D.Adomaičiui nereikia didelės rotacijos.
Treneris pirmose dvejose draugiškose rungtynėse Klaipėdoje aikštėje panaudojo visus 12 žaidėjų. Jis tada pats buvo minėjęs, kad tai buvo eksperimentų turnyras, kuriame daugiau gavo pasireikšti epizodiniai krepšininkai.
Bet jau Orleane pasimatė tikrieji rinktinės rotacijos kontūrai. Mače su Kroatija D.Adomaitis panaudojo tik 10 krepšininkų, su Prancūzija – 11.
Palyginimui, Jonas Kazlauskas pernai ne visus 12 žaidėjų panaudodavo tik pasiruošimo ciklo finišo tiesiojoje.
Revanšo rungtynėse su prancūzais „Žalgirio“ arenoje aikštėje pasirodė visi 12-a lietuvių, bet Evaldas Kairys težaidė 5 min. 33 sek., Mindaugas Girdžiūnas – 2 min. 02 sek. Panaudoti visus dvylika leido ir triuškinantis rezultatas – ketvirtajame kėlinyje lietuviai pirmavo 20 taškų skirtumu.
D.Adomaitis stabiliai savo rotacijoje naudoja 9–10 žaidėjų. Trys žaidėjai visas rungtynes pradėjo starto penkete: Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis ir Jonas Valančiūnas.
Toliau pagal eiliškumą ir gaunamas minutes rikiuotųsi Mindaugas Kuzminskas, Artūras Milaknis, Martynas Gecevičius, Lukas Lekavičius, Donatas Motiejūnas, Edgaras Ulanovas ir Artūras Gudaitis.
Tai yra 10 žaidėjų, kurie turi svarbų vaidmenį rinktinės rotacijose ir kurių minučių skaičius priklauso nuo situacijų ir varžovų.
Jeigu Marius Grigonis atsistos ant kojų po čiurnos traumos, D.Adomaitis turės 11 stabilesnį minučių skaičių gaunančių krepšininkų su konkretesnėmis ir svarbiomis užduotimis komandoje.
Likę penki rinktinės kandidatai – Adas Juškevičius, Deividas Gailius, Eimantas Bendžius, Mindaugas Girdžiūnas ir Evaldas Kairys – tėra epizodinės kibirkštys, kuriomis žaidimą tikisi pagyvinti D.Adomaitis.
Jie arba nežaidžia visai, arba gauna rungtyniauti labai nestabilų minučių skaičių.
| Adas Juškevičius | 3 rungtynės, 10 min. |
| Deividas Gailius | 3 rungtynės, 11,6 min. |
| Eimantas Bendžius | 3 rungtynės, 13,3 min. |
| Mindaugas Girdžiūnas | 3 rungtynės, 8 min. |
| Evaldas Kairys | 1 rungtynės, 6 min. |
Šių krepšininkų minutės Europos čempionate dar sumažės, kadangi draugiškose rungtynėse jie, galima numanyti, gavo daugiau žaidimo laiko dėl natūralaus poreikio patikrinti krepšininko galimybes, taip pat dėl kitų branduolio narių neregistravimo.
Net jeigu M.Grigonis ir neišvyks į Europos čempionatą, D.Adomaičio rikiuotėje liks 10 tvirtų rotacijos žaidėjų.
O 11–12 žaidėjai niekada nebuvo kertiniai ir kitose rinktinėse.
Pavyzdžiui, 2016-ųjų olimpinėse žaidynėse Robertas Javtokas tesužaidė 2 rungtynes, Adas Juškevičius – 3 (iš 6).
R.Javtokas iš viso sužaidė 14 minučių, A.Juškevičius – 28. Kapitonui būnant aikštėje, per tas 14 minučių varžovai įmetė 12 taškų daugiau nei lietuviai. A.Juškevičiaus +/– statistika buvo dar prastesnė – priešininkai jam būnant aikštėje įmetė 30 taškų daugiau nei Lietuva.
Ši statistika nebūtinai reiškia, kad būtent dėl šių žaidėjų pasirodymo aikštėje taip smuko žaidimo kreivė. Juolab atsarginiai dažnai metami į aikštę su kitais nepagrindiniais krepšininkais, kurių tikslas – išlaikyti rezultatą apylygį arba išvengti didesnio nuosmukio. Žaidžiant su atsarginiais, pasigerinti +/– statistiką sudėtingiau.
Pavyzdžiui, A.Juškevičius pernai iš viso pelnė 10 taškų. Tai buvo 2,1 proc. visų rinktinės Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse pelnytų taškų. R.Javtokas taškais nepasižymėjo.
2015-ųjų Europos čempionate Domantas Sabonis su Deividu Gailiumi sužaidė mažiau nei 50 proc. visų rungtynių – po 4.
Jų bendras indėlis buvo 20 taškų – beveik 3 proc. visų nacionalinės komandos taškų. Beje, D.Sabonis 10 iš 12 savo taškų pelnė rungtynėse su Belgija.
Kol kas geriausią įtaką rinktinei iš ant ribos esančių žaidėjų daro Deividas Gailius.
Daug kas priklauso nuo rotacijos ir turimų žaidėjų. Pavyzdžiui, Jono Kazlausko rinktinėje 2014-ųjų pasaulio čempionate 10–12 žaidėjais buvo Mindaugas Kuzminskas, Šarūnas Vasiliauskas ir Kšištofas Lavrinovičius, žaidę mažiausiai 37 minutėmis trumpiau nei 9 žaidėjas (Simas Jasaitis). Jie sužaidė atitinkamai 7, 8 ir 6 rungtynes iš 9.
Palyginti su 2015 ir 2016 metais, tai buvo pakankamai gili rotacija. Bet net ir šie trys krepšininkai surinko 8,7 proc. visų komandos taškų.
Kita vertus, K.Lavrinovičių galima laikyti auksiniu suolo galo žaidėju. Per jo 66 minučių atkarpą aikštėje lietuviai pelnė 21 tašku daugiau nei varžovai. Palyginimui, jauno M.Kuzminsko +/– rodiklis tada siekė –30. Š.Vasiliauskas taip pat turėjo solidų +15 rezultatą.
2013-aisiais tas pats K.Lavrinovičius vėl buvo 12-as žaidėjas (6 rungtynės iš 9), suolo gale kartu su Tomu Delininkaičiu ir Robertu Javtoku. Ši trijulė pelnė beveik 10 proc. komandos taškų.
Ką turime šiemet?
Pavyzdžiui, Eimantas Bendžius atsakomosiose rungtynėse su Prancūzija žaidė 11 minučių ir pelnė 6 taškus, bet svarbiausia, kad jam būnant aikštėje lietuviai įmetė net 16 taškų daugiau nei priešininkai (3–4 geriausias rezultatas).
Kita vertus, tas pats E.Bendžius dvejose draugiškose rungtynėse Klaipėdoje turėjo prasčiausią bendrą +/– rodiklį (–17).
Tas pats M.Girdžiūnas, nors ir turi tik minimalias galimybes prasimušti į dvyliktuką, pirmose rungtynėse su Lenkija būdamas aikštėje prisidėjo prie lietuvių 7 taškų pranašumo. Bet mače su Gruzija jam būnant aikštėje lietuviai įmetė 12 taškų mažiau nei varžovai.
Beje, kol kas geriausią įtaką rinktinei iš ant ribos esančių žaidėjų daro Deividas Gailius. Per tas trejas rungtynes lietuviai pelnė 13 taškų daugiau nei priešininkai, kai buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ puolėjas buvo ant parketo.
A.Juškevičiaus rodiklis siekia –3.
Kadangi mūsiškiai neturi trijų NBA žaidėjų į vieną poziciją kaip ispanai, D.Adomaitis elgiasi teisingai, prioritetą skirdamas branduolio šlifavimui ir aiškiam vaidmenų paskirstymui. Tačiau jeigu jis įžvelgs žaidėją, kuris bent vienose rungtynėse pakilęs nuo suolo galo nulems jų baigtį, tai bus didelis laimėjimas.
Bet tai beveik kaip loterija.
2013-ųjų Europos pirmenybėse mažiausiai rungtyniavęs Kšištofas Lavrinovičius į juodkalniečių krepšį suvertė 24 taškus.
„Mums reikia žaidėjų, kurie gali išeiti ir pakeisti rungtynių eigą. Ar gynyboje, ar puolime. Mes bandome jų ieškoti“, – po pergalės prieš prancūzus sakė D.Adomaitis.
Anksčiau kai kurie iš suolo galo išnirę žaidėjai iš tiesų tapo svarbia vienų rungtynių dalimi.
Pavyzdžiui, 2015-aisiais Domantas Sabonis surengė 10 taškų pasirodymą prieš belgus.
2013-ųjų Europos pirmenybėse mažiausiai rungtyniavęs Kšištofas Lavrinovičius į juodkalniečių krepšį suvertė 24 taškus.
Tas pats Kšištofas su broliu Darjušu žaidę visą ketvirtąjį kėlinį su slovėnais 2014-ųjų pasaulio čempionate smarkiai prisidėjo ir prie pergalės, ir prie vos 2 priešininkų pelnytų taškų per lemiamas 10 minučių.
„Kartais ir aš pataikau“, – tada klastingai po svarbios pergalės šypsojosi Jonas Kazlauskas, kritiniu metu ištraukęs laimingąjį kamuoliuką.
Dvyliktas žaidėjas taip pat turi būti toks, kuris nekeltų destrukcijos dėl mažo žaidimo laiko ir pozityviai pagyvintų atsarginių suolą. Geriausias variantas tokiam vaidmeniui – jaunas krepšininkas. Pavyzdžiui, 2015-aisiais beveik nežaidęs Domantas Sabonis buvo vienas aktyviausių krepšininkų ant atsarginių suolo, plojimais ir raginimais nuolat skatinęs komandą.
Iš šalies tai gali pasirodyti kaip visiška smulkmena, bet ta smulkmena daug duoda bendrai komandos „chemijai“.
Suolo galo žaidėjų vaidmuo rinktinėje labai ribotas, bet, ištraukus laimingą bilietą, gali tapti tikru atradimu. Tik iš to realybės šou daryti nereikėtų.
Kad ir ką prieš išvyką į draugišką turnyrą Rygoje ketvirtadienį namuose paliks Dainius Adomaitis, tai kažko smarkiai nepakeis. Kaip ir dar tos iš viso 4 likusios atkabintųjų pavardės.
Koncentracija turėtų būti sutelkta kitur.
