame per daug (juokiasi).
– Venomis teka ne tik itališkas kraujas?
– Esu tarsi kultūrų kokteilis. Mano tėtis amerikietis, mama iš buvusios Jugoslavijos, dabartinės Kroatijos. Žinoma, iš pradžių tai buvo didelė problema. Kodėl? Labai gerai pamenu vieną istoriją iš vaikystės. Kai man buvo gal aštuoneri ir gyvenome Milane, vieną dieną mama sulaukė mokytojos skambučio – jai akis į akį norėjo papasakoti, kaip man sekasi. Mama nuėjo į mokyklą. „Turime problemų su Andrea, manome, kad jis kiek lėtokas“, – tai išgirdusi mama, žinoma, supanikavo. Ji tik paklausė, kodėl mokytojai taip mano. Jai pakišo kažkokį kontrolinį darbą ir pareiškė, kad į pateiktus klausimus atsakiau neteisingai. Mama pažiūrėjo ir pamatė, kad vieną sakinio žodį buvau parašęs italų, kitą serbų-kroatų, trečią anglų kalba. Tiesiog susipainiojau, tačiau visi žodžiai buvo parašyti taisyklingai. Mama tepasakė: „Supratau, ačiū“, ir išėjo.
– O lietuvių kalbą jau pramokote?
– Mokausi. Bet manau, kad greičiau nuskrisiu į Marsą ir grįšiu, negu
