2007 m. lapkričio 22 dieną gimęs I.Urbonas į šį pasaulį atėjo tada, kai tuomečio „Lietuvos ryto“ aprangą kaip tik vilkėjo Chuckas Eidsonas.
Amerikiečiui ketvirtadienio vakaras buvo ypatingas, nes „Rytas“ pagerbė du sezonus sostinėje žaidusį krepšininką ir iškėlė į palubes jo 13-ojo numerio marškinėlius.
Bet jis nebuvo vienintelė vakaro žvaigždė sausakimšoje „Jeep“ arenoje.
„Rytui“ jau susikrovus solidesnį pranašumą prieš „Šiaulius“, Giedrius Žibėnas atsisuko į atsarginių suolą ir pirštu parodė į jauniausią jo narį.
I.Urbonas likus 2 minutėms ir 21 sekundei žengė ant parketo ir sulaukė naudingiausio mačo žaidėjo Justino Gorhamo patarimų.
„Sakė vos išėjus į aikštę niekam nepasuoti kamuolio ir mesti, bandyti pelnyti taškus. Norėjau atsidaryti, juk tokia galimybė pasitaiko ne visiems – reikia pasinaudoti“, – sakė vienintelį tritaškį metęs, bet jo nepataikęs 16-metis.
Jis tapo antru jauniausiu „Ryto“ marškinėlius LKL rungtynėse užsivilkusiu žaidėju.
Tik Evaldas Kairys debiutavo būdamas jaunesnis, 2006-aisiais sužaidęs pirmąsias savo rungtynes būdamas 16 metų, 1 mėnesio ir 6 dienų amžiaus.
I.Urbonas šiame sąraše dabar bus antras (16 m., 4 mėn., 27 d.), aplenkęs buvusius „Ryto“ talentus Deividą Sirvydį (16 m., 11 mėn., 53 d.) ir Mareką Blaževičių (17 m., 1 mėn., 22 d.).
Tvirtai jis laikėsi ne tik neparodydamas emocijų aikštėje, bet ir sulaukęs didelio žurnalistų dėmesio po mačo.
„Eilinė diena, nieko ypatingo neįvyko. Rungtynės kaip ir visada, tik tos rungtynės ne „Ryto“ antroje ar trečioje komandoje, o pagrindinėje. Tas jautėsi – ir fanų didžiulis palaikymas, ir lygiai kitokie, ir dar rungtynės ne prieš bet ką, o prieš tėvą“, – sakė I.Urbonas, kurio tėtis Žydrūnas treniruoja Šiaulius ir po rungtynių taip pat prabilo apie emocijas ant parketo išvydus sūnų.
Utenoje gimęs ir iki užpraėjusių metų augęs I.Urbonas po debiutinio mačo „Ryte“ kalbėjo apie treniruotes sostinės komandoje, reakciją gavus G.Žibėno kvietimą ir sprendimą pasirinkti Vilnių, o ne Kauną.
– Ar buvo sentimentų žaidžiant prieš tėvo komandą?
– Truputį pajaučiau vienu momentu, kad kai „Šiauliams“ pasisekdavo, už tėvą gal irgi pasidžiaugdavau. Bet norėjau, kad „Rytas“ laimėtų ir pats į aikštę išbėgčiau.
– Koks jausmas susidūrus su LKL lygio greičiais ir po kiek laiko galėtum šiame lygyje įsitvirtinti?
– Nežinau, matysim. Greičiai tikrai didesni, fiziškumas, IQ, aikštelės matymas tikrai skiriasi nuo vaikų, RKL, NKL lygio. Tikrai skiriasi.
– Treniruojiesi su „Ryto“ komanda. Kurie iš žaidėjų tau didžiausi autoritetai, su kuriais smagiausia pasivaržyti?
– Nežinau, neišskirčiau vieno ryškaus. Mokaisi, žiūri. Jie matę aukštesnį lygį, žino, ką reiškia žaisti „Ryto“ pagrindinėje komandoje. Imi pavyzdį ir klausai.
– Ar šiltai komanda priėmė į rūbinę?
– Ganėtinai šiltai. Ir sezono metu buvau ne kartą atėjęs treniruotis su „Ryto“ pagrindine komanda. Kai paskelbė, kad prisijungiu prie pagrindinės, tai nebuvo mano pirma treniruotė. Rūbinėje gerai, šiltai priėmė.
– Kaip sureagavai sužinojęs, kad būsi įregistruotas LKL kovoms?
– Sužinojau po BCL (FIBA Čempionų lygos jaunimo turnyro – aut. past.), kai lėktuvas leidosi. Pasakė, kad „Ryto“ pagrindinėje komandoje debiutuos. Tuo metu buvau labai pavargęs ir galvojau „dar čia reiks žaisti“ (šypsosi). Bet aišku, gera, kai sunkus darbas po truputį atsiperka.
Gera, kai sunkus darbas po truputį atsiperka.
– Kaip žiūrėtum į galimybę ateityje žaisti „Šiauliuose“ pas tėtį, jei susiklostytų tokia situacija? Ar nebūtų nepatogu?
– Nebūtų nepatogu. Ne tik todėl, kad tėtis galbūt duotų daugiau laisvės. Ir dabar „Šiauliuose“ žaidėjams yra parodyti deriniai, bet jie patys kuria, jiems gerai sekasi. Manau, palanki komanda būtų.
– Šį sezoną apšilai kojas ir NKL, ir LKL. Kaip apibūdintum tokį spartų savo tobulėjimą?
– Gera, kai taip atsilyginama per vieną sezoną. Šį sezoną žaidžiau visose lygose. Viskas per sunkų darbą. Įdėta daug darbo ir jis pagaliau atsiperka.
– Ar „Ryto“ rūbinėje jau sulaukei pravardės?
– Pirmosiose treniruotėse vadindavo Iggy.
– Vasarą tikriausiai žaisi U17 rinktinėje, o U18 rinktinės treneris Tomas Purlys teigė, kad norėtų matyti ir savo komandoje. Ką mąstai žvelgdamas į vasarą?
– Vasarą esu pasiruošęs dėti širdį dėl Lietuvos, dėl rinktinių. Ir U17 pasaulio, ir U18 Europos čempionate noriu parodyti pasauliui, ką galiu.
– Esi Vilniuje jau antrus metus. Kas lėmė tavo sprendimą iš Utenos persikelti būtent čia, o ne, pvz., į Kauną?
– Utenoje trūko pasipriešinimo. Komandos draugai buvo ganėtinai neblogi, kartais prisijungdavau ir prie „Juventus“ ar metais vyresnių, bet to pasipriešinimo buvo maža. Vilnius ir „Rytas“ pasirodė jaukesnė ir geresnė vieta man kilti karjeros laiptais.
– Tai buvo Ch.Eidsono pagerbimo vakaras. Ar esi matęs jo epizodų, kokį įspūdį jis paliko ir ar neprimena jo žaidimo stilius to, kuo pats norėtum tapti?
– Esu matęs keletą jo epizodų. Man jis pasirodė labai naglas žaidėjas, bet patiko. Gal ir yra panašumų su manimi, bet labai daug jo nemačiau, tai sunku pasakyti.
