G.Petronytė ilgai visiems aiškindavo, kad nėra jokios panikos Italijos šiaurės rytus puošiančioje Venecijoje.
Prieš kelis mėnesius miestą užliejo didžiausias per pusšimtį metų potvynis, bet jis buvo vienas juokas palyginti su padėtimi, kuri supa Italiją pastarosiomis dienomis.
Pastarieji skaičiai rodo, kad koronavirusu Italijoje užsikrėtė per 9 tūkst. žmonių, mirčių fiksuota 463.
Dėl to įvestas karantinas visoje Italijoje. Judėjimas po šalį tapo suvaržytas, siekiant sustabdyti viruso plitimą.
Visos sporto nacionalinės pirmenybės sustabdytos bent iki balandžio 3 dienos.
Bet kai kurie klubai žaidžia tarptautiniuose turnyruose, kaip ir „Umana Reyer“, pradėjusi sezoną moterų Eurolygoje, o dabar netvirtai laukianti Europos taurės atkrintamųjų varžybų mačo su Žironos klubu.
Nežinioje jaučiasi ir G.Petronytė. Keturis kartus geriausia Lietuvos krepšininke rinkta vidurio puolėja pripažino, kad pastarieji rytai atrodo lyg ji gyventų filme.
– Gintare, kokia padėtis Venecijoje dabar jūsų akimis?
– Ilgai visiems sakiau, kad padėtis pakankamai rami, žmonės gyveno įprastą gyvenimą, bet pastarąsias kelias dienas, paskelbus apie karantiną, jau matosi panikos ženklų.
Miestas ištuštėjo. Komanda mums išdalino tokius lapus, kuriose nurodoma, kad negalima keliauti be tam tikrų svarbių priežasčių, bet turiu dokumentą, jei mane kas sustabdytų važiuojant kelyje, kad galiu judėti.
Mieste yra judėjimo apribojimai, nors man treniruotės kaip vyko, taip vyksta.
Tik tai, kad jau 20 dienų esame be rungtynių. Ir nežinome, kada žaisime – vis atrodo, kad jau žaisime, ruošiamės konkrečioms rungtynėms, o tada mums pasako, kad mačas atšauktas ar nukeltas.
Niekada nėra buvę tokios situacijos, kad vyktų vien treniruotės, o rungtynių nėra. Tai šiek neramina.
– Kiek jau praleidote rungtynių?
– Regis, kad ketverias. Vienas Eurolygos mačas neįvyko, nors buvo perkeltas į Liublianą – latvės atsisakė žaisti su mumis.
Pastarąjį sekmadienį turėjome žaisti Italijos lygos rungtynes, mums sakė, kad mačas garantuotai įvyks, nors ir be žiūrovų. Ruošėmės, bet rungtynių dieną atsikeliu ir gaunu žinutę, kad rungtynių nebus.
Kaip suprantu, dabar Italijos čempionatas jau galutinai stabdomas iki balandžio 3 dienos. Tačiau mums liko Europos taurės turnyro rungtynės – ketvirtadienį turime namie priimti varžoves iš Žironos, bet laukiame FIBA sprendimo dėl mačo su ispanėmis. Nors turėjome žaisti namie, aš jau nelabai tikiu, kad taip bus. Daug nežinomybės.
– Kaip pati jaučiatės šalyje, kurioje užsikrėtimų skaičius yra didžiausias Europoje?
– Aš visada jaučiausi rami. Man nepatiko aplink keliama panika. Skaičiau daug naujienų spaudoje ir man nepatiko, kaip žmonės pasiduoda panikai. Nesuvokiau, kodėl jie skuba į parduotuves, iškart perka tiek daug produktų, grįžta pilniausiais krepšiais – visa tai atrodė tarsi kosmosas.
Pati jaučiausi ramiai, o klubas visas žaidėjas mokėjo nuraminti – esame prižiūrimos gydytojų, viskas dezinfekuojama, mums visad sakė, kad kol laikysimės paprastų taisyklių, viskas bus gerai.
Tačiau dabar kelios pastarosios dienos jau išmušė iš vėžių. Miestas ištuštėjo. Mes gyvename pakankamai judrioje turistinėje vietoje, kur aplink daug restoranų, kavinių, bet vakarais dabar niekas nedirba.
Į paniką tikrai nepuolu, bet atsirado kažkoks liūdesys. Kai pagalvoju, kad artimiausią mėnesį nieko nevyks, viskas bus uždaryta, negalimi jokie renginiai, – visa tai atmosferą daro nemalonia.
– Ar tokia padėtis neprimena filmo ar istorijos iš fantastinės knygos?
– Tikrai primena. Iš tiesų tai atrodo panašiau į filmą, o ne realybę. Juk esi Italijoje, kur visada vyksta veiksmas, daug žmonių plūsta į Veneciją, bet dabar aikštės ir gatvės ištuštėjo, negali išvažiuoti.
– Ar nesvarstėte galimybės palikti Italiją? Pavyzdžiui, vyrų krepšinio lygoje amerikiečiai iš Varezės ir Pezaro komandų paliko savo klubus dėl koronaviruso.
– Girdėjau, kad ir moterų komandose yra amerikiečių žaidėjų, kurios jau išvažiavo namo. Jos tiesiog savavališkai nutraukė kontraktus ir iškeliavo. Aišku, tai jų sprendimas, panika.
Mūsų prievarta irgi niekas nelaiko, tačiau aš tokių minčių neturiu. Dirbu savo darbą, esu visa jam susitelkusi. Galvoju apie artimiausias rungtynes Europos taurės turnyre, tikiuosi, kad jos vyks jei ne Venecijoje, tai kažkur kitur. Neturiu jokių minčių apie išvykimą iš komandos.
– Jei jūsų paklaustų, kokių rungtynių dabar norėtumėt – su žiūrovais ar be jų?
– Nežinau, sunku pasakyti. Kaip tik atsikėlusi pagalvojau, kad krepšinio vadovams dabar nelengva priimti sprendimus. Laukiu nesulaukiu, kokį sprendimą priims FIBA. Jei paklaustų, turbūt neturėčiau ką pasakyti.
Iš vienos pusės atrodytų, kad galėtume žaisti be žiūrovų. Nors jie mums, visai klubo organizacijai yra labai svarbūs, galbūt galėtų vykti mačas Venecijoje be sirgalių. Bet suvokiu, kad ir varžovės gali nenorėti atvykti pas mus, girdi kalbas, kad čia yra viruso židinys.
Manau, kad buvo geras sprendimas Eurolygoje, kai mūsų rungtynės buvo nukeltos į neutralią teritoriją – mačas su Rygos TTT turėjo vykti Slovėnijoje.
– Kaip tada jautėtės? Jūs ir jūsų bendražygės nesergate, mačas perkeltas į šalį, kurioje tada dar nebuvo virusų, bet latvės pabijojo vis tiek atvykti.
– Man asmeniškai tai buvo nesuvokiamas sprendimas. Tuo metu pas mus nebuvo jokio viruso židinio. Bijoti mūsų? Man sunku tai suprasti.
Iš pradžių rungtynės buvo patvirtintos Venecijoje. Jos pasakė, kad į Veneciją nevažiuos. FIBA sureagavo, perkėlė rungtynes į kitą šalį. Jei jos bijojo su mumis žaisti dėl viruso, tai galėjo iškart tiesiai pasakyti ir nebūtų jokių derinimų. Juk FIBA viską suderino – teisėjai atvyko, viešbučiai užsakyti. Nors viskas buvo nuspręsta labai greitai, rungtynių išvakarėse mes jau turėjome viešbučio Liublianoje adresą, ruošėmės mačui. Paskutinę minutę mums paaiškino, kad Rygos klubas neatvažiuoja, nes norėjo, kad mačas būtų perkeltas į Rygą. Bet tada kilo klausimas – pas save įsileisti mus ir žaisti su mumis jos nebijo, o Slovėnijoje jau bijo?
Situacija labai keista ir dėl to, kad net pralaimėjusioms mums rygietės būtų patekusios į Europos taurės varžybas. Tačiau jos neatvyko, gavo techninį pralaimėjimą, nulį taškų ir iškrito iš turnyro. Joms būtų užtekę vieno taško, skiriamo už pralaimėjimą, kad patektų į Europos taurės varžybas. Jos tiesiog padovanojo savo bilietą kitai komandai, o pačios taip palaidojo visą savo sezono darbą.
– Kokios reakcijos sulaukiate iš aplinkinių šioje padėtyje?
– Šeima ramiai seka padėtį. Aišku, nesidžiaugia, bet ir nepanikuoja. Sulaukiu daug klausimų apie karantiną, ar mes čia esame saugūs. Bandžiau visiems aiškinti, kad viskas yra gerai. Keli draugai buvo planavę aplankyti mus, viskas buvo planuojama prieš kelis mėnesius, bet dabar jau atšaukė savo vizitą. Turbūt nebeįmanoma, kad kas nors mus su vyru aplankytų.
Labiausiai erzina nežinomybė. Kasdien treniruojamės, ruošiamės rungtynėms, vienam varžovui, bet mačą nukelia. Tada kelias dienas rengiesi kitai dvikovai, bet vėl nežaidžiame.
Tarsi būtum kokioje stovykloje kalnuose. Pirmą per karjerą tokioje padėtyje. Dar nėra buvę, kad sezono viduryje nežaistume. Treneriai irgi pasimetę, visos jų programos griūna, nebeaišku, kaip treniruotis, kada žaisime. Iki balandžio 3 dienos likę pakankamai Italijos lygos mačų buvo tvarkaraštyje, nežinau, kas bus toliau – gal šį mėnesį nebežaisime, o kitą mėnesį rungtyniausime kas antrą dieną? Nežinomybė didelė, tik žinau, kad negaliu panikuoti. Reikia žiūrėti į ateitį pozityviai.
