Išvykusį Keithą Bensoną pakeitęs Ivanas Buva jau pluša Vilniaus „Ryto“ treniruotėse bei laukia debiutinių rungtynių Lietuvoje.
Talentu puolime garsėjantis 208 cm ūgio aukštaūgis atvyko iš Prancūzijos klubo Burgo „JL Bourg“. Europos taurėje šį sezoną jis rinko 12,8 taško, 2,8 atkovoto kamuolio, 1,5 rezultatyvaus perdavimo ir 10,3 naudingumo balo.
Pirmuoju „Ryto“ sporto vadovo Donato Zavacko pirkiniu tapęs I.Buva prisistatė Vilniaus klubo sirgaliams.
– Ivanai, kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?
– Gimiau Zagrebe. Krepšinį pradėjau žaisti gana vėlai, galbūt 6 ar 7-oje klasėje. Kasdien su draugu eidavome į kiemą ir mėtydavome į krepšį. Eidavome net žiemą, nesvarbu, koks oras buvo. Mano geriausias vaikystės draugas manęs paklausė, ar noriu eiti į „Cibonos“ organizuojamas treniruotes mokykloje. Sutikau, apsilankydavau ten triskart per savaitę.
Tada žaidžiau „Zrinjevac“ komandoje, kuri dabar turbūt neegzistuoja ar galbūt žaidžia antroje lygoje, nežinau. Klubas bankrutavo, sukūrė naują, gana juokinga istorija. Aš pradėjau ten. Mano pirmasis treneris Srečko Medvedecas pamatė mane ir pakvietė prisijungti prie „Cedevitos“.
Ir tai buvo „Cedevita“ pradžia, gal vieni ar dveji metai, kai jie egzistavo. Eidavau į jų treniruotes ir taip prasidėjo mano krepšinio istorija.
– Ar pradžioje buvo didelis lygių skirtumas tarp bendraamžių?
– Mes nieko nežinojome apie žaidimą, į krepšį mėtėme dviem rankomis. Nebuvo nieko, kas mus mokytų. Nežinojome, kaip mesti iš po krepšio kaire ar dešine ranka. Nieko nežinojome. Ateidavome ir tiesiog mesdavome kamuolį.
– Ar jūsų tėvai buvo kuo nors susiję su sportu?
– Krepšininkų ar atletų mano šeimoje nebuvo. Vienintelis giminaitis, kuris gyveno ar gyvena iš sporto, yra mano pusbrolis. Jis boksininkas. Bet mes vienas kito nepažįstame.
– Kokia buvo jūsų tėvų reakcija, kai nusprendėte žaisti krepšinį?
– Jiems pernelyg nerūpėjo. Jie sakė gerai, šaunu. Veždavo mane į treniruotes. Vėliau tėtis pradėjo labiau domėtis, mama atėjo į vienerias rungtynes ir turėjau blogiausią mačą. Prašiau jos daugiau neiti. Iš esmės mano tėvai nebuvo tie ambicingi tėvai, kurie manė, kad krepšinyje ką nors pasieksiu. Jiems tiko, kad geriau sportuočiau, užuot sėdėjęs namuose ir žaidęs videožaidimus. Aš juos vis žaisdavau, kai nesitreniruodavau.
– Kokius žaidimus labiausiai mėgstate?
– Dabar nebežaidžiu, pradedu labiau subręsti ir daugiau skaityti knygas, nes žaidimai ir buvimas prie pultelio yra laiko švaistymas. Tačiau būdamas vaikas žaisdavau nuotykių žaidimus kaip „X-Men“, „Rachet and Clank“. Vėliau žaidžiau tik „Crash Team Racing“, „Pro Evolution soccer“, o dabar – FIFA, nes „Pro Evolution soccer“ kūrėjai sugadino žaidimą.
– Ar esate bandęs žaisti NBA?
– Būdamas vaikas – taip, žaisdavau „NBA Live“ su Carmelo Anthony. Tai buvo 2003–2004 metai. Pradinėje mokykloje žaisdavau NBA, tapau „Los Angeles Lakers“ gerbėjas dėl Kobe Bryanto. Jis mano vaikystės idealas. Kai žaisdavau prieš kompiuterį, nežinau, koks tai buvo lygis, bet mesdavau 220 taškų, o Kobe baigdavo rungtynes su 200. Laikydavau jį greitose atakose ir mesdavau taškus.
– Kada supratote, kad krepšinį norite žaisti profesionaliai?
– Kai žaidžiau pas Srečko Medvedecą. Jis buvo griežtas treneris, neturėdavome laisvų dienų. Nebent sekmadienį. Kasdien po dvi treniruotes. Jeigu į mokyklą reikėdavo ryte, tai treniruodavomės popiet ir vakare, jeigu pamokos vykdavo popiet, tuomet treniruodavomės ryte ir vakare.
Su tuo aš neturėjau problemų. Tai buvo vidurinės mokyklos pradžia ir supratau, kad dalykai, kurių mokausi mokykloje, manęs nedomina. Supratau, kad krepšinis yra sritis, kuri man patinka. Žinoma, aš baigiau mokyklą, bet žingsnis po žingsnio koncentravausi į krepšinį. Mažiau į mokyklą.
Mokyklą baigiau gerais pažymiais, 4 yra labai gerai, 5 – puiku, bet pamokos manęs stipriai nedomino. Jeigu turėdavau galimybę vietoj pamokos eiti į treniruotę, tą ir darydavau. Jei rinkdavausi tarp mokyklos ir krepšinio, visada viršų imdavo krepšinis. Ne iš karto, bet su laiku vis dažniau ir dažniau.
– Ar turėjote mėgstamų pamokų mokykloje?
– Man labai patikdavo istorija ir geografija. Matematika buvo įdomi, kol netapo per daug komplikuota. Algoritmai ir kiti panašūs dalykai. Tačiau istorija buvo mėgstamiausia. Labai ją mėgstu ir dabar.
– Atrodote linksmas ir visada besišypsantis. Kaip apibūdintumėte savo asmenybę?
– Visi sako, jog esu geras vyrukas. Jie sako, kad daug kalbu, nesu blogas, esu kaip mažas vaikas, negalintis rimtai žiūrėti į dalykus.
Tačiau einant metams aš mokausi, ypač iš amerikiečių, nes savo komandose turėjau linksmų žaidėjų iš JAV. Kai jie juokauja, treniruotės prabėgdavo greičiau. Bet rungtynėse aš daug nekalbu. Tik kartais pasiginčiju su teisėjais dėl neteisingų švilpukų (šypteli).
Bėgant metams treniruotėse darausi labiau atsipalaidavęs. Bet esu žaidęs pas trenerius, kurie neleisdavo pokštauti.
– Taigi, esate vienoks aikštelėje ir kitoks už jos ribų?
– Už aikštelės esu ramus. Man patinka kalbėtis, aš turiu žmoną. Džiaugiuosi radęs žmogų, kuris mėgsta diskutuoti. Paskutiniu metu skaičiau daug knygų. Ji skaito daugiau, o aš bandau sekti jos pavyzdžiu. Ji skaito Nobelio premijų laureatų, ekonomikos, Darvino knygas. Tai padeda mąstyti plačiau.
Kai aš buvau jaunas, mėgdavau vakarėlius. Kiekvieną šeštadienį po rungtynių eidavome į miestą. Kai man buvo maždaug 16, 17 ar 18 metų, tai buvo pagrindinis dalykas.
Dabar yra kitaip. Jeigu po rungtynių einame į miestą, pirmadienį aš negaliu judėti, nes naktis buvo sunki. Nustojau tai daryti galutinai, kai sutikau savo žmoną.
Dabar einame pavakarieniauti. Mes abu mėgstame skanų maistą ir gerus restoranus. Taip leidžiu savo laisvalaikį. Dar mėgstu stalo žaidimus. Paskutiniu metu žaidžiu „Catan“ žaidimą. Nežinau, ar esate apie jį girdėję, bet jis labai įtraukiantis. Mums reikėjo pirkti naują rinkinį, kadangi nuo nuolatinio žaidimo sugadinome korteles.
Kai atradau „Catan“, žaidžiau kasdien, o kai prasidėjo COVID-19 pandemija ir aš buvau be kontrakto, žaisdavome nuo 5 vakaro iki 5 ryto.
– 2017-aisiais metais Kroatijos rinktinėje žaidėte kartu su tokiomis šalies krepšinio žvaigždėmis kaip Bojanu Bogdanovičiumi ir Dario Šaričiumi. Koks jūsų santykis su jais?
– Visai neblogas. Su Dario esame labiau artimi, negu su Bojanu. Viskas yra gerai, nieko per daug artimo ar tolimo. Jeigu susitinkame, tai išgeriame kavos, bet nėra taip, kad skambintumėm vieni kitiems kasdien.
– „Rytas“ yra jau 14-asis klubas, kuriame žaidžiate. Ar taip mėgstate keliauti, ar yra kitų priežasčių?
– Ne, ne, tikrai ne. Kai buvau jaunas ir gerai žaisdavau komandoje, tikėdavausi geresnio kontrakto ir norėdavau žaisti kuo aukštesniame lygyje.
Tu gali tobulėti – atvyksti į „Avelino“, „Bilbao“, „Bešiktaš“ ir tada pasieki tą lygį. Norėjau žaisti Eurolygoje, kad gaučiau šansą, bet jo dar negavau. Žinoma, dar nevėlu, man tik 29-eri.
Nemėgstu keliauti per klubus. Pakeisti aplinką nėra lengva, tad galbūt „Rytas“ bus tas klubas, kuriame liksiu ir kitą sezoną. Galbūt ji bus ta komanda, kurioje žaisiu daugiau nei metus su puse. Kaskart pakeiti žmones, žaidėjus, trenerius, miestą. Viskas būna nauja. Geriau būtų likti klube vienerius, dvejus ar trejus metus, negu vis keliauti į kitas vietas it paukštis.
– Ko labiausiai išmokote žaisdamas skirtingose šalyse?
– Daugiausia išmokau blogų žodžių (juokiasi). Kiekvienoje šalyje pirmiausia išmokdavau blogų žodžių. Manau, tai normalu iš užsienio atvykusiems žaidėjams.
Esu palaimintas, kad galėjau keliauti po tiek valstybių ir jas pažinti, nes mes su žmona mėgstame keliauti. Italijoje žaidžiau beveik dvejus su puse metų. Mačiau šiaurės ir pietų Italiją. Ispanijoje mačiau jos kraštus.
Visur, kur buvau, per laisvas dienas stengdavausi tyrinėti ir pažinti miestų istorijas, ką labiausiai mėgstu.
Ir išmoksti tų žmonių įpročių. Turkijoje man patiko, žaidžiau ten trejus metus. Turkų įpročiai panašūs į Balkanų. Kalba kita, bet jie elgiasi panašiai. Ten nebuvo sunku pritapti, todėl Turkijoje žaidžiau ilgiausiai.
– Kokią reikšmę jums turi sirgalių palaikymas?
– Kai žaidžiau Aveline, buvo sektorius už krepšio, kuriame visada rinkdavosi sirgaliai. Kai žaidi namuose, esi 20 procentų geresnis žaidėjas. Daug lengviau žaisti, kai jauti, kad esi pavargęs ar gali nugalėti varžovus, o jie duoda impulso nepavargti ir įveikti varžovus.
Sirgaliai yra labai svarbūs rungtynėse. Nėra lengva, kai žaidi namuose ir jie tave palaiko, o išvykoje susitinki su varžovų sirgaliais.
Reikia būti pasiruošus psichologiškai, kad į tai nereaguotum. Kadangi tai nėra lengva padaryti, sirgaliai tampa svarbiu rungtynių faktoriumi.
