| Europos U18 čempionatas | Lietuva – Rusija | 20:45 | Ryga |
„Kiek dar turim laiko?“ – savo personalo atsiklausė Gediminas Petrauskas, žingsniuodamas Rygos arenos aikštės vidurio link.
Paskutinėmis griežtai organizatorių sureguliuotos Lietuvos jaunių rinktinės treniruotės minutėmis, strategas išsivedė savo kareivius į centrą priešais vieną krepšį.
Treneris žaidėjus pakvietė į improvizuotą tritaškių konkursą. Pataikai – baigi treniruotę.
Tačiau nė vienas iš dvylikos aštuoniolikmečių rinktinės narių nesugebėjo įmesti iš vidurio. Atėjo eilė treneriams. Pats G.Petrauskas buvo arti tikslo, bet nuo lentos atsimušęs kamuolys daužėsi į lanką ir atšoko anapus skylės.
Bet netikėtai taiklų šūvį paleido fizinio rengimo treneris Mantas Valčiukaitis. Trenerių štabas emocingai palydėjo šį metimą. M.Valčiukaitis aukštai keldamas kojas nubėgo suolo link. Tai reiškė, kad žaidėjai dabar turės atlikti „bausmę“ – daryti keistą pratimą, kai greitai bėgantį vietoje, priešais esantis komandos draugas lengvai stumia ant žemės.
Su šypsenomis pakėlę savo bendražygius nuo parketo, aštuoniolikmečiai plojo delnais ir susibūrė į aikštės vidurį.
„Mes už... Lietuvą!“ – nevaikiškai nuaidėjo Rygos arenos centre.
Tai – tik vienas iš žaidimų, kuriais Gediminas Petrauskas paįvairina rungtynių ir treniruočių rutiną.
33-ejų treneriui reikia rasti įvairiausių būdų, kaip prieiti prie 15 metų jaunesnių auklėtinių, kurie dar nėra įžengę į negailestingą ir barjerų pridėliotą profesionalo kelią.
G.Petrauskas nenori, kad jo auklėtiniai jo bijotų, tad paprastu bendravimu ir smagiais žaidimais jis bando užsitarnauti savo vaikinų pasitikėjimą.
Kol kas tai pavyksta be priekaištų – Lietuvos jaunių rinktinė laimėjo visas 4 Europos čempionato rungtynes ir ketvirtfinalį su Rusija penktadienį pasitinka kaip vienintelė dar nepralaimėjusi komanda.
Bet tai nereiškia, kad aštuoniolikmečių rinktinėje nėra tvarkos. Dar pirmąją stovyklos dieną G.Petrauskas savo auklėtiniams aiškiai nubrėžė taisykles, ką galima ir ko negalima daryti jo komandoje.
G.Petrauskas akcentavo net tokias, atrodytų, smulkmenas, kaip įrašus socialiniuose tinkluose ir komentarus. Treneris nenorėjo, kad krepšininkai pūstųsi anksčiau laiko ir instagramuose rašytų, kaip auksą namo parveš.
Nutiko ir taip, kad pirmą kartą per ketverius metus G.Petrauskas dienai surinko visų žaidėjų telefonus, planšetes ir kompiuterius. Nors stovykloje Italijoje buvo sutarę, kad po 23 val. vakaro visi turi būti savo kambariuose, strategas užtiko vieną koridoriuje slampinėjantį žaidėją.
„Nesu telefonų surinkimo šalininkas. Neliepiu eiti miegoti 23 valandą. Natūralu, kad jaunimas tokiu laiku nemiega. Jei žaidėjas nueina šiek tiek vėliau miegoti, nes tiesiog neužmiega, tai nepriversi jo miegoti. Tai ką, dabar turiu vaikščioti šalia durų ir klausytis, ar jie kalba? Bausti? – šypsojosi G.Petrauskas. – Pasitikiu žaidėjais, ir jie mano pasitikimo neapvilia. Bet parodžiau, kaip gali būti, ir daugiau to daryti nebereikėjo.
Problemų dėl režimo čia nėra. Jei tik tokios problemos būtų su režimu, visi treneriai būtų patenkinti.“
Dėl tos priešpriešos su Rusija, nenoriu jiems labai daug pasakoti. Jie gal turi draugų, gal šeimoje yra išeivių iš Rusijos ir tai būtų labai negražu.
LKL mūšių metu G.Petrauską jau įpratome matyti riebiai besikeikiantį prie šoninės linijos. Nors kartais jis netgi būna jaunesnis už kai kuriuos savo žaidėjus, 33-ejų specialistas svaidosi karštomis replikomis.
Griežtas jis ir aštuoniolikmečiams, bet bendraujant su jaunimu dažnai tenka parinkti kitokį žodį.
Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ treneris įsitikinęs, kad net ir tokiose smulkmenose gali slypėti vienas procentas, kuris vėliau prisidės prie bendro sėkmės rezultato.
Tad, kai reikia, G.Petrauskas patyli ir tiesiog nuryja susikaupusį pyktį.
Bet iš šono atrodo, kad šis treneris mėgaujasi darbu su jaunuoliais. Jis prisigalvoja įvairiausių motyvacinių žaidimų, kuriais uždega savo kareivius kovai.
Pavyzdžiui, užleidžia kokį nors labiau užvedantį repo kūrinį komandos autobuse. Prieš rungtynes paskutiniame pasitarime rūbinėje, likus 45 minutėms iki mačo pradžios, per projektorių įjungia „Gidranity“ vaizdo klipą. Per kokybiškas garso kolonėles paleisti emocingi krepšinio entuziasto videokūriniai verčia kūnu bėgioti šiurpuliukus.
G.Petrauskas rūbinėje neprašo visų atsiklaupti maldai, kaip daro kai kurie kiti treneriai. Religija ir politika jam yra pernelyg asmeniški dalykai, kurių jis nenori brukti savo žaidėjams.
Tad G.Petrauskas prieš ketvirtfinalį su rusais neparuošė saviškiams ir istorinių pasakojimų apie sovietų okupaciją. Nepamirškime, kad jis treniruoja vaikinus, gimusius 2000–2001 metais.
„Aš gimiau 1985-aisiais ir tuo šiek tiek gyvenau (šypsosi.). Bet aš tikrai nepolitikuoju ir nenoriu politikuoti. Vyrams motyvacinių kalbų apie 50 metų okupaciją nepasakosiu. Turime kitų būdų motyvuoti žaidėjus.
Dėl tos priešpriešos su Rusija, nenoriu jiems labai daug pasakoti. Jie gal turi draugų, gal šeimoje yra išeivių iš Rusijos ir tai būtų labai negražu, – 24sek Rygoje pasakojo G.Petrauskas. – Bet kas liečia muziką, kitus dalykus rūbinėje, pasirenkame tam tikrus momentus. Vieną galėsiu atskleisti po rungtynių su Rusija.
Kartais su papildoma motyvacija gali perspausti. Gali sakyti, kad mes privalome laimėti prieš rusus, bet tai nebus motyvacija. Tą sakydamas tu juos spaudi į kampą. Jie pradės galvoti, kas bus, jei pralaimėsi.
Mes bandome kitaip. Svarbiausia pasitikėjimas vieni kitais. Ir svarbiausia, kad jie tiki patys savimi. Jie išgyveno, kad mes sunkiai pradėjome pasirengimą, čempionato pradžia irgi nebuvo pati lengviausia. Bet matau, kaip jie mumis tiki ir tiki savimi, kad jie gali žaisti geriau.“
Profesionalų krepšinyje kiekvienas žaidėjas turi savų reikalų: žmona, vaikai, agentai, nauji pasiūlymai. O čia atvažiavę žaidėjai dirba ir jų tikrai nereikia raginti. Reikia labiau raginti būti atsargesniems, vienas kito neužgauti per treniruotę.
Talento šioje Lietuvos rinktinėje yra tikrai daug. Mūsiškių vėliavnešiais laikomi septyniolikmetis Rokas Jokubaitis ir aštuoniolikmetis Deividas Sirvydis. Tačiau net šeši rinktinės nariai renka mažiausiai 9,8 naudingumo balo – tai nėra vienos ar dviejų žvaigždžių komanda.
Gediminas Petrauskas taip sukomponavo rinktinės žaidimą, kad joje nėra aiškių lyderių. Bet labai svarbus kiekvieno žaidėjo indėlis – kiekvienas jų turi jiems numatytus derinius, išnaudojant stipriąsias puses.
Bet už visų talentų ir derinių jaunimo krepšinyje yra vienas neapčiuopiamas momentas, kuris dažnai dar prieš rungtynes gali nulemti jų baigtį.
„Kuo darbas skiriasi nuo profesionalų krepšinio, tai kad jie dar neturi psichologinio tvirtumo, – 24sek Rygoje pasakojo G.Petrauskas. – Bet čia labai svarbus žaidėjų emocinis susitelkimas būsimam varžovui prieš pat rungtynes.
Neminėsiu, su kuriais varžovais čia pernai ir užpernai taip nutiko, bet nugalėjus labai stiprų varžovą, kitąkart žaidžiant su ganėtinai silpnu gali pralošti stipriai ir be jokių galimybių. Tikrai ne dėl taktikos ar fizinio nuovargio, bet dėl požiūrio į rungtynes.
Ir jie dar per jauni aukštesniam bėgiui įjungti. Tarkim, „Žalgiris“ LKL 1–2 kėliny dar turi vargo, bet vėliau gali įjungti aukštesnę pavarą ir nubėgti.
Jaunimo krepšinyje to nėra. Čia tada prasideda nerimas, panika, baimė, dingsta pasitikėjimas. Dėl to jaunimo krepšinyje labai svarbi psichologija ir varžovo nenuvertinimas.
Savo grupėje stebuklingai pasisekė po dvejų rungtynių. Aštuntfinalyje gavome bosnius, bet žinojome, kad bus nelengva, todėl buvo geras nusiteikimas. Tai jautėsi aikštėje.
Ir tai daug ką lemia. Daug ką lemia žaidimas su gera psichologija, gerai nusiteikus. Šiame čempionate bet kas bet ką galėjo nugalėti ir toliau bus lygiai taip pat.“
Psichologiškai tvirti turi būti ne tik žaidėjai, bet ir vyr. treneris.
Sakoma, kad Lietuvos vyrų rinktinės trenerio postas yra sunkiausias darbas krepšinyje. Tave atleidžia šimtai-tūkstančiai piktų liežuvių prie kompiuterių ir televizorių ekranų, maišo su žemėmis, moko, kaip dirbti ir gyventi.
Bet nelengva bet kuriam žmogui, užsivilkusiam aprangą su užrašu Lietuva.
Patogiai įsitaisęs viešbučio fojė sofoje Rygos centro pakraštyje, kur mūsiškius priėmęs „Monika Centrum Hotels“ prie įėjimo papuoštas Lietuvos trispalve, G.Petrauskas nemato piktų komentarų, kurie vis sukasi „Youtube“ tiesioginių rungtynių transliacijų dešinėje.
Keiksmų gniūžtė lietuviams flirtuojant su pralaimėjimais virsdavo visu neapykantos kamuoliu, bet vos tik mūsiškiai stebuklingai išsikapstydavo ir išplėšdavo pergalę, tie kamuoliai subliūkšdavo.
G.Petrauskas tų transliacijų nemato, nes pats yra jų herojus. Bet jas mato draugai ir artimieji. Jie dažnai reaguoja kur kas jautriau, nei pats tų liežuvautojų taikinys.
„Aš žinau... Mano draugai, artimieji – mamos, sesės, žiūri ir pasako, – pasakoja G.Petrauskas. – Aš visą gyvenimą laikiausi nuostatos, kad žmonės gali kalbėti. Tik kuo mano darbas skiriasi nuo pareigų profesionaliame klube? Būtų geriau, jeigu žmonės, jeigu jiems kas nors nepatinka, tegu viską pila ant manęs.
Nes žaidėjai yra jauni. Žinau, jie skaito tuos dalykus. Jie nebe vaikai, bet dar tikrai nėra vyrai – tik jaunuoliai. Toks tas mūsų mentalitetas, kad turime norą apjuodinti. Tik nežinau, kodėl. Žiauriai užjaučiu trenerį Arvydą Gronskį, kurį bereikalingai užsipuolė dėl dvidešimtmečių rinktinės. Ne tik sirgaliai, bet yra ir trenerių... Absurdas.
Bet nekreipiu dėmesio į pylimą. Po čempionato visi galės kritikuoti ir įvertinti darbą, kai žinos, kokią vietą užėmėme.
Tik gerokai naudingiau būtų mūsų žaidėjams sulaukti kuo mažiau negatyvios informacijos.“
G.Petrauskas su savo trenerių štabu mūru stoja už savo auklėtinius. Jie ir per jauni, ir per daug atsidavę komandai, kad viešojoje erdvėje būtų drabstomi purvais.
Galbūt aštuoniolikmečiai dar nėra pasiruošę visiems psichologiniams iššūkiams. Galbūt darbas su jaunimu išdegina paskutines G.Petrausko nervų ląsteles. Tačiau matydamas savo žaidėjų pasiaukojimą dėl krepšinio ir Lietuvos, treneris vasaromis iš naujo išgyvena pirmosios meilės šiam žaidimui jausmą.
„Profesionalų krepšinyje kiekvienas žaidėjas turi savų reikalų: žmona, vaikai, agentai, nauji pasiūlymai.
O čia atvažiavę žaidėjai dirba ir jų tikrai nereikia raginti. Reikia labiau raginti būti atsargesniems, vienas kito neužgauti per treniruotę. Jaučiasi puiki darbo etika, noras atstovauti savo šaliai.
Rinktinėje visi lietuviai labai greitai sulimpa. Atmosfera čia visai kitokia nei klubuose. Man sunku kalbėti apie visų metų rinktinių darbą, bet rinktinėje man labai lengva motyvuoti vyrus. Kartais juos net reikia pristabdyti.
Atsidavimu jie galbūt lenkia profesionalias komandas. Būna, į treniruotes profesionalai po rungtynių ateina lengvesni, atsipalaidavę. O čia – ne. Visose treniruotėse yra maksimalus susikaupimas. Požiūris į darbą yra tiesiog puikus.“
Europos čempionato ketvirtfinalis: Lietuva–Rusija. Penktadienio vakarą 20 val. 45 min. prie 15min portale pateikiamos FIBA tiesioginės vaizdo transliacijos galbūt sės net tie, kurie nelabai domisi jaunimo krepšiniu. Lietuvos ir Rusijos kovos visuomet būna daugiau nei eilinės rungtynės.
Savo prieskonių likus 45 minutėms iki mačo pradžios rūbinėje pabers ir Gediminas Petrauskas. Jis jau kruopščiai suplanavęs, kaip aštuoniolikmečių akyse įžiebti liepsną, kuri pastūmėtų juos iki Europos čempionato pusfinalio.
