„Lietuva – krepšinio šalis. Visada smagu čia atvykti. Visi tave atpažįsta gatvėje, jautiesi tarsi namuose. Smagu. Buvau atvykęs čia ir praėjusiais metais, per finalo ketvertą“, – specialiame „OlyBet“ renginyje, kurio metu Vilnių aplankė ir kiti Eurolygos čempionai Davidas Riversas bei Joe Arlauckas, sakė N.Vujčičius.
45-erių kroatas Lietuvos krepšinio sirgaliams geriausiai prisimenamas iš laikų Tel Avivo „Maccabi“ komandoje.
Joje didžiulio talento aukštaūgis praleido šešis sezonus (2002–2008 m.), o 2003–2005 m. buvo ryški legendinės „Maccabi“ komandos dalis, kai komandai atstovavo ir Šarūnas Jasikevičius, Anthony Parkeris bei Maceo Bastonas. Ši ekipa du kartus iš eilės triumfavo Eurolygoje.
„Tai buvo taip seniai. Tai buvo komanda, kuri, žvelgiant atgal, galima sakyti, jog buvo viena geriausių komandų Eurolygos istorijoje, – prisiminimais dalijosi N.Vujčičius. – Svarbiausia, kad buvome tarsi šeima. Dar iki dabar turime „Whatsapp“ grupę, kurioje kasdien bendraujame apie krepšinį ir gyvenimą. Šaras irgi joje aktyvus. Labai susibendravome ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl daugelis iš mūsų praleidome toje komandoje 3–4 metus, žaidėme keturiuose finalo ketvertuose, iškovojome du titulus.“
Tiesa, legendų apie „Maccabi“ galėjo būti gerokai mažiau, jei ne stebuklingas Tel Avivo komandos išsigelbėjimas 2004 m. balandžio 8-ąją. Tąkart lemiamose rungtynėse dėl bilieto į finalo ketvertą Kauno „Žalgiris“ jau beveik turėjo pergalę savo kišenėje, bet sugebėjo ją paleisti praleisdamas Derricko Sharpo tritaškį ir nusileido „Maccabi“ per pratęsimą 99:107.
„Tos rungtynės pakeitė daug gyvenimų. Jei būtume pralaimėję, nesu tikras, ar ta komanda būtų likusi tokia pati, daug kas būtų palikęs komandą. Tai nulemia mažos detalės. Po to metimo viskas susiklostė nuostabiai, finalą laimėjome 44 taškais“, – prisiminė kroatas, kurio ekipa 2004 m. finalą prieš Bolonijos „Fortitudo“ laimėjo net 118:74.
N.Vujčičius tame susitikime turėjo įspūdingą tiesioginį varžovą.
„Tose rungtynėse žaidžiau prieš vieną savo herojų ir idealų – Sabonį. Po tų rungtynių mes prisigėrėme kartu (juokiasi). „Žalgiris“ nusipelnė laimėti, bet laimėti abi komandos negalėjo“, – sakė kroatas.
Paklaustas apie Š.Jasikevičių, kuris jau dešimtmetį dirba treneriu, N.Vujčičius nusišypsojo.
„Šaras visada buvo treneris, net kai žaidė. Žaidžiau su juo ir žinau, kaip tai vyksta. Jis rėkia: „ginkis!“ Aš jam atsakau: „Šarai, tu irgi nesigini, tad gal kreipkimės į Maceo Bastoną, kad jis pasigintų už mus abu?“ Tada jis rėkia ant Maceo. Jis visada priminė trenerį, padėdavo ruoštis rungtynėms. O dabar jis jau gali legaliai rėkti ant žaidėjų, nes yra treneris (juokiasi). Jis labai protingas“, – sakė kroatas.
„Linksmiausiomis istorijomis su Šaru dalintis negaliu, – plačiai išsišiepė kroatas sulaukęs klausimo apie įdomiausius nutikimus su lietuviu. – Šaras labai smagus vyrukas. Su juo visada pajuokaujame apie situaciją, kai jis likus 3 sekundėms prasižengė penktą kartą ir pasidavė, paspaudė rankas visiems ant „Žalgirio“ suolo, apsikabino su jais, palinkėjo sėkmės finalo ketverte, bet mes vėliau laimėjome.“
Šaras visada buvo treneris, net kai žaidė.
N.Vujčičius papasakojo ir apie savo nuostabą, kai suprato, kad tose žymiosiose rungtynėse Šaras į „Žalgirio“ krepšį įmetė net 37 taškus.
„Aš tik po 10 metų supratau, kad jis tose rungtynėse pelnė 37 taškus. Tų rungtynių įrašo nežiūrėjau dešimtmetį, nes jos buvo tokios įtemptos. Tik pažiūrėjęs jas dar kartą supratau, kad Šaras pelnė 37 taškus. Negalėjau tuo patikėti“, – juokėsi kroatas.
Jis surimtėjo išgirdęs 15min klausimą apie Šaro nesėkmes finalo ketvertuose. Būdamas krepšininku, lietuvis laimėjo keturis titulus ir buvo pakrikštytas „auksiniu berniuku“, bet dirbdamas treneriu jis jau penkis kartus neiškovojo titulo finalo ketvertuose ir pasiekė Eurolygos antirekordą – visi kiti tiek kartų į ketvertą patekę treneriai bent sykį buvo tapę čempionais.
„Galėčiau surasti 20 trenerių, kurie negali pasigirti penkiais dalyvavimais finalo ketvertuose, – sakė N.Vujčičius. – Neturėtume to nuvertinti, patekti į finalo ketvertą yra didžiulis pasiekimas. Finalo ketverte daug priklauso nuo atskirų žaidėjų pasirodymų, viskas sprendžiasi vienose rungtynėse. Šarui dar nepasisekė išlaukti tokios dienos, kai jo žaidėjai sužibėtų.
Bet ir šiais metais nuvesti komandą į finalo ketvertą buvo įspūdingas pasiekimas, tik įrodantis Šaro gebėjimą būti nuostabiu treneriu. Linkiu jam patekti į 20 finalo ketvertų, o jeigu jis tai sugebės, esu tikras, kad jam pavyks iškovoti ir titulą. Penki patekimai į finalo ketvertą per tokią trumpą karjerą irgi yra įspūdingas pasiekimas.“
Š.Jasikevičius treneriu dirba jau trečiame klube, kuriame prieš tai žaidė – jis buvo „Žalgirio“ ir „Barcelona“, o dabar yra „Fenerbahče“ strategu. Ar gali būti, kad vieną dieną jis sugrįš ir į „Maccabi“?
„Kai vadovavau „Maccabi“, visada stengiausi jį prisivilioti. Dar kai jis dirbo „Žalgiryje“, bandžiau jį ištraukti. Bet Šaras visada turėjo kitų galimybių. Norėjau jam pasiūlyti geresnį biudžetą ir galimybes, bet „Maccabi“ tuo metu turėjo problemų. Šaras yra „Maccabi“ legenda, bet problema ta, kad jis daugybės komandų legenda (juokiasi). Jis turi tiek daug pasirinkimų. Bet neabejoju, kad vieną dieną jis gali treniruoti „Maccabi“ ekipą“, – įsitikinęs N.Vujčičius.
Kai vadovavau „Maccabi“, visada stengiausi jį prisivilioti.
Netrukus jis plačiau papasakojo apie tai, kaip viliojo lietuvį į Tel Avivą dirbdamas šios komandos generaliniu vadybininku.
„Kas kartą, kai Šaras būdavo laisvas, mes su juo kalbėdavomės. Buvo laikas, kai mes turėjome trenerį ir negalėdavau kalbėtis su Šaru, bet jis žino mano ir „Maccabi“ nuomonę apie jį. Manau, kad tam išauš laikas. Dabar „Maccabi“ turi puikų trenerį (Odedą Kattashą – aut. past.), tačiau niekada nežinai, nes trenerių karjeros yra nenuspėjamos“, – sakė kroatas.
O ar jį stebina, kad krepšininko karjeros metu buvęs vienos geriausių visų laikų Eurolygos puolimo komandų varikliu, dabar Šaras turi gynybinio trenerio etiketę?
„Jis stebina pats save (juokiasi). Šaras negalėjo gintis, bet jis mokėjo paslėpti savo silpnybes. Jis visada versdavo savo oponentus eiti į jiems nepatogią kairę pusę. Prisimenu, kaip jis įsileisdavo varžovus į kairę, o ten jų jau laukdavo ir metimus blokuodavo Maceo Bastonas. Žinoma, titulai laimimi gynyba, bet Šaras vis dar turi puolimo mentalitetą, jis tik vaidina gynybos trenerį“, – kvatojo N.Vujčičius.
Per karjerą jam teko susidurti ir su dar dviem lietuviais.
Praėjus metams po Šaro išvykimo į NBA, į Tel Avivą atvyko ir N.Vujčičiaus komandos draugu tapo Simas Jasaitis.
„Simas atvyko į „Maccabi“ po Šaro, tad jau žinojome, kaip dirba lietuviai. Jis labai šaunus, darbštus vyrukas“, – trumpai apie ilgaplaukį snaiperį atsakė N.Vujčičius.
Daugiau jis galėjo pasakyti apie Liną Kleizą, su kuriuo 2009–2010 m. sezone gynė Pirėjo „Olympiakos“ garbę ir žengė iki pat Eurolygos finalo, bet jį pralaimėjo.
„Kleiza atvyko į „Olympiakos“ iš NBA, iš skirtingo pasaulio, važinėjo trimis automobiliais. Jis – nuostabus žmogus, kartu su juo patekome į finalą“, – šypsojosi N.Vujčičius.
L.Kleiza tame sezone tapo rezultatyviausiu Eurolygos krepšininku ir iki šiol lieka vieninteliu lietuviu, iškovojusiu Alphonso Fordo vardo apdovanojimą.
„Jis buvo neįtikėtinas taškų rinkėjas. Jis buvo tik atvykęs iš NBA, tad jam užtruko laiko, kol priprato Eurolygoje, vis dėlto tai sudėtingas turnyras. Bet jis buvo neįtikėtinas žaidėjas. Norėčiau, kad jis prieš tai dar būtų pažaidęs kitoje Eurolygos komandoje, o tada atvykęs pas mus, nes jis iš pradžių kiek kuklinosi. Bet tai vis tiek buvo puikus žaidėjas, vedęs mus į priekį“, – sakė kroatas.
Jam nebuvo naujiena ir tai, kad L.Kleiza dabar yra garsus podkasteris – buvęs krepšininkas kiekvieną savaitę dalyvauja 15min tinklalaidėje PIKENROLAS.
„Girdėjau, bet jis manęs dėl kažkokios priežasties dar nepakvietė dalyvauti kartu“, – juokėsi Kroatijos krepšinio legenda.
