Šeštadienį Arnas sužaidė debiutinį savo mačą Panevėžyje ir Lietuvos krepšinio lygoje, tad sekmadienį turėjo laisvadienį. Vos gavęs galimybę, kaunietis grįžo pas šeimą.
Arnas Velička juokėsi, kad debiutinėse savo rungtynėse jaudinosi tiek, kad net kamuolį varytis buvo sudėtinga.
„Jaučiausi tikrai keistai. Kaip kosmose“, – juokėsi A.Velička, iš jaudulio praradęs 3 kamuolius, bet prie pergalės prieš „Šiaulius“ prisidėjęs 6 taškais per 16 minučių. Tai buvo pirmos jo rungtynės po trijų mėnesių pertraukos. „Barcelona“ priklausantis talentas iki sezono pabaigos išnuomotas „Liektabelio“ komandai.
Į interviu jį automobiliu atvežė tėtis. Panevėžyje Arnas ketina lankyti vairavimo mokyklą, tad pagalbos jam greitu metu nebereikės.
Barselonoje jam nereikėjo sukti galvos dėl tokių rūpesčių – svarbiausia buvo krepšinis.
Panevėžyje į treniruotes Arną paveža komandos draugai. „Lietkabelio“ naujokas gyvena maždaug per du kilometrus nuo „Cido“ arenos. Panevėžiečiai dar kartais sportuoja Aukštaitijos sporto rūmuose, o retsykiais – net už miesto esančiame Velžyje.
Barselonoje jis galėdavo bet kada atidaryti treniruočių centro duris ir čiupti į rankas štangą ar krepšinio kamuolį. A.Velička pasakojo 24sek, kad Katalonijos sostinėje treniruotėms skirdavo valandų valandas.
Vieną dieną tave gali aukštinti, kitą – smerkti. Bet tu nuo to nepasikeiti – vertė nei sumažėja, nei pakyla.
Panevėžyje situacija kiek kitokia. Čia per „Lietkabelio“ treniruotę „Cido“ arenoje gali vykti treko varžybos, tad Ramūnui Butautui reikia pakelti balsą, kad per varžybų pranešėjo informaciją žaidėjai išgirstų derinius. Aikštelę čia gali užimti šokėjos, repetuojančios savo pasirodymus „Lietkabelio“ mačams.
Bet A.Velička atvyksta į „Cido“ areną ir dviem valandomis anksčiau, kad turėtų laiko išsimėtyti savo metimus ir spėtų padirbėti individualiai.
„Viena, ko norėčiau, tai metimų mašinos, – šyptelėjo 194 cm ūgio A.Velička. – Barselonoje man ji labai patiko.“
Iškalbingas faktas. 194 cm ūgio krepšininkas Panevėžyje labiausiai pasigenda ne Barselonos saulės, kuri, Lietuvą spaudžiant rimtesniam šaltukui, Kataloniją prišildo maždaug iki 11 laipsnių šilumos. A.Velička pasiilgsta savotiškos kamuolių spjaudyklės, kuri tinklu sugeria į krepšį kritusį kamuolį, šauna jį žaidėjui į pasirinktą aikštės kampą ir palengvina treniruotę.
A.Veličkos galvoje sukasi tik krepšinis ir progresas. Būtent dėl jo jis nusprendė grįžti į Lietuvą, nors pagal sutartį, kuri galioja iki 2019-ųjų vasaros, turėjo toliau atstovauti „Barcelona“ dubleriams antroje Ispanijos krepšinio lygoje.
Nors gandų būta įvairiausių. Lietuvos krepšinio bendruomenėje buvo kalbama, kad A.Velička nepritapo prie kolektyvo Barselonoje ir norėjo grįžti arčiau namų. Esą jo ateitis „Barcelona“ organizacijoje yra miglota ir galimybe susigrąžinti įžaidėją domėjosi net Kauno „Žalgiris“.
Galbūt 2018-ųjų vasarą A.Velička išsipančios nuo įsipareigojimų „Barcai“ ir vėl grįš į žaliai baltų ar kurią nors kitą stovyklą. Bet A.Velička ramiai purto galvą, prieš tai užsigerdamas puodeliu kapučino tinklinėje picerijoje.
„Nieko panašaus. Kaip tik, labai gerai jaučiausi. Situacija buvo tokia, kad jau turėjau spausti komandos draugus, kad jie man labiau priešintųsi treniruotėse, kad aplinka būtų konkurencingesnė. Jaučiau, kad galiu žaisti geresniame lygyje. Nusprendžiau, kad reikia išlipti iš komforto zonos, kad labiau patobulėčiau“, – 24sek tikino A.Velička.
Pro padidinamąjį stiklą stebime ne tik šio jaunuolio varžovus gniuždančius tritaškius paskutinėmis sekundėmis, bet ir karjeros posūkius. Ne šiaip sau. Vienas NBA talentų specialistas įžvelgė, kad Arnas Velička gali tapti geriausiu Lietuvos įžaidėju po Šarūno Jasikevičiaus. Apie išskirtinį talentą kalbėta ne pirmus metus.
Tačiau A.Velička nereaguoja nei į skambius palyginimus, nei į gandais apipintus jo ėjimus Barselonoje.
„Matau straipsnius, tačiau stengiuosi į tai nekreipti daug dėmesio. Vieną dieną tave gali aukštinti, kitą – smerkti. Bet tu nuo to nepasikeiti – vertė nei sumažėja, nei pakyla.
Aš žinau, kas esu. Stengiuosi susitelkti į darbą ir negalvoti, kas ką parašys ar pasakys. Tai manęs nepakeis. Aš tik pats galiu susidėlioti savo ateitį“, – pasakoja A.Velička, brandžiais žodžiais lyg pagrįsdamas didžiulį savo krepšinio IQ.
– Sveikas sugrįžęs namo, Arnai. Kaip jaučiatės? – 24sek paklausė A.Veličkos.
– Jausmas tikrai geras. Smagu susitikti tiek su šeima, tiek su draugais. Dabar tikrai viskas gerai. Išsigydžiau čiurnos traumą, susitvarkiau popierius ir esu Panevėžyje.
– Teko girdėti, kad būdamas Kaune treniravotės ir šalia „Žalgirio“. Ar tai tiesa?
– Dirbau individualiai su treneriu Dariumi Sirtautu. Buvau nuėjęs į „Žalgirio“ treniruočių salę, nes jis ten dirba. Buvau sutaręs su juo padirbėti kartu. Stengiausi treniruotis individualiai, sportavau dar vienoje salėje, mėčiau.
– O kaip atsidūrėte Panevėžyje?
– Ieškojau LKL komandos, kurioje galėčiau pakilti į aukštesnį lygį. Taip išėjo, kad „Lietkabelis“ buvo vienas iš variantų.
– Kodėl palikote Barseloną ir grįžote į Lietuvą?
– Kaip visi kalbėjo, tai nieko neįvyko. Tiesiog turėjau traumą. Negalėjau normaliai sportuoti ir grįžau į Kauną.
Prieš traumą buvau geroje situacijoje – buvau geros formos. Tiesiog norėjosi žaisti aukštesniame lygyje, nes trūko konkurencijos iš komandos draugų. Jaučiau, kad galiu žaisti aukščiau. Dėl to pradėjome kalbėtis su klubu.
Man jis naudingas, nes keliuosi į aukštesnį klubą, žaisiu prieš geresnius žaidėjus ir pamatysiu naują virtuvę. Man, kaip jaunam žaidėjui, tai labai naudinga patirtis.
| Ispanijos II lyga („Barcelona II“) | 19,4 min. | 8,3 tšk. | 58% dvit., 25% trit. | 2,9 perd. | 2,2 kl. | 6 naud. |
| U18 Europos čempionatas (2017 m.) | 29 min. | 15,3 tšk. | 51% dvit., 20% trit. | 7 kam. | 6,4 perd. | 3,4 kl. | 15,9 naud. |
– Lietuvoje buvo kalbama, kad turėjote problemų įsiliejant į „Barcelona“ dublerių komandos kolektyvą. Ar tai tiesa?
– Nieko panašaus. Kaip tik, labai gerai jaučiausi. Situacija buvo tokia, kad jau turėjau spausti komandos draugus, kad jie man labiau priešintųsi treniruotėse, kad aplinka būtų konkurencingesnė. Jaučiau, kad galiu žaisti geresniame lygyje. Buvau vienas lyderių ir norėjosi eiti aukščiau.
– Su „Barcelona“ dubleriais treniravosi Tyrese'as Rice'as. Jis neįnešė pakankamai konkurencijos?
– Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę su juo treniruotis. Jis man davė daug patarimų. Pasisėmiau daug patirties. Bet kai jis išėjo, manau, situacija treniruotėse būtų dar prastesnė.
– Tai kokia jūsų ateitis Barselonos sistemoje? Ar jūs dar ten grįšite?
– Dabar tiesiog žiūriu į likusį sezono pusmetį. Mano sutartis galioja iki 2019-ųjų vasaros. Bet žiūrėsime situaciją ir spręsime viską iš naujo.
– O kaip į jūsų sumanymą palikti dublerius žiūrėjo „Barcelona“ vadovai?
– Aišku, jiems tai buvo nauja ir keista (šypsosi). Bet aš darau, kas man geriausia ir kaip geriausia tobulėti.
– Kaip „Barcelona“ stebės jūsų tobulėjimą Panevėžyje? Galbūt gavote kokių nors nurodymų, kokius dalykus reikėtų šlifuoti „Lietkabelyje“?
– Mano tobulėjimas dabar yra „Lietkabelio“ rankose. Bet Barselonoje labai daug dirbau individualiai: ir su kamuoliu, ir treniruoklių salėje. Nuo to plano aš nenukrypsiu.
– Ar yra kokių nors specifinių nuomos sąlygų? Pavyzdžiui, dėl žaidimo laiko?
– Nieko išskirtinio nėra. Tiesiog žaisiu Panevėžyje iki sezono galo ir tiek.
– Kodėl nusprendėte, kad „Lietkabelis“ geriausia vieta semtis patirties?
– Jiems trūko įžaidėjo. Nedaug komandų vidury sezono turi laisvų vietų.
Nežinau, gal taip sutapo, kad visi į Lietuvą važiuoja. Net tie patys Ballai (juokiasi). Nelaikau to klaida.
Be to, yra geras treneris Ramūnas Butautas, kuris yra supratingas ir per tas kelias savaites paliko gerą įspūdį. Ir komanda labai patyrusi, tad galiu daug pasiimti iš veteranų. Man tai gera vieta likusiam sezonui.
– Barselonoje turėjote treniruočių bazę, atvirą kone bet kuriuo paros metu. „Lietkabelis“ dar negali pasiūlyti tokių sąlygų. Jaunam žaidėjui tas individualus darbas labai svarbus. Ar tai jūsų nejaudina?
– Viena, ko norėčiau, tai metimų mašinos (šypsosi). Barselonoje man ji labai patiko.
Bet dabar stengiuosi ateiti anksčiau prieš treniruotę, po treniruotės. Man tai naujas miestas. Kone pirmąkart esu Panevėžyje, tad tiesiog stengiuosi sportuoti ir daryti tai, ką dariau Barselonoje.
– Šeštadienį debiutavote „Lietkabelyje“ rungtynėse su „Šiauliais“. Koks buvo tas jūsų debiutas?
– Debiutas buvo gan nervingas. Jaučiausi tikrai labai keistai, nes nežaidžiau gan ilgą laiką. Jaučiausi truputį kaip kosmose (šypsosi).
Bet po pertraukos supratau, kad nieko čia nepadarysi – reikia žaisti. Manau, kad dabar su kiekvienu maču bus tik geriau.
– Kokį įspūdį paliko LKL lygis? Kur pamatėte, kad reikės labiausiai tobulėti?
– Dar nespėjau susidaryti įspūdžio, nes daugiausiai reikėjo kovoti prieš save (šypsosi). Iš savęs buvo daugiau jaudulio ir nervų nei iš priešininkų.
Kai atkovojau kamuolį ir įmečiau pirmus taškus, atslūgo ta įtampa. Jau ir kamuolį galėjau ramiau varytis, nes prieš tai nervinausi vien driblinguodamas (juokiasi).
– Komandoje yra broliai Lavrinovičiai, kurie vyresni už jus dvigubai. Koks jausmas žaisti su tokiais patyrusiais komandos draugais?
– Aš treniravausi su labai jauna komanda, o Panevėžyje žaidimo schemos ir treniruotės yra kitokios. Dar reikia priprasti, bet visi duoda daug patarimų: tiek broliai, tiek kiti žaidėjai.
– Kokių patarimų sulaukėte iš Ramūno Butauto? Ko treneris iš jūsų prašo daugiausiai?
– Jis nori, kad įneščiau energijos. Man reikia stengtis padėti komandai. Bandau įsilieti į komandą, įnešti energijos. Esu jaunas, todėl komandai reikia iš manęs pagalbos padedant pailsėti įžaidėjams.
| Krepšinio skautai apie A.Veličką
|
– Arnai, iš Ispanijos į Lietuvą nuomos sąlygomis grįžote jūs, Kėdainiuose žaidžia ir Vitorijos „Baskonia“ priklausantis Tadas Sedekerskis, iš Gran Kanarijos į Klaipėdą atvyko Džiugas Slavinskas. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad jaunų talentų sprendimas vietoj Lietuvos tobulėti Ispanijoje nepasiteisino?
– Nežinau, gal taip sutapo, kad visi į Lietuvą važiuoja. Net tie patys Ballai (juokiasi).
Su jais apie tai nesikalbėjau. Tiesiog mano situacija susiklostė taip, kad pasirinkau baigti sezoną žengiant žingsnį į priekį ir apšylant kojas dar aukštesniame lygyje. Manau, kad mano sprendimas tikrai geras.
Nelaikau to klaida. Manau, čia tik žingsnis į priekį.
Per pusantrų metų Barselonoje įgijau labai geros patirties. Gyvenau kaip emigrantas, sportavau tiek su pirma komanda, tiek su tokiais žaidėjais kaip Rice'as.
Tiesiog dabar antroje komandoje jaučiausi per daug komfortabiliai, tad nusprendžiau, kad reikia išlipti iš komforto zonos, jog labiau patobulėčiau.
– Ką davė tie pusantrų metų Barselonoje?
– Subrendau, išmokau gyventi vienas. Pasikeitė mano mąstymas. Kai išvažiavau, buvau vaikas. Dabar tapau vyru – savarankišku žmogumi.
Krepšinio prasme, patobulėjo situacijų skaitymas, driblingas. Gavau daug patarimų, kaip kontroliuoti komandą. Sezono metu buvo metas, kai jaučiausi labai užtikrintai. Man tas laikotarpis davė labai daug.
– Neretai pasitaiko, kai labai talentingi jauni žaidėjai įstringa toje terpėje tarp vaikų ir vyrų krepšinio, todėl nebesublizga profesionalų krepšinyje. Po truputį jūs žengiate į vyrų krepšinį. Jūsų akimis, tas suaugusiųjų pasaulis yra žiaurus?
– Manau, tai yra psichologija. Jeigu dirbi, analizuoji savo žaidimą, gyveni tuo, neišgyveni, viskas ateina su laiku. Reikia tiesiog galvoti apie šią akimirką ir kaip tapti geresniu kiekvieną dieną. Dabar bandau tą daryti.
– Esate vienas didžiausių Lietuvos talentų. Ar jus veikia didžiuliai žmonių lūkesčiai? Ar jus veikia kalbos, kad kažkas jus regi geriausiu įžaidėju Lietuvoje po Šarūno Jasikevičiaus?
– Aišku, matau straipsnius, tačiau stengiuosi į tai nekreipti daug dėmesio. Vieną dieną tave gali aukštinti, kitą – smerkti. Tu nuo to nepasikeiti – vertė nei sumažėja, nei pakyla.
Aš žinau, kas esu. Koks mano žaidimo stilius. Svarbiausia dirbti kiekvieną dieną ir tobulėti.
– Gal Ispanijoje buvo gerai dėl to, kad ten pabėgote nuo to ažiotažo ir lūkesčių?
– Manau, taip. Ten surinkti geriausi visų šalių žaidėjai. Kaip žaidėjų fabrikas – be išskirtinių. Visi kovoja už save ir žiūri, kas geriausia jiems. Gal tai trukdo komandai, nes nėra labai geros atmosferos, bet stengiesi tobulėti ir kyli į viršų.
– Grįžtate į Lietuvą, kur visi daug įdėmiau seks jūsų taškus, rezultatyvius perdavimus, klaidas. Ar esate tam pasiruošęs?
– Debiutas buvo nervingas, bet stengiuosi susitelkti į kiekvieną dieną ir negalvoti, kas ką parašys ar pasakys. Tai manęs nepakeis. Aš tik pats galiu susidėlioti savo ateitį.
– Į kuriuos žaidimo aspektus Barselonoje didžiausią dėmesį kreipė katalonų treneriai?
– Tiek kairės rankos driblingą, tiek perdavimų kokybę. Daug dėmesio skyriau metimui.
– Daugelis akcentuoja nestabilų jūsų tritaškių pataikymą. Kur yra problema – technikoje ar psichologijoje?
– Per treniruotes pataikau. Kai visi kalba, kad aš nepataikau, tai aš tuo netikiu. Nes aš žinau, kad tikrai galiu įmesti.
Nemanau, kad tai mano problema. Tiesiog viskas ateina su darbu. O aš jo įdedu tikrai daug. Tai turėtų greitai atsipirkti.
– Kad galite pataikyti paskutinėmis sekundėmis, mes tuo jau įsitikinome. Kaip jūs žvelgiate į aikštę tomis kritinėmis akimirkomis, kai komandai reikia lemiamų taškų?
– Kai neturi iš ko rinktis – atsipalaiduoji. Man tokie momentai labiausiai patinka.
Kai žaidi paprastai, galvoji, daug dalykų eina į galvą. O kai susikoncentruoji, viskas, ko nori, tai įmesti arba atlikti gerą sprendimą. Tas atsipalaidavimas labai padeda.
– Gebėjimas žaisti kritines atakas yra labai individualus. Pavyzdžiui, Vassilis Spanoulis gali pjauti grybą 35 minutes, bet tada nulemti mačo baigti per 5 paskutines. Nando de Colo gali žibėti 35 minutes ir išnykti lemiamu metu. Iš kur atėjo toks jūsų pasitikėjimas savimi lemiamais momentais?
– Manau, iš ramybės ir šaltų nervų. Emociškai nenueinu nei per aukštai, nei per žemai. Visada išlaikau vieną liniją – šaltus nervus.
– Barselonoje teko bendrauti su vienu „Barcelona II“ asistentų Jaume Comasu, kuris kaip tik minėjo, kad jums trūksta ekspresijos. Neva tai trukdo labiau įtraukti į žaidimą komandos draugus. Ką pats apie tai galvojate?
– Kai pradėjome dirbti prie to, kad labiau įtraukčiau į žaidimą komandą, pasiekiau tą emocinį lygį. Dėl to pradėjo dar geriau sektis. Manau, kad Barselonoje pasiėmiau tą gerą savybę. Ispanai – ekspresyvūs žmonės, o aš truputį kitoks. Tačiau būdamas ten įsidėjau tą ekspresyvumą į savo bagažą.
– Kaip pakeisti charakterio savybes? Pradėjote daugiau rėkti ant komandos draugų?
– Ne, tiesiog persilaužiau. Jaučiausi užtikrintai dėl savo žaidimo. Įdėjau daug darbo. Kiekvieną dieną.
Žiūrėjau, kaip galiu tobulėti, padėti komandai ir kaip gauti daugiau žaidimo laiko. Persilaužiau per save ir pradėjau dažniau išreikšti savo mintis, padėti komandos draugams sakydamas, ką matau. Pradėjau negalvoti, ką jie apie mane pagalvos, ar juos įžeisiu. Sakyti, kaip yra.
Nes tiesa, manau, visada yra geriausia.
– Koks jūsų penkmečio tikslas?
– Mano tikslai aukščiausi – žaisti NBA. Tiesiog stengsiuosi būti geriausia savo paties versija.
