61 taškas per vienas rungtynes – rekordas, prie kurio priartėti pastaraisiais metais nesugeba niekas.
Tačiau tą vakarą G.Einikis buvo pasiryžęs dar geresniam rezultatui, tik aukštaūgį ėmė stabdyti komandos draugai.
„Rekordas malonus, žinoma, juk ne kiekvieną dieną įmeti tiek daug taškų, – prisiminęs 1995-uosius tinklalapiui LKL.LT sakė G.Einikis. – Būčiau galėjęs pelnyti ir daugiau, tačiau Darius Lukminas man nebeleido mesti į krepšį. Jis sakė, kad aš jau „pamušiau“ rekordą, tad turėčiau duoti pasireikšti ir kitiems.“
Būtent toks ir buvo tuometės Kauno „Žalgirio“ komandos tikslas: maitinti savo galingąjį vidurio puolėją kamuoliais baudos aikštelėje bei įrašyti jo pavardę į rekordų knygą.
Tokią kauniečių motyvaciją sukėlė vos prieš savaitę nutikęs įvykis, kai Plungės „Olimpo“ puolėjas iš JAV Patrickas Jonesas į Panevėžio „Lietkabelio“ krepšį įsūdė net 54 taškus.
Savo sudėtyje tuomet nė vieno užsieniečio krepšininko neturėję žalgiriečiai norėjo, kad šis rekordas priklausytų krepšininkui iš Lietuvos.
„Nusprendėme, kad mūsų lygoje rezultatyviausiu žaidėju negali būti legionierius, juo turi būti lietuvis, – prisiminimais dalijosi tuometinis „Žalgirio“ gynėjas Darius Maskoliūnas. – Nusprendėme, kad padarysime rezultatyviausiu G.Einikį. Visa komanda žaidėme ant jo, esant galimybei visus metimus davėme jam.“
Būčiau galėjęs pelnyti ir daugiau, tačiau Darius Lukminas man nebeleido mesti į krepšį.
Centras rungtynėse su Kauno NECA sukratė net 30 dvitaškių iš 34 bandymų. 208 cm ūgio G.Einikis tuo metu išsiskyrė savo jėga po krepšiu ir 1994–1995 metų sezone buvo nesustabdoma jėga Lietuvos krepšinio lygos padangėje. G.Einikis buvo ir rezultatyviausias (vid. 26 tšk.), ir naudingiausias (vid. 30,7 naud.) pirmenybių krepšininkas.
Rungtynės su NECA buvo idealios vidurio puolėjo dominavimui. „Žalgiris“ ne tik dėliojo visą savo žaidimą aplink vieną geriausių Lietuvos krepšininkų, tačiau ir varžovas pasitaikė visiškai išsibalansavęs.
NECA buvo krečiama finansinių sunkumų bei nesutarimų klubo viduje. Ant parketo istoriniame mače žengė vos trys pagrindiniai komandos žaidėjai – Aurimas Palšis, Giedrius Pečiulionis bei Gintautas Liutackas. Likę krepšininkai išsilakstė iš problemų turinčios ekipos, o juos pakeitė žemesnio kalibro žaidėjai.
„Mes neturėjome centro, – tuometinius sudėties trūkumus vardijo G.Pečiulionis. – Mūsų vidurio puolėjo ūgis buvo vos 198 cm. Kaip uždengti visų pamenamą G.Einikio kablį? Darėme viską, kad jį sulaikytume. Iš šono turėjo atrodyti gana komiškai, kai prieš vieną žaidėją kartais ginasi net trys ar keturi krepšininkai.“
Tai nusako tuometinį G.Einikio nesustabdomumą. Jis be vargo galėjo talžyti net kelių varžovų barikadas, o legendiniame susitikime pataikė net 30 dvitaškių vos per 24 minutes.
Tai būtų neįtikėtina statistika prieš bet kokio kalibro varžovą.
Matematika paprasta – G.Einikis pelnė 61 tašką per 24 minutes, kas yra vidutiniškai kiek daugiau nei 2,5 taško per minutę. Įsivaizduokime, kad jis tokį žaidimo lygį ir tempą būtų demonstravęs visas 40 dvikovos minučių.
Ar G.Einikis galėjo tapti legendinės NBA žvaigždės Wilto Chamberlaino prototipu?
„Jeigu treneris jam būtų leidęs rungtyniauti ir toliau, tai kas ten žino, galbūt G.Einikis būtų sukratęs ir 100 taškų. Kiek pamenu, J.Kazlauskas po rekordo pagerinimo jį pasodino ant suolo. Nepasitenkinimo iš krepšininko nebuvo, tačiau G.Einikis norėjo dar žaisti“, – pasakojo G.Pečiulionis.
Praėjus metams po naujo lygos rekordo „Olimpo“ kanadietis Joey Vickery pelnė 54 taškus. Tai rimčiausias bandymas per 22-ejus kėsintis į G.Einikio rezultatą.
Likusiems kandidatams trūko labai daug – 1998-aisiais Singaras Tribė per vieną mačą pelnė 47 taškus, o Vilius Gabšys 46 taškus varžovams įkratė 2004-aisiais.
Išvysti geresnį rezultatą nelabai tikisi ir pats atletas.
„Dabartiniais LKL laikais jau sunku tiek įmesti. Žaidimas geresnis, gynyba kietesnė, o gerų žaidėjų irgi gerokai daugiau. Dabar tai būtų sudėtinga padaryti“, – sakė G.Einikis.
Galime numanyti, koks tai būtų įvykis lygoje. Jei atsirastų krepšininkas, sugebėsiantis viršyti 60 taškų ribą per vieną mačą, tuomet žiniasklaidos dėmesys būtų aukščiausio lygio, o socialiniai tinklai Lietuvoje – tiesiog sprogtų. O kaip buvo anuomet?
„Žiniasklaida sprogo tiek, kiek galėjo, – sakė D.Maskoliūnas. – Neįmanoma palyginti su tuo, kas būtų, jei tai nutiktų šiais laikais. Tuomet rašė laikraščiai, žmonės kalbėjo, tačiau kitą dieną visi užmiršo.“
