Bendraudamas su G.Chižniaku Kijeve G.Navikauskas nematė jokių blogą žinią lemiančių ženklų.
Kijevo „Budivelnyk“ direktoriumi nuo 2008 iki šių metų vasaros, kol klubas sustabdė savo veiklą, dirbęs lietuvis paprašė ukrainiečio atlikti nedidelę paslaugą. O G.Chižniakui tai atlikus, dėkingas G.Navikauskas pateikė jam nelauktą pasiūlymą: „Aš žinojau, kad jis visiškai nevartoja alkoholio, bet pajuokavau: „Dabar eisime kada alaus.“ Grigorijus mėgo juokauti, tad nusijuokė ir pasakė: Jūs, Gediminai, kaip visuomet – man siūlote, bet aš niekada negaliu.“
G.Chižniakas nebeateis į kitą susitikimą, nes praėjusį penktadienį netikėtai mirė.
Kaip iš giedro dangaus ši žinia nuskambėjo visiems, tarp jų ir G.Navikauskui, žinojusiam, kaip sveikai gyveno 44 metų ukrainietis.
Įprastai pirmadieniais ir ketvirtadieniais Kijeve jis eidavo žaisti krepšinį, kartu su kitais buvusiais krepšininkais, tarp jų Oleksandru Volkovu, kitais „Budivelnyk“ veteranais, prie kurių prisijungdavo ir darbuotojų iš Lietuvos ambasados Kijeve.
Be to, G.Chižniakas reguliariai eidavo į sporto salę padirbėti su treniruokliais.
Ir praėjusį ketvirtadienį jis ėjo žaisti krepšinį, bet jau kitos dienos rytą nuaidėjo žinia – buvęs Ukrainos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas mirė nuo širdies smūgio.
„Kai mes kalbėjomės, jis kaip visada jautėsi normaliai. Arba tiesiog nesakė nieko. Grigorijus toks žmogus – jis visada geros nuotaikos ir niekada nesiskųsdavo savo problemomis. Ir tada nesiskundė, – prisiminė G.Navikauskas. – Dabar visi skelbia, kad tai – infarktas, nors kalbėjau su jo žmona – ji to nesakė. Gal dar reikės paklausti, kai kiek aprims. Kita vertus, koks skirtumas, nuo ko mirė? Grigorijaus nebėra.“
Aukštaūgio širdyje – „Žalgiris“ ir Ukrainos kariai
G.Navikauskas su G.Chižniaku susipažino 2000 metais, kai dirbo vienu vadovų Kauno „Žalgiryje“. Tada didelio biudžeto neturėjęs Kauno klubas pagrindiniu vidurio puolėju išsirinko 216 cm ūgio liekną ukrainietį.
Šis greitai pateisino lūkesčius, du sezonus tapęs daugiausiai blokų atlikusiu Eurolygos žaidėju, o ir puolime „Žalgiris“ galėjo juo pasikliauti – G.Chižniakas rinko po 12,1 taško per pirmą sezoną ir po 14,4 taško bei 8,1 atkovoto kamuolio per antrąjį.
Vėliau jo karjera pasisuko per Ispanijos, Graikijos ir Rusijos vidutinius klubus, kol grįžo rungtyniauti į Ukrainą ir atsisveikino su profesionaliu krepšiniu 2010 metais.
„Vis dėlto, prisimindamas karjerą jis gyvendavo vien tik „Žalgirio“ laikais. Juk „Žalgiryje“ jis ne šiaip žaidė krepšinį. Jis buvo atsidavęs klubui visa širdimi. Baigęs karjerą ir dirbdamas kitą darbą, jis buvo „Žalgirio“ klubo garbės narys, kai galėdavo, apsilankydavo ir rungtynėse Kaune.
Jis iš tų krepšininkų, kurie per savo karjerą neužsidirbo daug pinigų. Neturėjo didelių galimybių, bet visada stengėsi“, – sakė G.Navikauskas.
Kai G.Navikauskas prieš dešimt metų pradėjo dirbti „Budivelnyk“ klube, G.Chižniakas dar gyveno ir dirbo trenerio asistentu Dnieprodzeržinske.
Prieš aštuonerius metus jie tapo bendradarbiai Kijevo klube, kuriame aukštaūgiui buvo patikėtos ryšių su visuomene direktoriaus pareigos.
„Širdyje jis visada buvo žaidėjas, koks ten jis valdininkas, – šyptelėjo G.Navikauskas. – Niekada nereiškė jokio oficialumo. Labai geras žmogus, labai geros dūšios žmogus. Labai tikintis.
Būdamas komunikabilus, labai gerai atliko savo darbus. Jam sekėsi dirbti su vaikais, su kareiviais, jis rinko lėšas Ukrainos savanoriams, rinko daiktus kare sužeistiems. Jis viską darė gerai.“
Kaunietis tapo G.Chižniako sūnaus globėju
61 metų kaunietis Kijeve taip susidraugavo su geraširdžiu ukrainiečiu, kad net tapo jo sūnaus oficialiu globėju, kai jaunasis Platonas Chižniakas persikėlė į Kauną.
G.Chižniako sūnus žaidė krepšinį A.Sabonio akademijoje, baigė Aleksandro Puškino gimnaziją Kaune, o šiuo metu studijuoja Klaipėdos LCC universitete.
Chižniakų ryšys su Lietuva visada labai žavėjo G.Navikauską: „Grigorijus bandė kalbėti ir lietuviškai, su manimi visada stengėsi lietuviškai. Jis labai mylėjo Lietuvą, labai didžiavosi ryšiu su mūsų šalimi, mėgdavo pasakoti apie savo etapą Lietuvoje. Ir pastaruoju metu į veteranų treniruotes Kijeve ateidavo su „Žalgirio“ apranga.“
Neįprastos laidotuvės Ukrainoje
Ir Lietuvos krepšinio visuomenė įvertino G.Chižniako meilę mūsų šaliai ir „Žalgiriui“.
Prieš pat praėjusio sekmadienio LKL rungtynes Vilniuje tarp „Ryto“ ir „Žalgirio“ sirgaliai pagerbė ukrainietį tylos minute, o Kauno komandos aistruoliai išskleidė plakatą G.Chižniakui.
Ukrainos milžinas kitą dieną buvo palaidotas Kijeve.
Ukrainoje atsisveikinimas vyksta labiau simboliškai, kitaip nei Lietuvoje. Dėl karo Ukrainoje, kad nebūtų jokių neaiškių mirčių, dokumentų procesas užtrunka ir palaidoti mirusį įmanoma tik po trijų dienų arba vėliau. Bet paskui viskas vyksta greitai.
Su G.Chižniaku daug žmonių susirinko atsisveikinti pirmadienio vidurdienį Kijevo sporto rūmuose, jie tam turėjo tik pusantros valandos, o tada krepšininko kūnas palydėtas į kapines.
Pats G.Navikauskas laidotuvėse nedalyvavo, nes turėjo šeštadienį sugrįžti į Kauną ir sutvarkyti tam tikrus su G.Chižniaku susijusius reikalus, bet lietuvių per laidotuves Kijeve buvo – dalyvavo Lietuvos ambasados darbuotojai, iš Klaipėdos keliavo Platono Chižniako bičiuliai.
G.Navikauskas tikisi, kad Kaune, „Žalgirio“ garbės alėjoje, kažkaip dar bus įamžintas klubui ištikimo ukrainiečio atminimas.
Ir kad aikštėje dar pamatysime kitą Chižniaką.
„Platonas dar žalia medžiaga, vėlai pradėjo žaisti krepšinį, – apie Klaipėdoje studijuojantį ir krepšinį žaidžiantį buvusio žalgiriečio sūnų sakė G.Navikauskas. – Bet yra aukštas – gal 205 cm ūgio. Gal paseks jo pėdomis. Juk visas į tėvą.“
