Bogdanas Bogdanovičius norėjo perkąsti teisėjui gerklę, kai šis užfiksavo pražangą prieš Aleksejų Švedą. Nuo arbitro pikto serbų lyderio neatitraukė net komandos draugai.
Tačiau Bogdanas rado, kaip išlieti neigiamą energiją. Jis buvo pasirengęs blokuoti kiekvieną kitą Aleksejaus Švedo metimą. Atkovoti kiekvieną likusį kamuolį, atšokusį nuo lanko. Įmesti visus metimus.
Tikras serbas.
Tie vyrai yra tikrieji herojai. Tie dvylika žaidėjų per visą vasarą nepraleido nė vienos treniruotės.
„Sacramento Kings“ pirkinys greitoje atakoje įridenęs dvitaškį ir antrojo kėlinio viduryje padidinęs skirtumą iki 40:26, prieš sėsdamas ant suolo dar striktelėjo pasižiūrėti, kaip laikosi sirgaliai. O serbai šėlo. Juos užvedė 13 Bogdano Bogdanovičiaus taškų per 15 minučių.
Po pertraukos 25-erių serbų karys vėl rankų mostais judino tribūnas, švystelėjęs antrą savo tritaškį.
Serbijos krepšinio federacijos viceprezidentas Dejanas Tomaševičius atsistojęs plojo savo tautiečiams.
Serbai aikštėje surengė tikrą spektaklį, už kurį buvo galima drąsiai stotis ir ploti.
„Tai buvo puikus pusfinalis. Abi komandos rodė gerą krepšinį.
Mano žaidėjai buvo pasiruošę ir norėjo. Pastangos, koncentracija, atsidavimas... Visa tai buvo aikštėje. Dėkosiu šiems vyrams visą likusį gyvenimą, – emocingai kalbėjo Aleksandras Džordževičius, kurį Serbijos žurnalistai spaudos konferencijoje pasitiko plojimais. – Tie vyrai yra tikrieji herojai. Tie dvylika žaidėjų per visą vasarą nepraleido nė vienos treniruotės.
Sunkus darbas, atsidavimas komandai, žmogiškumas, komandinė vienybė atvedė mus čia.“
Serbai pakeliui į finalą pasiekė 6 pergales per 7 Europos čempionato rungtynes. Už tą vienintelę nesėkmę grupės varžybose Serbija atkeršijo Rusijai su kaupu.
Prie pirmoje eilėje iš vietos vis šokinėjusio D.Tomaševičiaus santūriai sėdėjo irgi pražilęs Predragas Danilovičius, Serbijos krepšinio federacijos prezidentas. Jiedu mena auksinius Serbijos krepšinio laikus, kai krepšinio tauta 1995-1999 metais iš Europos, pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių parsiveždavo bent po medalį.
Aleksandras Džordževičius paskutinėmis mačo sekundėmis kažką švilpė į legendinių bendražygių pusę. Šis treneris – jungtis tarp tų auksinių laikų žaidėjų, kurie dabar vadovauja federacijai, ir naujosios Serbijos krepšinio kartos.
„Mes nepasiduodame. Mes griebiame viską, ką galime. Pirmą kartą tą darome skirtingose pozicijose, todėl tai kelia daug emocijų“, – savo veiksmą paaiškino legendinis 1995-ųjų Lietuvos rinktinės žudikas.
Ši dar neužaugino tokių akivaizdžių legendų, tačiau ji ne ką mažiau vaisinga. 2014-aisiais serbai iškovojo pasaulio pirmenybių bronzą, tik 2015-aisiais liko per žingsnį nuo Europos čempionato bronzos – buvo ketvirti, o 2016-ųjų olimpinėse žaidynėse laimėjo sidabrą.
Ir mūsų žaidėjai, treneriai, žmonės, žiniasklaida – mes labai didžiuojamės savo krepšiniu. Ir visi kartu siunčiame visiems šitą žinią.
2017-ųjų Europos čempionate kišenėje jau įkritęs sidabras. Bet Aleksandras Džordževičius ne tas treneris, kuriam užtenka antros vietos.
Jis nori sugrąžinti Serbijai auksą, kurio krepšinio valstybė nematė jau 16 metų.
„Slovėnija yra nenugalėta komanda. Jie absoliutūs favoritai. Jie turi daug gerų žaidėjų, rodo gerą krepšinį, o mano kolega treneris Igoris Kokoškovas daro puikų darbą.
Tai bus sunkus varžovas. Pradėsime apie slovėnus galvoti iškart nuo tos akimirkos, kai išeisiu iš šios salės.
Mes esame laimėję daug titulų. Net kai valstybė smarkiai keitėsi, Belgradas išliko mūsų sostine. Ir mūsų žaidėjai, treneriai, žmonės, žiniasklaida – mes labai didžiuojamės savo krepšiniu. Ir visi kartu siunčiame visiems šitą žinią.
Nežinau, ar pavyks, bet darysime viską, kad nugalėtume Slovėniją.“
