Kai „Lietuvos rytas“ atleido M.Nicolą, tada klubas dar tik rizikavo sensacingai nepatekti į kitą Europos taurės etapą. Vilniečiai tuomet startavo prasčiausiai komandos istorijoje – 1 pergale ir 4 pralaimėjimais.
Blankus žaidimas kėlė daugybę klausimų, į kuriuos atsakymų nerado nei treneris, nei žaidėjai. „Lietuvos ryto“ vadovai šiek tiek palūkėjo, bet galiausiai neištvėrė – atleido M.Nicolą.
Beje, antrajame Europos taurės etape Aurimo Jasilionio ir Arvydo Gronskio „Lietuvos rytas“ per 5 rungtynes taip pat pasiekė tik 1 pergalę, tačiau rezultatas LKL buvo dar prastesnis. Su M.Nicola „Lietuvos rytas“ buvo laimėjęs 8 rungtynes iš 9 ir rikiavosi antroje turnyro lentelės vietoje. Sostinės klubas nusileido Kauno „Žalgiriui“, bet nepaliko didelių vilčių kitiems varžovams LKL.
Į komandą atėjus Tomui Pačėsui, pasipylė pralaimėjimai LKL vidutiniokams. Juos nubraukė Karaliaus Mindaugo taurė – po 6 metų į Vilnių sugrąžintas pirmasis titulas. Tačiau vos po poros mėnesių revoliucionieriumi laikyto T.Pačėso „Lietuvos rytas“ nugrimzdo į trečiąją vietą ir net nepateko į LKL finalą.
Vadovai supranta krepšinį, bet kartais jie irgi skuba, nes taip pat jaučia spaudimą. Bet tai yra darbo dalis, kurią aš puikiai suprantu.
„Sutinku, kad lengviausias būdas atleisti trenerį. Bet jis niekada nėra vienintelė pralaimėjimų priežastis“, – 24sek teigė M.Nicola, kurio sezono pradžią sujaukė daugybė neparankių aplinkybių.
Vos tik atleistas iš „Lietuvos ryto“ M.Nicola nenorėjo gilintis į nesėkmingo sezono starto priežastis. Tačiau turėjęs gerą pusmetį apmąstymams argentinietis išanalizavo savo patirtį Lietuvoje.
Apie ją – 24sek interviu su treneriu M.Nicola.
– Ar nustebote, kad „Lietuvos rytas“ LKL čempionate finišavo tik trečias?
– Negaliu taip pasakyti. Nežiūrėjau rungtynių. Taip, sekiau rezultatus, kaip ir Ispanijoje ar Italijoje. Bet neturėjau galimybės žiūrėti rungtynių ir stebėti žaidimo. Nežinojau, kas konkrečiai keitėsi ir ko buvo laukiama iš naujokų. O kai palikau Vilnių, naujasis treneris juk pakeitė beveik pusę komandos.
– Ar palikęs „Lietuvos rytą“ analizavote savo darbą ir padarėte išvadas, kas vis dėlto buvo negerai?
– Taip, žinoma. Iš šalies galvojau apie tai, kas buvo gerai, kas buvo blogai. Kas buvo gerai, bet galiausiai nesuveikė. O buvo daug dalykų. Svarbiausia mokytis nekartoti klaidų.
– „Lietuvos ryte“ jus slėgė didžiulis spaudimas. Ko išmokote dirbdamas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis?
– Ta pamoka – išlikti stipriam. Nenustoti dirbti. Aš taip ir dariau. Visko pasitaiko. Kartais ne viskas yra tavo rankose – yra ir kitų faktorių: traumos, kitų komandų žaidimas... Daug dalykų.
Pirmiausia, antroji mūsų pasiruošimo sezonui dalis buvo labai sudėtinga. Trys žaidėjai vėlavo į pasirengimą dėl Lietuvos rinktinės. Dėl skirtingų priežasčių, į komandą jie atvyko blogos formos. Jiems buvo sunku pagauti kitų žaidėjų ritmą.
Taip pat buvo labai daug traumų. Beje, vyrukai po rinktinės atvyko ir traumuoti.
Buvo labai sunku palaikyti gerą atmosferą, tarpusavio ryšį. Tam nebuvo laiko. LKL viskas buvo gerai – turėjome laiko įsibėgėti. Bet Europos taurėje niekas nelaukė – reikėjo greitų pergalių, o žaidėme prieš Turkijos, Rusijos komandas, kurių biudžetas buvo mažiausiai du kartus didesnis už „Lietuvos ryto“. Ir pabrėšiu – tai ne pasiteisinimas, o realybė.
Pralaimėjimai, negatyvi atmosfera, negatyvios sensacijos ir spaudimas tik didėjo. Laimėti darėsi vis sunkiau.
Bet manau, kad padarėme gerą darbą. Stengėmės iš paskutiniųjų. Bent jau aš – tikrai. Bet ne viskas visada mano rankose. Pasikartosiu, tai ne pasiteisinimas, bet, pavyzdžiui, Gudaitis, kuris turėjo būti vienas lyderių, buvo traumuotas. Kavaliauskas pirmą kartą taip ilgai užsibuvo rinktinėje ir pasiruošimo cikle žaidė tik pusantrų rungtynių. Gudaitis iš pradžių susilaužė pirštą, po to sirgo, patempė čiurną.
Be jo buvo sunku, o grįžus, buvo sunku prisitaikyti. Be to, jis juk turėjo žaisti kaip sunkusis krašto puolėjas, bet be treniruočių tą padaryti buvo sunku.
Noriu pabrėžti – tai ne pasiteisinimai, bet tam tikros situacijos buvo nedėkingos. Gali stengtis kaip nori, bet kiti faktoriai gali nulemti rezultatą.
– Ar klubo vadovai visus tuos faktorius suprato?
– Paklauskite jų (juokiasi.). Tai buvo jų sprendimas. Jie supranta krepšinį, bet kartais jie irgi skuba, nes taip pat jaučia spaudimą. Bet tai yra darbo dalis, kurią aš puikiai suprantu.
– Ar tai, kad „Lietuvos rytas“ iš užtikrintos vietos „Žalgirio“ dešinėje liko tik su LKL bronza jums tarsi patvirtino, kad problema Vilniuje buvo ne tik treneris?
– Niekada pergalės ar pralaimėjimo nelemia vienintelė priežastis. Yra tai, kaip būriau komandą, kaip ji žaidė, kokios buvo traumos, kokia atmosfera, kurią kartais buvo sunku sutelkti.
Labai sunku rasti vieną priežastį. Sutinku, kad lengviausias būdas atleisti trenerį. Tai mano darbo dalis ir nieko čia nepakeisi. Žinau, kad turėjau atsakomybę ir turėjau ją prisiimti. Bet treneris niekada nėra vienintelė pralaimėjimų priežastis.
– Ką jums davė „Lietuvos ryte“ praleisti devyni mėnesiai?
– Gavau pamokų, kaip vadovauti klubui, kuris turi istoriją ir didžiules ambicijas. Niekas nėra paprasta. Net kai laimi, nėra lengva. Nieko nėra paprasto.
Kartais pasiseka, o kartais – ne. Bet turi mokytis. Reikia nenuleisti rankų. Tai vienintelis išlikimo būdas.
– Ar palikęs „Lietuvos rytą“ iki sezono pabaigos buvote sulaukęs pasiūlymų?
– Turėjau keletą pasiūlymų, bet situacija buvo labai sudėtinga, todėl jų nepriėmiau. Kitam sezonui neturiu nieko. Vyksta pokalbiai, bet nieko konkretaus.
– Palikęs „Lietuvos rytą“ perėjote į vaikų krepšinį Italijoje?
– Vienos komandos treneris yra mano draugas ir jis manęs paprašė prisidėti. Myliu krepšinį, todėl dirbau su vaikais vien iš idėjos. Man patiko. Noriu likti aikštėje. Man patinka mokyti vaikus. O pats būvimas su vaikais išmoko daug. Jie – realistai, sako tik tiesą. Kartais ji nustebina.
– Kokie jūsų planai kitam sezonui?
– Gauti darbą (juokiasi). Noriu dirbti su komanda. Tikiuosi, kad kažkuris klubas manimi patikės. Laukiu pasiūlymų.
