Ant prarajos krašto jau balansavusi Lietuvos rinktinė sulaukė dovanos iš Prancūzijos antradienį ir ją užtikrintai pasinaudojo.
Pergalė 87:64 prieš Vengriją ir laimėjimas 87:70 prieš Bosniją ir Hercegoviną atvėrė Lietuvai kelią į Europos čempionato aštuntfinalį, nors startavo turnyre lietuviai trimis pralaimėjimais prieš slovėnus, prancūzus ir vokiečius.
Dabar lietuvių lauks šiemet jau dusyk sutikti ispanai, su keturiais laimėjimais užėmę pirmąją vietą A grupėje Tbilisyje.
Bet dukart (82:77 Gran Kanarijoje ir 78:76 Vilniuje) draugiškų rungtynių cikle ispanus nugalėję lietuviai pasitiki savo jėgomis.
Pagrindinis rinktinės įžaidėjas R.Jokubaitis po pergalės prieš bosnius tvirtino, jog ispanams mūsų reikėtų bijoti labiau nei mums jų.
„Nežinau kaip kiti, bet aš jaučiau visą turnyrą, kad tie trys pralaimėjimai nebuvo tokie, kad komandos buvo už mus stipresnės, mes gal labiau patys rungtynes paleisdavome. Patys bijojome pergalės prieš tokius stiprius varžovus. Mums reikėjo už kažko užsikabinti. Bus įdomu prieš ispanus, bet manau, kad jie labiau mūsų bijo, negu mes jų“, – rėžė Rokas.
Kalbėdamas apie mačą su bosniais, R.Jokubaitis pabrėžė prastoką pirmąjį kėlinį, bet pažymėjo, jog pavyko perlaužti rungtynes nepaisant čempionatą po šio mačo palikusių bosnių desperatiškų pastangų kabintis, kai lietuviai jau buvo atitrūkę 22 taškais trečiajame ketvirtyje.
„Manau, ir mums buvo tas jauduliukas, bet pagrindinis lūžis buvo, kai vakar sužinojome, kad prancūzai laimėjo. Šiandien gal pradžioje truputį strigome, 28 taškai praleisti pirmame kėlinyje, bet susitvarkėme antrame kėlinyje ir po to jau buvo jų desperacija – spaudė mus ant pražangos ribos, teisėjai irgi kažkur gal leido jiems daugiau kontakto, truputį išsimušėme. Bet svarbiausia, kad nusiraminome, išlaikėme persvarą ir turime pergalę. Keliaujame į Berlyną, labai smagu“, – atsiduso R.Jokubaitis.
– Kiek palengvino gyvenimą trečiajame kėlinyje, kai bosniai spaudė, kuomet Arnas Butkevičius tapo vienu metu ir Vince'u Carteriu, ir Klay Thompsonu bei baudė varžovus tritaškiais ir dėjimu?
– Tikrai ištraukė, kai buvo 0,9 sek. likę buvo ir įmetė. Dėl kiekvieno taško turėjome žiauriai vargti visas 24 sekundes, ne vieną ataką. Buvome išsimušę, būna sunku kai eina ant tavęs, bet Arnas tuos du tritaškius mums davė, išgelbėjo. O po to jau nusiraminome ir pasiėmėme pergalę.
– Kaip patiko Arno dėjimas?
– Domantui nepavyko, mačiau, kad Halilovičius džiaugėsi, Domui į veidą šaukė, tada gavo nuo Arno ir jau aš į veidą jam pasakiau, trinktelėjo. Nieko, bosniai yra bosniai (šypsosi).
– Prieš rungtynes buvo daug kalbėta apie bosnių talentus puolime. Kas iš žaidimo plano pavyko? Nes po pirmo kėlinio dar buvo 28:28.
– Puolime mes rasime tų opcijų, bet gynyboje mes gal patys kažkur užsigalvojame apie puolimą ir iš savo klaidų gauname daug. Buvo ir Robersono tritaškis, ką akcentavome, Musa į kairę visi prasiveržimai. Vėliau nuėmėme Robersono pikenrolus, neleidome pakilti ir atakuoti Nurkičiui. Prasidėjo rotacijų skaitymas, jiems nelabai sekėsi užpostinti, prasidėjo skuboti metimai, mes pradėjome bėgti, tai taip ir gavosi. Mes gal šalčiau sužaidėme.
– Marius Grigonis „atrakino“ rungtynes keturiais tritaškiais, kiek tai padėjo įsivažiuoti?
– Reikia visą laiką emocinio lyderio, Marius sumetė tuos keturis tritaškius, tai po to ir kitiems lengviau įsivažiuoti. Kiti ėjo ant Mariaus, tai jis galėjo nusimesti. Ir Jonas užsiautė, ir Domas daug pražangų išprovokavo. Labai gerai turėti žmogų, kad kai neina kažkas, mus patempia. Šioje rinktinėje mes tą turime, tik nuo mūsų viskas priklauso. Kartais kažkur save dar pastabdom.
– Teisėjai leidžia daug kontakto šiame čempionate, ar gali palyginti kontakto lygį čia ir Eurolygoje?
– Priklauso nuo rungtynių. Belgrade su „Crvena zvezda“ visą laiką irgi būna labai daug kontakto. Šitame čempionate lipa ant galvų. Nemačiau kitų Balkanų rungtynių, bet ir slovėnai lipo ant mūsų, dabar bosniai. Kažkaip teisėjai jiem tą leidžia, bet jeigu mato, kad mes nepriimame to kontakto, tai nieko ir nešvilps. Trečio kėlinio pabaigoje ar ketvirto pradžioje gal truputį išsigandome to kontakto, bet vėliau išsilygino tie švilpukai. Teisėjai viską mato, stebi, dabar pergalė, nieko negali sakyti.
– Turėjote +22, bet tada bosniai spurtavo. Kas įvyksta, kad vis leidžiate tas atkarpas?
– Jie pradėjo naudoti desperaciją, gynėsi be taktikos, o tas vis tiek išmuša, kai ruošiesi planą, kaip jie ginasi, o jie bam ir po visą aikštelę eina padėti. Reikia pertraukėlės nusiraminimui, per tris keturias atakas jie gali sumažinti skirtumą. Po to jau susigrupavome, išėjome aš ir Marius, ramiai abu galime išsivaryti kamuolį. Turi nujausti, kad jie kabinsis, bandys grįžti į rungtynes, mes atsakėme atgal ir +17.
– Po pirmų rungtynių sakei, kad „sudegei“, o kaip dabar jautiesi?
– Dabar ir komandą geriau jaučiu, ir trenerių štabą, ir pats geriau jaučiuosi. Kaip jaunam žaidėjui reikia vieno gero įėjimo į rungtynes, kaip buvo prieš prancūzus, o po to automatiškai viskas eina. Vis tiek psichologija daug lemia, įeini į rungtynes ir čempionatą prieš slovėnus ne taip, kaip norėtum. Padarai klaidų gynyboje ir puolime, iškart tada labai išmuša, ir sunku labai. Bet dabar visai neblogai.
Dabar jau reikia pamiršti, kas grupėj buvo. Daug patirties gavome kaip komanda grupės etape, tikėkimės, kad pagelbės atkrintamosiose.
– Turėsite dvi laisvas dienas, kiek jos reikalingos komandai?
– Startiniam penketui labai reikalingos, žiauriai. Klubiniame sezone gal taip nejausdavau, kad tas atsistatymas svarbu, bet dabar jaučiasi didelis krūvis, didelis intensyvumas. Tos dvi laisvos dienos reikalingos kaip oras.
– Ar gauni žinučių iš kito savo vyr. trenerio (Šarūno Jasikevičiaus)?
– Gaunu įvairių žinučių, bet nutylėsiu (šypsosi).
