Šarūnas Marčiulionis netyčia pravėrė 34 metų senumo istorijos lagaminą ir vos nesukėlė diplomatinio karo su Graikija.
Bent jau šios šalies legenda Panagiotis Fasoulas sureagavo piktai ir parašė viešą laišką mūsų krepšinio žvaigždei praėjusį savaitgalį.
Viskas prasidėjo nuo to, kad per interviu delfi.lt žurnalistui Laurynui Butkauskui ir tuo pačiu Ispanijos žurnalui „Skyhooh“ pasakodamas apie savo įspūdingos karjeros pradžią Š.Marčiulionis užsiminė apie keistus įvykius prieš 1987 metų Europos krepšinio čempionato finalą.
„Graikai pasiūlė mums pinigų, bet nė vienas nepriėmė, – sakė Š.Marčiulionis. – Vis dėlto pats poelgis įnešė abejonių į mūsų komandą.
Problema buvo mūsų viduje dėl prastos komunikacijos. Jei treneris būtų sukvietęs mus visus, būtume išsiaiškinę, kas vyksta. Bet mes nieko nedarėme, likome sutrikę ir pralaimėjome. Dabar galiu tik pajuokauti, kad mes prisidėjome prie Graikijos krepšinio tobulėjimo, nors už tai nebuvo sumokėta.“
Į Lietuvos krepšinio legendos žodžius karštai sureagavo graikas Panagiotis Fasoulas, tada su Š.Marčiulioniu patekęs į geriausių Europos čempionato žaidėjų simbolinį penketą drauge su turnyro naudingiausiu žaidėju Nikosu Galiu, taip pat Aleksandru Volkovu ir Andresu Jimenezu.
„Brangus Šarūnai, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad toks didis atletas kaip jūs yra toks smulkmeniškas, – rašė P.Fasoulas. – Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai sukels jums tiek nuoskaudų, kad po 34 metų pasirodote su baisiais melais, o mes turime kentėti tas pasekmes.”
Vis dėlto šioje istorijoje yra svarbių dalyvių, patvirtinančių Š.Marčiulionio įtarimus ir pasukančių istoriją netikėtu rakursu.
Estui didelė suma pasiūlyta parduotuvėje
Tuo metu SSRS rinktinei atstovavęs estas Heino Endenas iš Maskvos CSKA klubo dabar detaliai papasakojo prieš finalą Atėnuose nutikusį epizodą.
„Tuo metu žaidėme tokiu ritmu, kad atkrintamosiose varžybose tarp rungtynių turėjome laisvų dienų ir išeidavome pasivaikščioti į miestą, – Estijos dienraščiui „Postemees” pasakojo H.Endenas. – Prieš finalą Sergejus Tarakanovas ir aš buvome mažoje parduotuvėlėje Atėnuose. Tai buvo gana ilga, regis, suvenyrų parduotuvėlė.
Du vidutinio amžiaus vyrai mandagiai priartėjo prie mūsų, – vienas priėjo pasikalbėti, o kitas liko šiek tiek nuošalėje.
Man buvo pasakyta pralaimėti finalą, aš jau nepamenu tiksliai už kiek – gal už 5 tūkst. dolerių, o gal už 10 tūkst. dolerių. Bet kuriuo atveju, tai buvo tiems laikams didelė suma.
Mes juos mandagiai pasiuntėme, atsakę, kad atvažiavome čia laimėti finalo.”
H.Endenas buvo įsitikinęs, kad siekiant surežisuoti rungtynių rezultatą, nebūtų užtekę papirkti 2-3 žaidėjų, nes treneris būtų galėjęs lengvai pasodinti ant suolo, o 8-9 krepšininkus paveikti per sudėtinga.
Todėl H.Endeno nuomonė buvo panaši į V.Garasto, kuris apie savo įtariamąjį dabar papasakojo 15min.
Legendinis treneris elgėsi labai neįprastai
Tuometinis Kauno „Žalgirio” treneris Vladas Garastas prueš 34 metus dirbo SSRS rinktinėje A.Gomelskio asistentu, kurio pagrindininė užduotis buvo analizuoti varžovų žaidimą.
V.Garastas priminė, kad pats A.Gomelskis į rinktinės postą buvo sugrąžintas tik likus kelioms savaitėms iki Europos pirmenybių Graikijoje.
Prieš tai 1986 metais SSRS rinktinei vadovavo Vladimiras Obuchovas, bet pasaulio čempionate užimta antroji vieta neleido jam likti poste ir sovietų sporto vadovai atsisuko atgal į A.Gomelskį.
Šis ilgametis Maskvos CSKA treneris vadovavo SSSR rinktinei ir anksčiau – nuo 1963 iki 1982 metų jo vadovaujami krepšininkai iškovojo net šešis Europos čempionų ir du pasaulio čempionų titulus.
Tačiau A.Gomelskis buvo kuriam laikui nušalintas dėl jam iškeltos bylos.
V.Garastas pasakojo, kad A.Gomelskis įkliuvo, kai sykį parskridus per Vengriją į Maskvą įprastu kariniu lėktuvu kažkas įskundė ir pareigūnai krepšyje atrado du pistoletus: „Vieno tokio pistoleto kaina tais laikais siekė 10 tūkst. rublių. Kitaip tariant – nauja mašina „Volga”. Gomelskis gynėsi, kad jam pistoletą pakišo ir galiausiai buvo sugrąžintas į trenerio pareigas.”
Tačiau A.Gomelskio elgesys 1987 metų Europos čempionate V.Garastui pasirodė netradicinis ir labai keistas. Ypač prieš pat finalą.
„Prieš finalą Gomelskis priėjo prie manęs ir sako: graikų komunistai man pranešė, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie parduos rungtynes. Kaip manai – kas?” – pokalbį su vyr. treneriu perpasakojo V.Garastas.
– Atsakiau: negali būti. Visi mūsų žaidėjai yra sąžiningi.
– Gal Valdis Valteris? – toliau klausė A.Gomelskis.
– Ne, sakau, negali būti.
Pokalbis tuo baigėsi, bet abejonės buvo pasėtos. Kitas netikėtas įvykis nutiko, kai A.Gomelskis staiga dingo iš paskutinio pasitarimo prieš pat finalo mačą.
„Tai buvo trenerių susirinkimas prieš pat išvykstant iš viešbučio į rungtynes. A.Gomelskis kalbėjo tuo metu, kai kažkas įėjo ir pakvietė jį prie telefono.
Ir jis nebegrįžo! Likus 50 minučių iki mačo, nebesulaukę jo, sėdome į autobusą ir išvažiavome”, – pasakojo V.Garastas.
A.Gomelskis vadovavo komandai rungtynėse dėl aukso, bet jo manevrai buvo neįprasti.
„Pirmiausia, jis liepė Marčiulioniui gintis prieš Nikos Galį. Aš niekada nedaryčiau taip, kad mano geriausias žaidėjas dengtų geriausią varžovų žaidėją, – stebėjosi V.Garastas. – Jei neklystu, Marčiulionis susirinko penkias pražangas, o Galio sustabdyti vis tiek negalėjo.”
V.Garasto istoriją papildė ir H.Endenas.
„Postemees” žurnalistui Ville Arike buvęs vienas geriausių Estijos krepšininkų pasakojo, prieš Europos čempionato grupės rungtynes su Jugoslavija pats A.Gomelskis paprašė nuomonės, kas galėtų gintis prieš varžovų žvaigždę Draženą Petrovičių.
„Aš ir Chomičius”, – atsakė H.Endenas.
Taip ir buvo: nors D.Petrovičius pelnė 26 taškus, SSSR krepšininkai įveikė Jugoslavijos rinktinę 100:93 rezultatyviausiai sužaidus Š.Marčiulioniui (18 taškų).
Bet atėjus finalo mačui H.Endenas nustebo, kad negavo iš viso laiko pasireikšti – graikų lyderis Nikos Galis 40 taškų surinko dvimetriniam estų gynėjui sėdint ant suolo.
Užtat žaidimo laiko gavo Sergėjus Jovaiša, tame čempionate žaidęs nedaug ir jau neturėjęs vilčių pasireikšti.
„Pamenu, kad finalo išvakarėse su Jovaiša dviese išėjome prasivaikščioti, – sakė V.Garastas. – Sergejus pasiūlė po bokalą.
Sakau, kad negalima, juk rungtynės ryt. Jovaiša atsakė, kad vis tiek Gomelskis jo neleis į aikštę, nes taip buvo ir prieš tai čempionate.
Tačiau finale Jovaiša žaidė ir žaidė per lemiamas minutes.”
H.Endenui įstrigo dar vienas vaizdas, kurį jis Atėnuose išvydo ant krepšininkų viešbučio stogo.
„Mes žinojome, kad ant viešbučio stogo yra plaukimo baseinas, bet ten neidavome, – „Postemees” pasakojo H.Endenas. – Vieną dieną tik užsukome pasižiūrėti dėl įdomumo. Baseinas buvo tuščias, bet ant stogo buvo du žmonės: Gomelskis kalbėjosi su Kostu Poličiu – Graikijos rinktinės treneriu. Jie buvo seni pažįstami, mes pasijautėme nejaukiai ir išėjome.
Tas pokalbis vyko ne prieš finalą, o keliomis dienomis anksčiau. Tačiau po finalo visa tai įgavo naują prasmę – kodėl jie kalbėjosi tokioje užslėptoje vietoje, o ne, pavyzdžiui, viešbučio foje?”
Iš 15min išgirdęs H.Endeno pasakojimus, V.Garastas teigė, kad visa tai tik sutvirtino jo įtarimus dėl A.Gomelskio.
„Jis pardavė tas rungtynes, – SSRS rinktinės padarė išvadą V.Garastas. – Įtarimai tikrai baisūs.
Žaidėjai tikrai negalėjo parduoti rungtynių. Bet viskas buvo siūta baltais siūlais. Nors už rankos niekas nepagavo, veiksmai buvo neeiliniai. Nerasi nė vieno trenerio, kuris taip elgtųsi.”
S.Jovaiša ir V.Chomičius gailėjosi dėl pramestų metimų
Europos čempionų titulą gynusi SSRS rinktinė iki finalo buvo laimėjusi visas 7 dvikovas – penkias grupėje, įskaitant ir prieš Graikiją, bei dvi pakeliui į finalą.
SSRS rinktinė turėjo daug ginklų, nes rezultatyviausiais rungtynių žaidėjais tame čempionate buvo ne tik Š.Marčiulionis (pusfinalyje prieš ispanus 26 taškai), bet ir Valdis Valteris (finale 21 taškas), Valerijus Tichonenka, Aleksandras Volkovas.
Graikai grupėje buvo ketvirti, bet turėjo ryškiausią čempionato žvaigždę. JAV kilmės graikas Nikos Galis turnyre vidutiniškai rinko po 37 taškus, o finale sumetė net 40.
183 cm ūgio gynėjo tempiama Graikija 103:101 palaužė SSRS rinktinę ir pirmą kartą per šalies istoriją tapo Europos čempione.
„Tai aš pramečiau svarbų metimą. Galėjome laimėti”, – dabar savikritiškai finalą prisiminė vienas iš trijų jame žaidusių lietuvių Valdemaras Chomičius, teigęs, kad tokios dramatiškos kovos nesurežisuosi – prie 17 tūkst. pašėlusių graikų tribūnose Taikos ir Draugystės arenoje galėjo laimėti ir vieni, ir kiti.
„Paskutinio kamuolio neatkovojome, o aš paskutinį metimą per pratęsimą išmečiau į lentos kampą pusiau griūdamas iš krašto”, – prisiminė kitas to finalo dalyvis Sergejus Jovaiša, prieš tai tolimu metimu išlyginęs rezultatą likus žaisti pusę minutės (101:101).
Kas nutiko A.Volkovui?
Dabar Seimo nariu dirbantis S.Jovaiša teigė, kad 34 metų įvykių negali prisiminti tiksliai, bet iš atminties išnyrantys prisiminimai verčia susimąstyti.
„Buvo keistas atvejis, kurio negaliu tiksliai paaiškinti. Aleksandras Volkovas buvo vienas rinktinės lyderių, bet prieš finalą jam kažkas nutiko.
