Kęstučio Kemzūros karjeros etapas Izmiro „Aliaga Petkim“ truko vos vieną sezoną. Aukščiausios Turkijos lygos debiutante kėlė tikslą pasiekti atkrintamąsias, tačiau paskutinės sezono rungtynės lėmė jų likimą pirmenybėse ir kitame sezone.
Izmiro klubo vadovai nusprendė sutarties su 51-erių lietuviu nepratęsti, o šis šiuo metu yra „padaręs pauzę“, taip pat agento dėl naujo klubo nespaudžia bei krepšinį stebi iš šono.
Jis stebėjo olimpines žaidynes Tokijuje, kurios pražydo fantastiška konkurencija bei supertalento Luka Dončičiaus benefisu. Kęstutis Kemzūra matė ir olimpinį atrankos turnyrą Kaune, kurio finale Dariaus Maskoliūno auklėtiniai atsimušė į Slovėniją, o su istoriniu nepatekimu į Tokiją vyriausiojo trenerio pozicija tapo laisva.
„Negaliu šito paneigti, – apie dominantį Lietuvos rinktinės vairą 15min sakė K.Kemzūra. – Jei bus pasiūlymas, svarstysime ir kalbėsimės. Kažkada sakiau, jog į rinktinę nebegrįšiu, bet laikai keičiasi. O kai situacija kinta, tuomet pradedi žiūrėti švelniau. Bet kai pasiūlymo ir kvietimo nėra, nėra dabar ir apie ką kalbėti.“
Tinklalapyje 15min – išsamus pokalbis su 51-erių treneriu Kęstučiu Kemzūra, kuriame strategas papasakojo apie nesėkmingą sezoną Turkijoje, padarytą pauzę, galimybę grįžti į Lietuvos rinktinę, pastarosios vargus šią vasarą bei neįtikėtiną Luką Dončičių, ryšį su naujuoju Kauno „Žalgirio“ asistentu Stefanu Grasseggeriu, kurį jis vadina „Štefaniuku“.
– Kai kalbėjome praėjusio sezono viduryje, Izmiro „Aliaga Petkim“ komanda kabinosi į atkrintamąsias, bet sezoną uždarėte patirdami net 12 pralaimėjimų per 15 rungtynių ir vos išsilaikydami aukščiausioje Turkijos lygoje. Kas nutiko, kad komanda taip sugriuvo?
– Taip ir nutiko, kad komanda sugriuvo. Dalis žaidėjų susirgo COVID-19. Išsiderino visas žaidybinis ritmas. Sunku, nes žaisdavome po kartą per savaitę. Optimaliausia yra, kai žaidi dukart. Manau, kad procesą kontroliavome gerai, bet kai iškrisdavome dviem savaitėms dėl savų ar varžovų sirgimo, nėra lengva sugrįžti į momentą, kuriame buvai.
Kitas dalykas – žaidėme su pajėgiomis ekipomis. Prieš juos laimėti gali, bet ar esi pajėgesnis prieš aukščiau stovinčias komandas, tai yra didelis klausimas. Visa tai susidėjo. Nežinau, kodėl kai kur prastai sužaidėme. Ruošėmės, bet kažkur perdegėme.
Įdomu tai, jog daug rungtynių, gal 5–6, pralaimėjome, nors pergales beveik jau turėjome kišenėje. Pridarėme daug klaidų ar neįmetėme 15 baudų metimų. Tai apmaudu ir sudėtinga. Situacija būtų buvusi kitokia, taip pat kitaip būtume žiūrėję į finišo tiesiąją.
Susikomplikavome situaciją taip, kad paskutinės rungtynės lėmė mūsų likimą lygoje. Varžovų niekas neslėgė, žaidė be įtampos ir žaidė savo žaidimą. Tuomet ir metimai krenta. Tai mums pridėjo dar daugiau streso. Neturėjome tiek kokybės, kad būtume įstengę susitvarkyti su iššūkiais ir spaudimu, bet galiausiai pasiekėme pergalę, o komanda toliau varžysis aukščiausioje lygoje.
– Nuo sezono pabaigos praėjo trys mėnesiai, tikriausiai atlikote savo darbo analizę. Ar ką nors dabar darytumėte kitaip?
– Kai viskas praėjo, lengva sakyti, kad kažką būčiau daręs kitaip. Visada gali rasti vietų, ką galėtum padaryti geriau. Reikia nepamiršti, kokios tuo metu buvo sąlygos. Lengva spręsti, kai žinome įvykių pasekmes, kaip kas reagavo ir kaip kas nutiko. Žinoma, yra dalykų, kuriuos dabar daryčiau kitaip.
– COVID-19 pandemija, žemės drebėjimai, gyvenimas be šeimos, mažai pergalių. Ar psichologiškai sudėtingas jums buvo praėjęs sezonas?
– Taip, lengva nebuvo. Labiausiai vargina, kai dirbi ir dirbi, o tai neatneša pergalės. Tuomet prisideda ir kiti dalykai – ir žemės drebėjimai, ir pandemija, ir suvaržymai. Viskas prisideda. Ir tai, kad su namiškiais teko bendrauti per atstumą. Esminis dalykas, kad pergalių buvo mažai.
Bet, kaip minėjau, galiu suskaičiuoti 5–6 rungtynes, kur pralaimėjome nedovanotinai. Tai yra apmaudžiausia. Prieš Stambulo „Bešiktaš“ jų aikštelėje per 30 sekundžių paleidome 7 taškus. Jie buvo vieni lyderių, turėję daug talentingų žaidėjų, o vienas jų dabar žaidžia NBA Vasaros lygoje – Alperenas Šengunas. Amerikiečiai irgi buvo neblogi. Gerai žaidžianti komanda, kuri nugalėdavo ir lyderius. Mes galėjome įveikti ir Stambulo „Anadolu Efes“, bet pridarėme klaidų, dėl kurių mus nubaudė.
Tai veikia psichologiškai, paprasta nėra.
– Ar per karjerą dar esate turėjęs panašių nesėkmių, kaip prieš „Bešiktaš“?
– Prieš metus buvau kitoje barikadų pusėje, kai su Pirėjo „Olympiakos“ pabaigoje panaikinome 9 taškus prieš Maskvos srities „Chimki“, o per pratęsimą laimėjome. Tuomet buvau tų laimingųjų pusėje.
– Kaip reagavote, kai klubas su jumis nusprendė nepratęsti sutarties kitam sezonui?
– Tiesiog mano kontrakte buvo įrašytos tokios sąlygos. Sprendimo teisė visada lieka klubo vadovams. Kažkiek apgailestauju, kad viskas pasibaigė šitaip. Manau, kad mes buvome geroje kryptyje. Reikėjo suvokti, kad tai nauja komanda, pirmą kartą žaidusi aukščiausioje lygoje. Kažkur gal nepasisekė su pirkiniais, gal ne visi atsiskleidė, kaip tikėjomės. Galbūt aš padariau ne viską, kad jie atsiskleistų. Reikia pažinti žaidėją, tam reikia laiko.
Savotiškai norėjosi tęsti darbus. Atrodė, kad klubas turi visas sąlygas išaugti į gerą ir solidžią programą. Bet jokių piktumų nėra. Tai jų pasirinkimo teisė, kuria klubas ir pasinaudojo. Linkiu jiems šiuose dalykuose būti solidesniems ir kad turėtų tęstinumą, kas yra svarbu, jei tikisi išaugti į didesnę organizaciją. Aš tiek jiems linkiu.
– Ar ieškotės naujo klubo ir kokia dabar yra situacija trenerių rinkoje?
– Kažkiek esu padaręs pauzę. Agentai visada dirba, bet savo agento dėl šio klausimo dabar nespaudžiu. Manau, kad kažkokiu laiku dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tarp kurių būna ir šeimyninių, reikia galvą išsivalyti ir viską permąstyti.
Dabar yra pauzė. Žinių iš agento dabar nesitikiu, kai geresnės komandos jau yra baigusios sudėties komplektacijas. Ramiai leidžiu laiką namuose, džiaugiuosi tuo laiku, nes paskutiniais metais visi sezonai būdavo užsienyje, o ne Lietuvoje.
Ateityje matysime, kaip čia kas bus.
– Ar jus domintų galimybė sugrįžti į Lietuvos rinktinės trenerio postą?
– Negaliu šito paneigti. Jei bus pasiūlymas, svarstysime ir kalbėsimės. Kažkada sakiau, jog į rinktinę nebegrįšiu, bet laikai keičiasi. O kai situacija kinta, tuomet pradedi žiūrėti švelniau. Bet kai pasiūlymo ir kvietimo nėra, nėra dabar ir apie ką kalbėti.
– Ar teko kalbėti su kuriuo nors iš trijų kandidatų į LKF prezidentus?
– Buvo tiesiog domėjimasis. Skambino Ramūnas Butautas ir klausė, koks yra mano požiūris. Aš jam panašiai ir atsakiau, jog neatmetu galimybės. Nesakau kategoriško „ne“.
– Artėja Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai. Ką palaikysite?
– Aš nesu balsuojantis. Visi kandidatai man yra pažįstami. Kažkurioje vietoje teko su jais dirbti ar bendrauti. Krepšinio bendruomenė nėra tokia didelė. Gerbiu kiekvieną asmenybę, manau, kad kiekvienas gali kažką duoti. Natūraliai, kažkuriais kandidatais tiki daugiau nei kitais. Labai svarbios yra komandos, o čia jos yra gana geros ir įdomios. Krepšinis bet kokiu atveju bus gerose rankose.
– Ką manote apie kitus kandidatus treniruoti Lietuvos rinktinę? Žiniasklaidoje akcentuojamos penkios pavardės, nors vargu tikėtis Šarūno Jasikevičiaus prisijungimo.
– Kandidatai puikūs. Manau, kad Kaziui Maksvyčiui kažkur pritrūko sėkmės. Ar tas kontraktas su Permės klubu pamaišė. Jis jau būtų treniravęs rinktinę.
Nors Dainius Adomaitis atsistatydino, bet yra rinktinės pajėgumo ir turi rinktinės patirties. Jis turi daug profesinių žinių, kurias vis tobulina.
Rimas Kurtinaitis yra treniravęs Eurolygos komandą. Ir pats žaidęs aukščiausiu lygiu.
Kandidatai geri ir tinkami. Kiekvienas turi savitą filosofiją ir krepšinio supratimą. Federacija turėtų išsiaiškinti, kas jiems palankiau, su kuo jie norėtų dirbti ir sieti tolimesnius metus.
– Kaip manote, ar rinktinės treneris turėtų dirbti tik rinktinėje, ar galėtų derinti darbus su pozicija klube?
– Tame yra dvi pusės. Logiškai mąstant, atsižvelgiant į FIBA langus ir visą sistemą, treneriui būtų lengviau, jei jis galėtų koncentruotis tik į rinktinės darbą. Taip atrodo iš praėjusių langų patirties.
Būtų dvi, gal net trys rinktinės, nes pagrindinė, t. y. krepšininkai, kurie žaidžia NBA ar Eurolygoje, negalės atvažiuoti. Stipriausių neturėsime žaidėjų, tad reikės imti kitus stipriausius.
Mano argumentacija tokia, kad tik rinktinėje dirbantis žmogus turėtų daugiau laiko koncentruotis į darbą su šiomis komandomis. Viena žaistų per langus, kita – pagrindiniame turnyre. Komanda galėtų keistis dėl traumų, dėl klubų leidimų ar dėl varžovų. Įvairios priežastys. Treneris ne pandemijos metu galėtų važiuoti ir rinkti informaciją. Vėliau reiktų viską sujungti prie pagrindinės komandos, kažką prijungiant iš langų. Tai logiškas sprendimas. Manau, kad ir teisingas.
Bet realiame gyvenime galime rasti trenerių, kurie yra sėkmingi dirbdami ir klube, ir rinktinėje. Būtų sunkiau, bet kai kurie žmonės sugeba. Labai didelis argumentas yra tas, kiek pasitiki visuomenė, federacijos atstovai ir pati federacija. Svarbesnis yra psichologinis užnugaris, tikėjimas ir kažkoks kreditas. Tai svarbiau, nei kad treneris treniruoja tik rinktinę, ar kartu ir klubą.
– Kaip manote, kokios priežastys lėmė Lietuvos krepšinio rinktinės nepatekimą į Tokijo olimpines žaidynes?
– Turbūt visi supranta, kad reikėjo koncentruotis į vienerias rungtynes. Pirmiausia, reikia pažymėti, jog Slovėnija įrodė, kad šį turnyrą laimėjo ne šiaip sau. Jie turėjo realius šansus žaisti ir olimpinių žaidynių finale.
Šios vasaros Slovėnijos forma įrodo, kad tai buvo labai rimtas varžovas. Tikriausiai dėl to niekas nesiginčys. Ir kalbame ne tik apie Luką Dončičių, kuris yra pagrindinė figūra ir viso žaidimo ašis. Jis kuria situacijas kitiems ir pats užbaigia. Reikėtų pasakyti, kad slovėnai rungtynes prieš Lietuvą sužaidė beveik idealiai. Luka stebėtinai teisingai išskaitydavo visas situacijas ir atlikdavo geriausią įmanomą sprendimą.
Antroje pusėje turėjome problemų pristatyti kamuolį dideliems žaidėjams į baudos aikštelę. Mes nesugebėjome pasiruošti šioms rungtynėms. Galėjome problemas įžvelgti nuo pat pradžių, kaip mūsų centrai gynėsi „du prieš du“ situacijose. Rinktinėje taip jau yra, kad turi tai, ką turi. Klube gal dar gali pasirinkti tinkamesnį žaidėją. Tai nereiškia, kad rinktinėje yra prasti žaidėjai. Jie yra geri. Bet turi turėti planą, kaip spręsti problemas. Tai neveikė. Bandė, bet nesuveikė.
Žinoma, galima prigalvoti teorijų ir daugiau, knygų prirašyta, bet per pasiruošimą reikia turėti ryžto, valios ir drąsos, kad naudosi kažką tokio. Komandos ir treneriai įprastai jau būna tai išbandę, turi įgavę pasitikėjimą atitinkama sistema, kad ją galėtų įdiegti žaidėjams.
Rinktinė užstrigo. Pradžioje atrodė, kad perlaušime, kai dideli slovėnų žaidėjai prisirinko pražangų. Iš tiesų viskas judėjo teisinga kryptimi, bet užstrigo, negalėjo atlikti perdavimo į baudos aikštelę. Kažko nepataikėme, nors galėjome įmesti. Toks žaidimas.
Mus slėgė daug didesnė įtampa nei slovėnus. Mačiau jų veidus prieš pirmąsias grupės rungtynes – atsipalaidavę, su šypsenomis. Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip jie atrodo. Žinojau žaidėjus, bet nebuvau matęs žaidimo. Ir supratau, kad jie atvažiavo su mintimi, jog laimėję taps didvyriais, o jei pralaimės, nieko nebus. Tai yra didelis dalykas sporte. Tokiu būdu apetitas ir pasitikėjimas savimi auga. Jie turėjo puikią vasarą. Puiki komanda, bet tai nereiškia, jog tokią formą rodys ir kitame turnyre. Toks yra sportas.
– Po nesėkmės atsakomybę prisiėmė vyriausiasis rinktinės treneris Darius Maskoliūnas. Ar atsakomybę turėjo prisiimti tik jis vienas?
– Tai niekur nenuves. Natūralu, jog Darius atsistatydino. Aš tą patį būčiau padaręs. Manau, kad ir kiti būtų taip pasielgę, kaip Dainius Adomaitis. Lūkesčiai buvo dideli, o ir pats sau tokiose pareigose duodi daug spaudimo. Nėra lengva Lietuvoje treniruotis Lietuvos krepšinio rinktinę.
Ar D.Maskoliūno keliu turėjo pasekti ir LKF prezidentas Arvydas Sabonis? Gal logiškai sakytume, kad taip, nes jie pasirinko šį trenerį, bet kam nuo to bus geriau? Juolab kad artėja rinkimai. Manau, kad labai karščiuotis nereikia. Reikia viską ramiai pasverti ir žiūrėti. Niekas nesibaigė, reikia dirbti toliau. Nėra vietos džiaugsmui, nepatekome į olimpines žaidynes.
Tikrai liūdna, žinau, kaip pergyvena žaidėjai, treneriai ir visa krepšinio bendruomenė. Bet tai buvo vienerios rungtynės. Nejaugi visą darbą suvesime į vieną mačą ir sakysime, jog tragedija? Ar yra rezervų? Manau, kad taip. Reikia surasti, žiūrėti, nuosekliai galvoti ir diskutuoti, kur galime padaryti geriau. Bet sakyti, kad tragedija, nežinau, nemanau, kad tai mums padės.
– Ar nemanote, kad žaidimas su dviem centrais – Jonu Valančiūnu ir Domantu Saboniu – puolime buvo statiškas, o gynyboje – itin pažeidžiamas?
– Ne viskas taip paprasta ir banalu. Galiu duoti pavyzdžių iš praeities – Argentinos aukštaūgiai Fabricio Oberto ir Luisas Scola. Ar jie mėtė tritaškius? Jei sukeli varžovams problemų baudos aikštelėje, gynyba natūraliai turi nuo kažko eiti į pagalbą. Taip atsilaisvina tritaškio linija. Žinoma, galbūt reikia daugiau laiko, kad jie sugebėtų ir mokėtų.
Pasinaudojau tokiu pavyzdžiu, bet Jonas ir Domas yra kitokie žaidėjai, ne Oberto ir Scola. Turi būti kitoks išsidėstymas. Taip, reikia spręsti problemas kitoje aikštelės pusėje. Kas tuo pasinaudos geriau, tas ir laimės. Turėjome pranašumą, bet negalėjome atlikti perdavimo į vidų. Svarbūs ne tik tie du, bet ir likę trys žaidėjai aikštelėje. Ką jie sugeba, kaip jie stovi, iš kur ateina pagalbos ir kaip turi bausti varžovus.
Man atrodo, kad varžovų ėjimas iš priekio gynyboje mus šiek tiek nustebino. Nesiryžtu teigti, bet taip atrodo. Nemačiau sprendimo, ką reikėtų prieš tai daryti.
– Ar jūs Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio tandemą aikštelėje matote, kaip galintį veikti sėkmingai ir skinti didžiąsias pergales?
– Mano įsitikinimu, jie gali žaisti kartu aikštelėje. Bet reikia turėti ir kitų variantų, nes tai visada gali neveikti. Geras tandemas, kuriam galbūt reikėjo daugiau laiko susižaisti. Klubuose jie žaidžia kitaip, su kitokiais išsidėstymais ir erdvėmis. Visi žaidėjai per metus laiko turi surasti ryšį ir išsidėstymą.
Galingi vyrai, gerai žaidžia geriausioje lygoje. Aš turėjau mažesnio talento panašius centrus Austrijos rinktinėje, kai ten dirbau antrą vasarą. Tuomet komandoje buvo Rašidas Mahalbašičius ir Jakobas Poeltlas. Pirmasis puikiai žaidžia nugara, turi perdavimą, gali pataikyti tritaškį, bet nėra snaiperis. Antrasis irgi yra nuo kirtimo. Teko spręsti šiuos dalykus. Negaliu lyginti su Lietuvos lygiu, bet mes sprendėme, kaip juos sutalpinti. Neturėjome tokio talento perimetre, bet kažkaip sprendėme šiuos dalykus.
– Luka Dončičius rinktinę nuvairavo iki pat olimpinių žaidynių ketverto. Ar jis teisingai pasielgė, kai pusfinalio rungtynių su Prancūzija pabaigoje nusimetė kamuolį Klemenui Prepeličiui, o šis nepataikė?
– Yra dvi filosofijos. Pamenu, kai su rinktine ar dėl Vasaros lygos skridau į JAV, o vyko tokia pati diskusija. Tuomet buvo kalbėta apie LeBroną Jamesą, kuris atidavė perdavimą svarbiausiu metu, nes jį dvigubino ar trigubino. Krepšį atakavo kitas žaidėjas. Kilo didžiulė diskusija. LeBronas buvo smerkiamas, kad geriausias pasaulyje krepšininkas nemetė į krepšį pats. Bet man, kaip Europos krepšinio atstovui, atrodė, jog LeBronas pasielgė teisingai.
Tai čia irgi panašiai. Luka pasielgė teisingai, nes Nicolas Batumas ėjo link jo į pagalbą, o gynėjus pritraukęs L.Dončičius atliko perdavimą. Galbūt link krepšio besiveržęs K.Prepeličius galėjo atlikti dar vieną perdavimą, kad būtų atliktas metimas iš toli.
Šioje vietoje yra dvi filosofijos. Mano akimis, Luka Dončičius pasielgė teisingai. Tik galėjo pabaiga būti kitokia. Bet lengva komentuoti po fakto, kai viskas įvyko per kelias sekundes.
– Kaip manote, kiek slovėnams kovoje dėl bronzos pakenkė nevaldomi Luka Dončičiaus emocijų protrūkiai?
– Jis pats sakė, kad turi išaugti ir išgyvendinti tai iš savo žaidimo. Nėra lengva tai padaryti. Žmonės skirtingi – vieni lengviau sugeba valdytis, kiti sunkiau. Kai dabar ramiai kalbamės, yra vienas dalykas, bet kai vyksta rungtynės, viskas kitaip. Man irgi yra tekę gauti techninių pražangų šalia aikštelės. Nebūčiau sąžiningas iki galo, jei sakyčiau, kad turi susitvardyti.
Manau, kad emocijos kilo iš viso susidėjusio nuovargio. Suprantu, iš kur tai atėjo. Labai sunku tvarkytis. Bet jis nusiramino. Iš jo komentarų ir interviu matyti, kad Luka nori surasti pusiausvyrą. Tai sunku, reikia padėti.
Buvo nueitas didžiulis kelias iki olimpinių žaidynių ketverto. Žinoma, teisėjai kažkiek tai toleravo. Bet viskam yra ribos. Labiausiai nukenčia jis pats ir komanda, nes Luka koncentruojasi į dalykus, kurių negali kontroliuoti.
– Kauno „Žalgirio“ trenerių štabą papildė austras Stefanas Grasseggeris, jums talkinęs Austrijos rinktinėje. Ką galite pasakyti apie šį specialistą?
– Mes jį vadinome Štefaniuku. Austrijos rinktinėje dirbo mūsų lietuvių brigada – aš, Robertas Kuncaitis ir fizinio rengimo treneris Ričardas Reimaris. Tai buvo pirmas kartas, kai federacija leido ir rado galimybių pakviesti jauną Štefaną, todėl praminėme mažybiniu vardu – Štefaniuku.
Šaunus žmogus. Energingas, dirbantis, nesikratantis darbo. Daugiau atliko skauto funkcijas, bet kartu padėjo ir su idėjomis. Jis padėjo treniruotėse. Ko aš prašau ir reikalauju iš pagalbininkų, tai leistis į diskusijas. Mes diskutuodavome, kaip ir ką daryti. Duodame pagrindinę mintį ir idėją, kuri išplaukia iš manęs, o aptariame smulkmenas ir kitus dalykus.
Tai laisvai bendraujantis žmogus, laisvai einantis į kontaktą ir su žaidėjais. Žinantis krepšinį, skautinantis, kruopštus, pareigingas žmogus, kuris gerai atlieka savo darbą. Man buvo svarbu turėti vietinį trenerį, kuris palengvintų darbą su vietiniais Austrijos rinktinės žaidėjais ir visu personalu. Man pasisekė, kad turėjau tokį žmogų. Džiaugiuosi už jį ir už „Žalgirį“, kad jis atvažiuoja į Kauną.
– Ar palaikėte kontaktą su Stefanu ir po jūsų karjeros etapo Austrijos rinktinėje?
– Taip, kada atvažiuodavome žaisti Eurolygoje, jis atlėkdavo pažiūrėti. Pasiskambindavome, susirašydavome. Jis man suteikdavo reikiamos informacijos apie žaidėjus ar kažkokius kontaktus, o aš jam pagelbėdavau kuo tik galėdavau.
– Ar jis jūsų klausė patarimo apie „Žalgirį“, Kauną ar Lietuvą?
– Jis neprasitarė. Apie tai aš nežinojau. Perskaičiau tai tik žiniasklaidoje.
