Haroldas Saprykinas – 25-erių lietuvis, išgarsėjęs dėl savo išradingų ir sirgalius internete pakerėjusių metimų, apie kuriuos dar prieš metus pasakojo 15min.
Per pastarąjį pusmetį nauju turiniu Haris sirgalių nelepino, mat laiką leido Bandare Abaso mieste, kuriame filmuoti naujų metimų bei talpinti jų į socialinius tinklus galimybių krepšininkas neturėjo.
Šešis mėnesius Bandare Abaso mieste Haroldas Saprykinas nesutiko nė vieno kito užsieniečio, bet ir didžiąją laiko dalį jis praleido viešbutyje, kuriame dėl saugumo sumetimų gyveno visa „Shahrdari“ komanda.
Irane lietuvis susidūrė su kitokiu krepšinio stiliumi, kultūriniais skirtumais ir didžiule vietinių meile.
„Sulaukdavau daug žinučių per instagramą iš komandos sirgalių ir šiaip vietinių, kurie kviesdavo pavakarieniauti. Irane gyvena išties labai šilti žmonės. Jie mane pasitiko su gėlėmis. Man dar taip nėra buvę. Galbūt jie kitaip žiūri į užsieniečius, nes šie pasirinko atvažiuoti į Iraną?“ – 15min retoriškai klausė Haroldas Saprykinas.
Bandare Abasas įsikūręs ant Persijos įlankos kranto, šalia Dubajaus, bet finansiniu pajėgumu šios vietos lygintis negali.
Kurortinio tipo mieste gyvena kiek daugiau nei pusė milijono gyventojų.
Irane dar yra žaidęs olimpietis Marius Prekevičius bei buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ vidurio puolėjas Povilas Čukinas, trenerio darbą dirbo ir dabartinis sostinės komandos vyriausiasis vairininkas Giedrius Žibėnas.
„Agentas paskambino ir paklausė, ar mane domintų žaidimas Azijoje. Klausė, ar negąsdintų Iranas, nes daug kalbų apie šią šalį sukasi apie karą ir nepatikimumą. Mane sudomino, nes aš vadovaujuosi principu, kad gyvename tik vieną kartą, tad kodėl nepabandžius kažko naujo? – 15min pasakojo Haroldas Saprykinas. – Finansinis uždarbis – kur kas geresnis nei Lietuvoje ar ketvirtoje Italijos lygoje. Dar buvo noras pamatyti pasaulį bei pajusti kitą kultūrą. Pasiūlymas buvo viliojantis, tad sutikau.“
Būtent P.Čukinas buvo tas žmogus, į kurį patarimo kreipėsi „Shahrdari“ pasiūlymą svarstęs lietuvis krepšininkas.
„Povilas sakė, kad viskas gerai, tik geri žodžiai apie Iraną ir jo žmones. Taip ir buvo. Mano komandos draugas buvo „Shahrdari“ kapitonas, vyriausias ekipos žaidėjas, mūsų vadas. Jis buvo žaidęs ir su Povilu, tad mes trise susiskambinimo ir susipažinome“, – pasakojo 25-erių metų 196 cm ūgio klaipėdietis, praeityje žaidęs Kėdainių, Palangos, Mažeikių ir ketvirtos Italijos lygos komandose.
COVID-19 pandemijos fone Irano čempionatas vyko neįprastu formatu.
Visos šešiolika komandų buvo suskirstytos į dvi grupes, tačiau visi susitikimai žaidžiami tik Teherano įkurtame „burbule“, kurį nuo Bandare Abaso skiria dviejų valandų kelionė lėktuvu.
Beveik 9 mln. gyventojų turinčiame Teherane stovi visų Irano sporto federacijų kaimelis, pastatytas beveik prieš 50 metų, Azijos olimpinių žaidynių proga 1974-aisiais.
Rungtynės vyksta „Azadi“ sporto komplekse, talpinančiame 3 tūkst. žiūrovų, bet dėl COVID-19 pandemijos aistruoliai nebuvo įleidžiami.
Krepšininkai Irane nuo COVID-19 testuojami kas dvi savaites, o į Teheraną H.Saprykinas su komanda skrisdavo dėl dvejų rungtynių.
„Shahrdari“ su 5 pergalėmis ir 9 pralaimėjimais B grupėje liko šeštoje vietoje, o atkrintamųjų varžybų aštuntfinalyje 1-2 nusileido Teherano „Exxon“ krepšininkams.
Lietuvis vidurio Azijos šalyje dėl traumos ir teigiamo COVID-19 testo spėjo sužaisti 6 iš 17 rungtynių.
Pirmajame mače jis surinko 2 taškus, tuomet sekė 15, 19 ir 19 taškų pasirodymai, po kurių – slogi dvikova bei 0 taškų prieš lyderį „Mahram“, tuomet – 17 taškų.
Vidutiniškai H.Sapryinas Irane rinko po 12 taškų, 1,7 atkovoto kamuolio bei 1,8 rezultatyvaus perdavimo.
„Be abejo, kad jei ima tave kaip legionierių, tai turi įrodyti save ir tempti komandą. Man pradžioje buvo sunku, kol įsivažiavau. Momentais, kai žaidimas neina, matai, kad žiūri į tave kitaip. Bet tai normalus dalykas. Sužaidi geriau ir viskas kitomis spalvomis šviečia“, – pasakojo H.Saprykinas.
Pirmaujančiose Irano lygos komandose galime rasti ir europietiško krepšinio sirgaliui pažįstamų veidų – buvusį Kauno „Žalgirio“ įžaidėją Justiną Dentmoną, Bulgarijos rinktinės gynėją Earlą Rowlandą, Alade Aminu ar DaJuaną Summersą.
„Krepšininko uždarbis priklauso nuo komandos, – sakė H.Saprykinas. – Blogiausiose ekipose žaidėjai turėtų uždirbti labai mažai, ten rungtyniauja tik vietiniai. Bet jei atvažiuoja legionierius, jam moka kur kas daugiau. Jei sužaidi gerai, tuomet pasikeli savo vertę. Tarkime, į vidutinio pajėgumo komandą atvažiavo Corinas Henry, sužaidė vieną mačą puikiai, pelnė labai daug taškų ir jį paėmė kita komanda. Jis penkiskart pasikėlė savo algą. Pradžioje užsieniečiai uždirba tarp 3-5 tūkstančių eurų, o pagrindinėse komandose pinigų labai daug, ten legionieriai uždirba gal 15-20 tūkst. eurų per mėnesį uždirba.“
Kaip pasakoja klaipėdietis, Irane yra dviejų legionierių limitas, o pirmosios šios šalies komandos nepradingtų ir Lietuvos klubinio krepšinio kontekste.
„Išsiskiria keturios komandos, kurios turėtų žaisti ir finalo ketverte. Šių ekipų lygis yra aukštas, jos tikrai galėtų žaisti LKL. Tai būtų maždaug Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ kalibras. Vidutinės Irano komandos galėtų žaisti NKL, o paskutinės 5-6 ekipos yra išties labai silpnos, tikriausiai būtų NKL dugne. Kalbant apie žaidimą, derinių žaidime buvo, viskas taktiškai gerai sustatyta. Rezultatas Irane niekada nebus 100:120. Ten žaidimas yra kietas, fiziškas ir gynybinis. Tikrai klampus žaidimas. Buvo epizodų, kad varžovai žaidžia labai grubiai, bet švilpukai tyli“, – prisimena H.Saprykinas.
Krepšinis Irane negali nepersipinti su religiniais motyvais – prieš kiekvieną mačą prieš žengdami į aikštelę krepšininkai rūbinėje pabučiuoja Koraną.
„Galbūt tai neša sėkmę?“ – retoriškai klausia lietuvis.
Kitas keistas ir Europos krepšinyje nesutinkamas dalykas – rankų prausimas jūros vandeniu, siekiant apsisaugoti nuo traumų šmėklos, kuri buvo užklupusi „Shahrdari“ komandą.
„Vadovai nuvažiavo iki Persijos įlankos, atvežė vandens iš jūros, sako, kad turime jame nusiplauti rankas. Apipylė visus, kad išvaikytų blogą aurą“, – mena H.Saprykinas.
Krepšininką iš Lietuvos nustebino Irane matytas automobilių eismas, kai trijų juostų kelyje susispiečia po penkias eiles mašinų.
„Buvau apakęs. Vieni ant kitų lipa, atrodo, kad avarija bus ant kiekvieno kampo. Bet jas surašo tik labai rimtas. Nebūčiau važiavęs, net jei būtų davę man“, – sakė H.Saprykinas, kuris pasakojo ir apie maistą, tiektą viešbutyje – ryžiai su vištiena ir kebabai jam su laiku nusibodo.
Savitumo prideda ir musulmonų kalendorius, kai sekmadienis Irane yra ketvirtadienį. Būtent tą dieną nevykdavo treniruotės, nes tai – šventadienis ir laisvadienis. Naujieji metai – rugpjūčio pabaigoje.
H.Saprykinas grįžtų į Iraną, jei pasiūlymas būtų viliojantis. Bandare Abase jis sukūrė draugystes, kurios, pasak jo, tęsis amžinai.
„Draugui patarčiau važiuoti į Iraną, nes ten labai šilti žmonės. Aš ten radau draugus. Sutinki žmogų, pabendrauji ir matai, kad tai yra tau tinkamas žmogus. Jei parašyčiau komandos kapitonui žinutę kad ir trečią valandą nakties, jis atsikeltų ir ateitų man padėti. Tikrai siūlyčiau važiuoti į Iraną ir ten žaisti krepšinį. Ką rašo spaudoje, kad pavojinga ir karas, tai nėra taip. Nemačiau jokio pavojaus ir jokios agresijos. Viskas ramiai, viskas tvarkoje“, – pasakoja H.Saprykinas.
Dabar jis visą dėmesį skirs naujiems projektams, triukams su krepšinio kamuoliu bei išradingiems metimams, o vasarą vėl lauks pasiūlymų. Galbūt ir iš Irano klubų.
