„Mano gyvenime „Žalgiris“ paliko ryškiausią įspūdį. „Žalgiris“ tuo metu buvo svarbiausia komanda. Bet kad prisidėjau prie jo atgaivinimo – irgi faktas, – tikino G.Vainauskas.
– Kai „Žalgiris“ tapo Eurolygos čempionu 1999-aisiais, pažiūrėkite, kas buvo pagrindinis „Žalgirio“ rėmėjas. Kokie skrituliai buvo Halėje. Tai buvo „Lietuvos rytas“. Tai buvo ir finansinė, ir informacinė parama.
Taip pat prikalbinau remti „Žalgirį“ tuometinį klubo prezidentą Arūną Martinkevičių. Jis tuo metu dar blaškėsi ir ieškojo savęs versle. Pasakiau jam, kad reikia remti krepšinį, nes per jį pateksi į pakankamai įtakingų žmonių tarpą“.
„Galbūt sūnus kada nors grįš į komandą. Tik jam dar reikia su savimi pirmiausia susitvarkyti“.
Dabar G.Vainauskas – priešiškoje barikadų pusėje, todėl „Žalgirio“ gerbėjų yra nuolat linksniuojamas tik neigiamame kontekste.
„Esu laimingas dėl savo pasirinkimo. Įrodžiau, kad galima sukurti Vilniuje gerą komandą ir išlaikyti ją 18 metų. Pagal laikraščio tiražą, manau, kad kauniečiai nėra nusistatę. Vilniuje ir Kaune labai panašiai žmonių skaito „Lietuvos rytą“. Pats neskaitau komentarų. Gyvenime turiu ką veikti ir be to. Bet džiaugiuosi, kad pavyko įkurti komandą. Po dviejų metų jai jau bus 20 metų“, – didžiuojasi G.Vainauskas.
„Lietuvos ryto“ vadovas taip pat užsiminė apie savo sūnaus Jono Vainausko, kuris daug metų būrė komandos sudėtį, bet turėjo pasitraukti iš klubo, likimą: „Labai daug vilčių siejau su sūnumi. Jis turėjo krepšinyje neblogą įžvalgą. Tik jis truputį pasitraukė į šalį ir nuėjo kitais keliais. Galbūt kada nors jis grįš į komandą. Tik jam dar reikia su savimi pirmiausia susitvarkyti“.
Kviečiame pasižiūrėti visą interviu su G.Vainausku laidoje „Krepšinio pasaulyje“, kurioje jis pasakojo ir apie savo asmeninio gyvenimo vingius.
