Tai nebūtų joks stebuklas, jei tas „Žalgirio“ ir ASVEL rungtynes Justė antradienio vakarą žiūrėtų kartu su Tony Parkeriu.
Keturiskart NBA čempionas, prieš pusantrų metų prisikvietęs lietuvę į savo projektą Prancūzijoje, pandemijos metu daug laiko praleidžia Lione, kur ne kartą su J.Jocyte stebėjo krepšinio transliacijas.
Dažniausiai – ASVEL komandos: tiek vyrų, tiek moterų ekipos ambicingai žygiuoja Eurolygoje.
Dabar jiedu tai daro rečiau. J.Jocytė nuo 2020-2021 m. sezono yra reguliari Liono ASVEL pagrindinės komandos narė ir su ekipa keliauja per Eurolygos bei Prancūzijos čempionato arenas.
ASVEL strategas Valery Demory iš lėto įtraukia jaunąją savo talentę į savo brėžinius. Prancūzijos čempionate 15-metė rungtyniauja vid. po 2,3, Eurolygoje – vid. 3,7 minutės, kur renka atitinkamai vid. po 1 ir 1,3 taško.
Tačiau viskas klostosi pagal planą, kuris buvo kruopščiai sudėliotas 2019-aisiais su Prancūzijos klubu pasirašytoje sutartyje pagal formulę 3+3.
Tony Parkeris, vedžiojęs Lietuvos krepšinio viltį po dar dažais kvepėjusią akademiją, laikosi duoto žodžio.
Apie savo pirmuosius metus Prancūzijoje ir krepšinio bei gyvenimo pamokas užsienyje – išsamus J.Jocytės pasakojimas 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“.
Šiame straipsnyje pateikiame tik kelias valandą trukusio pokalbio ištraukas. Visą podkastą galite pamatyti šiame video:
– Juste, kaip atrodo jūsų įprasta diena Prancūzijoje?
– Keliuosi apie septintą valandą. Patinka anksčiau atsikelti, kad prasibudinčiau. Man iki mokyklos – pereiti per gatvę, bet nenoriu ateiti aspimiegojusi.
Keliuosi septintą, susiruošiu, pavalgau ir nuo 8 iki 10 val. turiu vieną pamoką. Tada iškart į treniruotes su individualiais treneriais – štanginėje ir krepšinio aikštėje. Grįžtu į akademiją, ten turiu dar vieną pamoką nuo 14 iki 16 val. Per dieną būna dvi pamokos. Tada treniruotės su profesionalėmis.
Negaunu daug laiko žaisti su moterimis ir turėčiau daugiau rungtyniauti su jaunimo komanda. Bet sezonas (dėl koronaviruso) yra atšauktas, todėl tenka dirbti tik su profesionalėmis.
– Praėjo jau daugiau nei vieneri metai, kai atvykote į Tony Parkerio akademiją. Ką tas laikas jums davė asmeniškai?
– Pridėjo pasitikėjimo. Pirmaisiais metais turėjau pasitikėjimo, buvo tos drąsos. Bet vis tiek – užsienis, jaunas amžius, todėl porą mėnesių priprasti prie naujos kultūros ir žmonių buvo sunkoka.
Bet dabar jau gerai – jaučiuosi kaip savame mieste. Žmonės artimi, draugiški, todėl jaučiuosi gerai. Kalbant apie krepšinį ir dalykus už aikštės ribų, geriau šiuo metu negali būti. Tikrai džiaugiuosi.
– Tony Parkeris moka komunikuoti ir įtikinti. Turbūt daug gražių žodžių apie ASVEL projektą ir savo vardo akademiją jis prisakė kviesdamas pasirašyti kontraktą prieš dvejus metus. Ar jo pažadai pildėsi?
– Jis kalbėjo gražiai ir daug ko pripasakojo. Viskas buvo išpildyta ne iš karto, bet su laiku viskas buvo suderinta kaip žadėta. Nėra taip, kad viskas bus idealiai. Aš to nelabai ir tikėjausi. Bet smagu, kad gali susikalbėti su žmogumi.
– Pirmaisiais metais jis buvo labai rūpestingas. O kiek to dėmesio iš jo gaunate dabar?
– Aišku, ne tiek daug. Pernai jis rūpindavosi, ką veikiu, kaip jaučiuosi, kas dedasi mano galvoje. Juk man tai buvo pirma tokia legionierės patirtis. Dabar irgi būna – bet ne tiek daug. Parašo, kai ateina į treniruotes – pasikalbame. Tas bendravimas nesumažėjo. Bet nebereikia kaip su mažu vaiku: ar viskas gerai, ar pavalgei, tą padarei ir t.t. (šypsosi.).
– Kas jums labiausiai įsiminė iš susitikimų bei pokalbių su Tony Parkeriu?
– Faina buvo apžiūrėti jo namus ir pamatyti, kaip gyvena žvaigždės (šypsosi.). Kartais kalbėdavome apie ateitį, ką manyje mato ir koks projektas jam esu šioje akademijoje, ASVEL komandoje.
Sakė, kad būtų nusivežęs į Ameriką. Vasarą turėjau važiuoti į San Antonijų, bet dėl koronos nevažiavau. Tai gal nuvažiuosime dar kitą vasarą. Padirbėti, pasižiūrėti, parodyti amerikiečių treneriams, kaip atrodau.
– Teko matyti instagrame, kad kartu žiūrėdavote rungtynes. Kokias dažniausiai transliacijas stebėdavote ir ko jo klausdavote apie krepšinį?
– Dažniausiai – ASVEL rungtynes. Ar tai moterų, ar vyrų komandos. Paaiškindavo situacijas, užduodavau klausimų apie tam tikras detales. Ta jo patirtis yra begalinė, todėl man įdomu, ką jis mano.
– Kaip sureagavo Tony Parkeris, kai prieš porą metų pirmą kartą atėjote į ASVEL ir „Žalgirio“ rungtynes Vilerbane su žalgiriečio – Luko Lekavičiaus, marškinėliais?
– Manau, suprato (šypsosi.). Visi klausė, kas ten per marškinėliai. Bet, manau, visi viduje supranta, kad negaliu tiesiog taip pasirašius sutartį su prancūzais ateiti su ASVEL marškinėliais. Tikrai taip nebus. Daug metų dar ateičiau su „Žalgirio“ marškinėliais, ne ASVEL. Čia be klausimų (šypsosi.).
– Šaltiniai Prancūzijoje prašė manęs jūsų paklausti apie neaiškios kilmės versliuką tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Kiek supratau, kalba eina apie sūrį „Džiugas“. Kokia istorija už to slypi?
– Labai patinka jiems (šypsosi.). Iš Lietuvos buvau ir Tony atvežusi sūrio. Jie yra dideli sūrio mėgėjai – sūris ir vynas jiems yra kažkas tokio. Tad atvežiau jiems paragauti lietuviško sūrio. Tėvai paprašė nuvežti – pasilyginti su prancūzais (šypsosi.).
Tikrai įvertino. Sakė, tikrai būtų tarp prancūzų elito. Taip ir išėjo, kad kaskart kai grįžtu iš Lietuvos į Prancūziją, tai pusę lagamino užima sūris (juokiasi.).
– Kalbant apie lietuviškas sąsajas ASVEL klube, anksčiau čia žaidė Mantas Kalnietis, dabar – jūs. Ar Tony Parkeriui nepasiūlėte daugiau lietuvių į kompaniją?
– Teko su juo kalbėtis ir apie Kalnietį. Sakė, kad gaila, jog Mantas jiems buvo per brangus žaidėjas. O gaila, nes buvo ir labai geras žmogus, ir žaidėjas. Dėl lietuvių dar nekalbėjome, bet gera mintis – reikės jam perduoti, kad nesijausčiau tokia vieniša ten viena lietuvė (šypsosi.).
– Lapkritį pelnėte pirmuosius taškus Prancūzijos čempionate, vėliau – ir Eurolygoje. Kaip Vilerbane komanda pasveikina su debiutiniais taškais? Gal komandos draugės stato vakarienę?
– Tai man sakė statyti (juokiasi.). Bet kadangi tuo metu minėjome dar du gimtadienius, tai taip ir paminėjome tuos keturis taškus. Palaikymas buvo didelis. Smagiai atšventėme ir tuos gimtadienius, ir tuos taškus (šypsosi.).
– Žaidžiate kartu su Eurolygos čempionėmis, olimpinių žaidynių, Europos bei pasaulio čempionato medalininkėmis, WNBA žaidėjomis. Kaip sekasi įsilieti į tokį kolektyvą?
– Šiemet jaučiuosi geriau ir užtikrinčiau. Matosi ir iš jų, kad esu užsitarnavusį didesnę jų pagarbą. Su kiekviena treniruote bandau vis labiau įsilieti, kad nežiūrėtų į mane kaip į jauną. Būna, atvažiuoja iš akademijos jaunos žaidėjos, todėl noriu, kad į mane taip nežiūrėtų, kaip ateinančią padėti dėl skaičiaus.
– Ko bandote išmokti iš tokių komandos draugių?
– Jos labai rūpinasi savo kūnu. Daug jų pradėjo karjeras labia jauname amžiuje. Todėl tai geras pavyzdys, kaip rūpintis savo kūnu, kaip atsigauti po treniruočių, kaip joms pasiruošti.
– 2019 metais sudarėte kontraktą pagal formulę 3+3. Pirmieji metai turėjo būti pereinamieji, šie metai – pripratinimas prie pagrindinės komandos, o tą kitą sezoną jau turėtumėte tapti aktyvia rotacijos žaidėja. Ko šiemet iš jūsų prašo ASVEL treneris Valery Demory?
– Didelis minusas, kad rugsėjo gale-spalio pradžioje turėjau traumą. Tai prisidėjo prie to, kodėl nežaidžiu tiek daug. Bet dabar, manau, kasdien stengiuosi ir įrodinėju. Matosi, kad treneris labiau pasitiki. Ir Eurolygoje su „Fenerbahče“ buvo išleidęs į aikštę pirmame kėlinyje.
Treneris labiausiai tikisi gynybos ir kad greitai bėgčiau, aikštėje būčiau aktyvi. Tą bandau rodyti ir treniruotėse – stengiuosi būti aktyvi.
– Jūsų tėtis minėjo, kad po pirmojo pusmečio Prancūzijoje grįžote namo gerokai sutvirtėjusi. Kaip sakė, „nebe Justytė“. Ką tokio ypatingo darėte su kūno priežiūra Prancūzijoje?
– Gal brendimas irgi kažkiek prisidėjo. Iki karjeros etapo Prancūzijoje Lietuvoje tikrai neidavau į štanginę. Jei eidavau, tai nebent labai minimaliai – treniruotės nebuvo individualios. O čia yra tikrai geras treneris, su kuriuo daug dirbame su mano raumenynu.
Praėjęs sezonas buvo įžanga į visą darbą, kurį darome dabar. Ir šį sezoną tikrai daug dirbu su svoriais. Taip išeina, kad beveik kasdien rytais einu į štanginę. Tai ir prisideda.
– O brolis ar pagyrė, kai vėl susitikote Lietuvoje pasižaisti vienas prieš vieną?
– Nepagyrė – gavo, tai ir nepagyrė (juokiasi.).
– Oho, pavyko nugalėti brolį? Kada tai buvo pavykę padaryti pastarąjį kartą?
– Vieną kartą, vieną kartą – taip. Ir į instagramą įsidėjau, nes tai įvykis – neeilinė diena (juokiasi.).
– Kitas pasikeitimas, kurį jums grįžus iš Prancūzijos pastebėjo jūsų tėtis, tai buvo savarankiškumas. Kokios patirtys labiausiai šlifavo savarankiškumą?
– Labiausiai padėjo buvimas su tomis moterimis. Visai kitas jų bendravimas ir gyvenimo suvokimas. Būnant su jomis daug kas pasikeitė ir manyje, mano charakteryje. Daug kas dabar ir sako, kad neatrodau ir nesielgiu kaip pagal savo amžių.
– Ar nesusimąstydavote, kad dėl kruopštaus darbo krepšinio aikštėje, aukojate paauglystės malonumus?
– Kartais šiaip pagalvoju. Pasižiūriu į instagramo storius, kaip kiti leidžia savo vasaras, vakarėliai ir t.t. Bet nuo vaikystės buvau ramesnis vaikas. Nei labai eidavau susitikti su draugais, nei ką – labiausiai patikdavo būti namie. Todėl ir nelabai gailiuosi, kad praleidžiu savo paauglystės metus dirbdama krepšinio salėje. Aišku, smagu kartais, bet tikrai netraukia taip, kad labai ten norėčiau.
– Kiek teko rinkti apie jus informaciją iš Lietuvos, rinktinės ar Prancūzijos, niekas negalėjo pasakyti nieko blogo apie jūsų darbo etiką, profesionalumą, charakterio savybes. O ką tokio labiausiai nutrūktgalviško esate padariusi?
– Gal kai trashtalkinu (kandžios replikos žaidžiant vienas prieš vieną) visokias Marine Johannes, kai įmetu į veidą (metimą per rankas su kibia gynyba).
Visada buvau ramus vaikas. Bet būna, kad kai padarai kokią gerą situaciją aikštėje, pasakai kažką. Būna, tau irgi sako kiekvieną dieną ir kažkaip išvadina. Todėl būna dienų, kai nori atkeršyti (šypsosi.).
– Kas būna kitoje atakoje po trashtalko su Johannes?
– Tai aišku, bando man atgal pataikyti (juokiasi.). Pradeda ten kažką prancūziškai kalbėti... Bet viskas juoko forma. Todėl smagu, kad tokios žvaigždės tai priima ir nesureikšmina, kad ateinu penkiolikos ir kalbu tokius dalykus.
– Ar pati daug kalbatės su varžovėmis? Kiek trashtalkas populiarus moterų krepšinyje?
– Tikrai ne tiek daug, kiek vyrų. Bet būna. Jei jau yra tokia kalbėtoja, tai ji tikrai kalbės. Ta pati Alysha Clark Eurolygoje dėjo stogą, tai po to irgi daug kalbėjo į veidą... (juokiasi.).
Visą pokalbį su J.Jocyte žiūrėkite 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“.