Željko Obradovičiui pasitaikė sunkus vakaras Panevėžyje.
Jo komandos krepšinis nedžiugino, o kalbant apie karų istoriją išlindo spragos.
Daugiausiai titulų Eurolygoje kaip treneris iškovojęs serbas buvo priverstas pripažinti pralaimėjimą trečiadienį, kai jo treniruojama Belgrado „Partizan“ krito prieš Panevėžio „Lietkabelį“ Europos taurės varžybose.
Po jų per spaudos konferenciją Ž.Obradovičius buvo paklaustas ne tik apie rungtynes, bet ir apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą.
„Aš, kaip žmogus, esu prieš bet kokį karą, tai, kad žmonės žūsta dėl karo, yra tragiška. Bet yra ir vidinių dalykų“, – pareiškė Ž.Obradovičius.
Skirtingai nei dalis garsių Europos ir pasaulio sporto asmenybių, kaip Šarūnas Jasikevičius, Ettore Messina ar Jonas Valančiūnas, 62 metų serbas neištarė paramos žodžių besiginančiai šaliai, nors Panevėžio areną puošė plakatas, skirtas palaikyti nuo Kremliaus karių atakų besiginantiems ukrainiečiams.
Ž.Obradovičius nevertino ir Kremliaus agresijos, pasukęs pokalbį istoriniu rakursu.
„Ne, nenorėčiau padaryti jokių pareiškimų, – sakė Ž.Obradovičius. – Pareiškimai yra gerai, bet tai nėra pirmas kartas, kai nutinka tokie dalykai. Man yra 62-eji metai ir aš pamenu daug dalykų savo gyvenime, bet aš nepamenu, kad žmonės taip daug kalbėtų apie kitus konfliktus.
Mano šalis buvo bombarduojama 1999 metais ir aš nepamenu, kad žmonės taip reaguotų ir tiek kalbėtų. Taip pat Irake, Sirijoje, Afganistane. Visi kalba tik apie dabartį.”
Socialinėje erdvėje Ž.Obradovičiaus pasisakymai sukėlė daug reakcijų.
TV3 sporto komentatorius Rytis Vyšniauskas taip pat replikavo.
„Smagu matyti, kad būdamas 62-eju Željko turi tokią gerą atmintį, – tviteryje rašė R.Vyšniauskas – Turbūt jis pamena ir kodėl Jugoslavija buvo pašalinta iš visų sporto varžybų 1992 metais.“
Iš tiesų lygiai prieš 30 metų, kai Ž.Obradovičius baigė krepšininko karjerą ir pradėjo dirbti treneriu „Partizan“ klube, jo tėvynėje prasidėjo daug gyvybių nusinešusios kovos.
Tuometinės Jugoslavijos vyriausybė, kurioje dominavo serbai, pradėjo karinę agresiją prieš laisvės panorusias tautas.
Kroatija dėl Nepriklausomybės kovojo nuo 1991 iki 1995 metų, tą laikotarpį pavadinusi „Velikosrpska agresija". Apie 20 tūkst. žmonių žuvo tame kare, dar daugiau emigravo.
Kai 1992 metais Nepriklausomybę paskelbė Bosnija ir Hercegovina, ir ten prasidėjo mūšiai su serbų pajėgomis. Bosnijos karas nusinešė apie 100 tūkst. gyvybių, o 2,2 mln. žmonių pasklido po visą Europą.
Bosnijos ir Hercegovinos sostinė Sarajevas buvo subombarduotas serbų, o Tuzloje, kur prieš dvi savaites pasaulio krepšinio čempionato rungtynes žaidė Lietuvos krepšininkai, 1995 m. gegužės 25 dieną serbų armijos artilerijos ataka pražudė 71 žmogų – ši tragedija iki šiol žinoma kaip „Tuzlos žudynės“.
Jugoslavijos atletai buvo itin pajėgūs, bet nacionalinės komandos dėl savo šalies vadovybės karinių atakų neteko teisės varžytis svarbiausiuose turnyruose – taip 1992 metais vietoj jugoslavų į Europos futbolo čempionatą įšoko Danijos futbolininkai, tada netikėtai tapę žemyno čempionais. 1993 metų Europos krepšinio čempionate Jugoslavija negynė titulo, nes dėl sankcijų nebuvo įleista į varžybas.
1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse tuomet byrėjusios Jugoslavijos sportininkams – serbams, juodkalniečiams ir makedonams buvo leista startuoti tik po olimpine vėliava ir būti Nepriklausomais olimpiečiais.
1999 metais nuo kovo 24 dienos iki birželio 10 dienos Belgradas kentėjo nuo NATO oro atakų, kol Jugoslavija pasiryžo išvesti karines pajėgas iš Kosovo – ten vykdytos kruvinos atakos prieš vietos albanus.
Tuo metu NATO prašė leidimo vykdyti puolimą Jungtinių Tautų saugumo tarybos, bet Rusija ir Kinija vetavo planą, tad NATO atakavo Belgradą, paskelbusi, jog vykdo humanitarinę intervenciją.
Skaičiuojama, kad nuo NATO atakų žuvo 1 tūkst. serbų karių ir dar pusė tūkstančio civilių.
Tuo metu Slobodabo Miloševičiaus įsakymų klausę Serbijos kariai per mūšius nužudė apie 8,6 tūkst. Kosovo albanų, o dar 850 tūkst. paliko gimtąsias žemes.
Pradėjus griūti Jugoslavijai, karai tęsėsi dešimtmetį. Prireikė dar daugiau laiko, kad nusistovėtų taika, nors santykiai tarp serbų ir albanų iki šiol lieka įtempti.
Daug kas tikisi, kad dabar Kremliaus pradėtas agresyvus karas Ukrainoje nepaliks tiek daug aukų.
