Jo krepšininko kelias baigėsi panašiai nepastebimai, kaip prasidėjo.
Praleidęs Lietuvos jaunimo rinktinių pakopas M.Katelynas žaidė Čatanugos universitete (JAV), kol laimėjo NCAA dėjimų į krepšį konkursą ir pranešė tautai apie aukštai šokantį dzūką.
Paskui sekė keturi sezonai Italijoje, kur M.Katelynas iš antrosios lygos peršoko į Milano „Emporio Armani“ ir Eurolygą. Dar du sezonai Ispanijoje ir po jų, būdamas 28-erių, jis pirmą kartą pasirodė LKL čempionate, tapęs vienu svarbiausių „Lietuvos ryto“ žaidėjų ir kandidatu į Lietuvos rinktinę.
Tačiau po dvejų metų Vilniuje, metų Turkijoje ir pusės sezono Vokietijoje M.Katelynas sugrįžo namo 2014 metų gruodį, išsiskyręs su Bambergo „Brose“ klubu. Nebuvo nei atsisveikinimo rungtynių, nei vaizdų su sportbačiais ant vinies, nei interviu apie karjeros pabaigą.
Vienas iš lietuvių, žaidusių Eurolygoje, M.Katelynas iš krepšinio salės išėjo tyliai, nesižvalgydamas atgal, bet smalsiai dairydamasis į priekį, kur atrado sau neištyrinėtą veiklą.
Baigęs darbo dieną apie 21 val., prieš kelionę namo pas žmoną ir pusantrų metų dukrą 33 metų alytiškis kalbėjosi su 15min apie ryškų karjeros etapą Milane, garsųjį klubo šeimininką Giorgio Armani, madingą verslą ir ateities planus.
– Kokių prisiminimų liko iš laikų Milane, kur praėjo vienas ryškiausių karjeros etapų?
– Iš tiesų tai buvo svarbus periodas mano karjeroje. Pirmą kartą patekau į tokio aukšto lygio komandą, paragavau Eurolygos duonos, pasiekėme „Top 16“ etapą. Toje komandoje buvau jaunas žaidėjas, aplink mane buvo nemažai patyrusių krepšininkų.
Buvo sukurtos geros sąlygos, pats Milanas buvo visiškai kitoks nei iki tol mano matyti miestai. Buvo labai įdomi patirtis.
– Kiek tekdavo bendrauti su Milano klubo savininku Giorgio Armani?
– Toks ten ir bendravimas – buvo kelios komandos vakarienės drauge su juo, per rungtynes jis sėdėdavo pirmoje eilėje. Jis – užimtas žmogus, reikėjo valdyti imperiją. Tad artimesnio bendravimo nebuvo.
Klubas dovanodavo „Armani“ drabužius – siūdavo pagal išmatavimus kasmet. Tokia buvo tradicija – natūralu, nes rėmėjas tuo užsiima. Neatima daug laiko ir pastangų pasiūti po kelis rūbus žaidėjams.
– Milane žaidėte jūs, paskui Jonas Mačiulis ir Marijonas Petravičius, Linas Kleiza, dabar rungtyniauja Mantas Kalnietis. Kodėl „Emporio Armani“ taip mėgsta lietuvius?
– Tik dabar, kai išvardijote, pagalvojau, kiek daug mūsų buvo Milane. Neįsivaizduoju, ar yra realus ryšys su Lietuva. Veikiau kasmet klubas renkasi žaidėjus pagal pozicijas, turbūt taip jau sutapo, kad lietuviai vis tikdavo. Džiugu, kad Lietuvos krepšininkai reikalingi tokiems garsiems klubams.
– Žaidėte Italijoje ketverius metus. Vis dar kalbate itališkai?
– Poco, poco – mažai, mažai. Praėjo daug laiko. Suprantu kalbantį italą, bet pačiam sakinį suregzti itališkai jau būtų sudėtinga.
– Ar keliausite penktadienį į Kauną pasižiūrėti buvusios komandos ir „Žalgirio“ rungtynių?
Traumos ir kūnas pasakė, kad viskas – užtenka.
– Tokių planų neturėjau. Bet, matyt, įsijungsiu pasižiūrėti.
– Kiek krepšinio yra jūsų gyvenime pastaruoju metu – kuria komanda domitės labiausiai: „Lietuvos rytu“, „Žalgiriu“ ar „Emporio Armani“?
– Iš tiesų sportui liko mažai dėmesio. Baigus karjerą atsiranda kitų reikalų, rūpesčių – gyvenimas tęsiasi kita vaga. Kartais nuvažiuoju pasižiūrėti „Žalgirio“ rungtynių, bet krepšinio naujienas seku prabėgomis.
- Kodėl taip anksti nusprendėte baigti karjerą – atrodė, kad dar galėtumėte žaisti ir dabar?
– Traumos ir kūnas pasakė, kad viskas – užtenka. Dar kažkiek pasikankinau, bet galiausiai supratau, kad tikrai gana. Tiesiog – trauma čia, trauma – ten. Viskas susidėjo į krūvą. Supratau, kad sportuodamas visų pinigų neuždirbsiu. Yra ir kitų veiklų ir pomėgių.
– Sprendimas prieš dvejus metus baigti karjerą atėjo staiga ar brendo po truputį?
– Kūnas pavargo gana anksti, bet tai kaupėsi ne vienerius metus. Galvojau apie įvairius variantus, bet supratau, kad aikštėje nebegaliu duoti komandai tiek, kiek duodavau anksčiau. Tiesiog supratau, kad kūnas nebeveža.
– Juo labiau, kad jūsų žaidimas buvo paremtas atletiškumu, dėjimai į krepšį buvo tarsi vizitinė kortelė, ar ne?
– Na taip, būdavo. Žinoma, krepšinį gali žaisti ne tik dėdamas kamuolį į krepšį. Gali mėtyti tritaškius (šypsosi), bet kūnas siuntė vis ryškesnius signalus, reikėjo terapijų, masažų. Kai žaisti gali tik su vaistų pagalba, pradedi galvoti: ar verta?
– Ar jaučiatės išnaudojęs karjeros galimybes? Iki Lietuvos rinktinės jums trūko nedaug, net ir NBA nebuvo miražas, nes žaidėte vasaros lygos varžybose (vieną vasarą „Phoenix Suns“, kitą – „Golden State Warriors“).
– Galėjo būti daugiau, bet galėjo būti ir mažiau. Sunku dabar įvertinti.
Aš pats galvojau, kad pasiekiau maksimaliai, kiek galėjau – esu patenkintas.
Žinoma, dabar kartais pamąstau, kad kai kur būčiau pasielgęs kitaip, galbūt tada mano karjera būtų kiek ilgesnė. Bet tokie svarstymai iš serijos „kas būtų, jeigu būtų“. Nesižvalgau atgal – gyvenimas tęsiasi ir jis tęsiasi tvarkingai. Šalia yra šeima ir mėgstamas užsiėmimas.
– Nesinorėtų sugrįžti į krepšinį – trenerio ar vadybininko pareigose?
– Sakoma, kad nereikia spjauti į šulinį, iš kurio gali tekti gerti. Bet šiuo metu mane traukia kiti dalykai – verslas, kiti dalykai, kurių anksčiau negalėjau patirti. Mokausi ir bandau atrasti save naujoje srityje.
Bet aš nesakau, jog niekada negrįšiu į krepšinį. Ir baigęs žaisti dar kažkiek bandžiau palaikyti sportinę formą, treniruotis, tačiau tai nebeteikė malonumo.
– Ar žaidžiate krepšinį mėgėjiškai?
– Ne, niekur. Gal dar nepasiilgau? Galbūt dar ateis toks laikas?
– Dabar esate sveiką maistą į namus tiekiančios bendrovės direktorius. Kodėl ėmėtės tokio madingo verslo?
– Smagu, kai žmonės šį verslą vadina madingu, nes prieš dvejus metus, pamenu, man reikėjo įtikinėti žmones, kad jiems reikia tokios paslaugos. Į mane kreivais veidais žiūrėdavo, žmonės stebėjosi ir sakė, kad nežino tokio verslo.
Sveikos mitybos banga jau seniai užsisukusi užsienyje, bet į Lietuvą ateina po truputį. Man mintis kilo natūraliai, nereikėjo toli dairytis nuo krepšinio.
Aš pats jaučiau problemą žaisdamas krepšinį, kai reikėjo maitintis teisingai, o laiko trūko. Tokiam žaidėjui kaip aš, svoris vis krisdavo, tad turėdavau valgyti po penkis ar šešis kartus per dieną, kad gaučiau tinkamą kalorijų kiekį. Tekdavo pačiam gamintis ir daug laiko praleisti prie lėkščių.
Šiais laikais to daryti nebereikia. Mes suskaičiuojame, kiek konkrečiam asmeniui reikia kalorijų ir kasdien pristatome sveiko maisto ruošinius prie durų. Žmonėms nereikia sukti galvos apie patiekalų įvairovę.
Aš pats jaučiau problemą žaisdamas krepšinį, kai reikėjo maitintis teisingai, o laiko trūko.
– Ar tarp jūsų klientų yra ir krepšininkų?
– Tikrai taip. Bet tarp klientų – įvairių profesijų žmonės, ne vien sportininkai. Tai skirta tiems, kurie nori sveikai maitintis, bet trūksta laiko gaminti patiems.
– 15min aprašė istoriją, kad kartu su Jonu Valančiūnu bandėte nekilnojamojo turto sritį (krepšininkai pirko sklypą Aukštagirio draustinyje Vilniuje, po kelis mėnesius trukusio bylinėjimosi, J.Valančiūnui su M.Katelynu pavyko įrodyti, kad jiems įsiūlytas sklypas draustinyje buvo probleminis, o sklypo pardavėjai neturi teisės sau pasilikti solidų avansą, sumokėtą krepšininkų).
– Mes negalvojome nerti į nekilnojamą turtą, tiesiog norėjome įsigyti sklypus sau. Viskas baigėsi kitaip, nieko nepadarysi – nenoriu labai plėstis, nes ir taip jau buvo parašyta.
– Kokių dar ambicijų turite versle?
– Visada mintyse kirba galimybė plėsti verslą, bet suprantame, kad per greita plėtra gali būti žalinga. Norime plėstis organiškai, kol kas mums viskas pavyksta pagal planą, tuo džiaugiamės ir kasdien dirbame nuosekliai.
– Kaip įsivaizduojate save po dar dešimties metų?
– Jei kalbėtume apie verslą, norėčiau, kad sutvirtėtume, pridėtume kitų idėjų. Pagrindinis tikslas – mokytis, tobulėti, tęsti sėkmingą verslą, nes sukurti nesėkmingą gali kiekvienas, o pelningą – daug sunkiau.
Šeimoje po dešimties metų matau mūsų dukrą, kuriai tada jau bus dvylika metų. Įsivaizduoju ir sūnų, tada jam būtų 5-6 metai. Taip, aš norėčiau šeimos pagausėjimo.
