Atakuojančios gynėjos pozicijoje žaidusi L.Brazdeikytė 1997-aisiais debiutuodama Europos čempionate buvo 23-ejų – lygiai tokio paties amžiaus, kokio dabar yra ir jos sūnėnas I.Brazdeikis.
Vis dėlto Europos čempionės indėlis į auksą nebuvo toks ryškus, koks potencialiai bus Igno įnašas į Lietuvos rinktinės sėkmę šį rudenį.
185 cm ūgio gynėja 1997 m. pirmenybėse buvo reta viešnia ant parketo ir per visą turnyrą nepelnė nė vieno taško.
Kur kas svarbesnį vaidmenį ji vaidino per kitus turnyrus iki pat 2007-ųjų, kai sužaidė paskutines 185-ąsias rungtynes Lietuvos rinktinėje.
L.Brazdeikytė septyniuose turnyruose iš eilės turėjo mažiausiai 8 taškų vidurkį ir nors daugiau medalių su Lietuva neiškovojo, daugybę metų ji buvo viena nacionalinės komandos kolonų ir geriausiai atpažįstamų veidų.
Praėjo jau 15 metų nuo paskutinių L.Brazdeikytės rungtynių Lietuvos rinktinėje ir dabar su žalia bei balta apranga ant parketo laksto jau kitas Brazdeikių giminės atstovas.
Kaune gimęs, bet ketverių su tėvais į kitą Atlanto pusę išvykęs bei Kanadoje gyvenimo ir krepšinio pagrindus gavęs I.Brazdeikis pernai susigrąžino Lietuvos pilietybę ir šią vasarą pirmą kartą apsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius, pradžiugindamas sirgalius stabiliu ir solidžiu žaidimu – šią vasarą Ignas kol kas yra rezultatyviausias komandos žaidėjas.
„Pritariu visai bendrai nuomonei, kad po Lino Kleizos ir Jono Mačiulio rinktinėje neturėjome tokio pobūdžio žaidėjo, kuris nevengtų fizinio kontakto ir netgi jį mėgtų, eitų ir žaistų su kontaktu, – 15min apie sūnėną sakė L.Brazdeikytė. – Gal tik reiktų pasitempti dėl kontakto gynyboje. Puolime viskas gerai – prasiveržimai, metimai, bet gynyboje kontakto galėtų ir daugiau sugerti. O mūsų rinktinei ir „Žalgiriui“ tai tikrai pajėgus žaidėjas ir tokio profilio, kokio mums pastaruoju metu ir trūko.“
Tiesa, Iggy prieš atvykdamas į Lietuvą, kurioje nebuvo buvęs septynerius metus, tetos Linos numerio savo telefone nesurinko.
