„Geras perdavimas buvo, Lukas gerai pamatė, gerai „suskaitė“. Nebloga ataka – daugiau tokių, – prisiminė J. Valančiūnas ataką, kai po Luko Lekavičiaus perdavimo įkrovė per Michalą Sokolowskį.
Lietuvos rinktinės centras pripažįsta, kad tokie dėjimai jam suteikia daug emocijų.
„Esu emocingas žaidėjas. Man tai duoda „užsivedimo“. Visąlaik geriau geras epizodas nei blogas“, – sakė J.Valančiūnas.
Jis jau yra tapęs pasaulio čempionu – tiesa, ne vyrų, o jaunimo. Tai įvyko 2011 m. Rygoje, kai sausakimša Latvijos sostinės arena buvo nusidažiusi Lietuvos spalvomis. Tais metais JV debiutavo ir vyrų rinktinėje – Europos čempionate, kuris vyko Lietuvoje.
„Kai atsidūriau vyrų lygyje, gavau nemažai pamokų. Iš visų. Tas pirmasis prisilietimas prie vyrų krepšinio buvo įsimintiniausias“, – prisiminė J. Valančiūnas.
Tačiau skaniausiomis akimirkomis jis vadina kitus Europos čempionatus.
„Kai laimi, kai esi medalininkas, kai lipi ant tos pakylos, yra daug fainiau nei tada, kai netenka lipti. Saldžiausios pergalės iki šiol buvo 2013 ir 2015 metų Europos čempionato sidabras“, – sakė JV.
Šįsyk paskui jį į rinktinę atėjo naujas žmogus – virtuvės šefas Svajūnas Jarmala, visus metus gaminęs Jonui valgyti Amerikoje. J.Valančiūno nuomone, tai – naujas rinktinės profesionalumo lygis.
„Maistas yra labai didelė mūsų gero pasirodymo dalis. Labai svarbu, ką valgai, kiek energijos turi, kaip ilsiesi. Viskas susideda. Valgis yra vienas svarbiausių dalykų. Džiugu, kad einame į aukštesnį lygį, kad žiūrime ne tik krepšinio ir medicinos, bet ir mitybos“, – teigė J. Valančiūnas.
Vis dėlto JV lieka ištikimas lietuviškai virtuvei.
„Pats kepu bulvinius blynus. Man patinka kugelis ir cepelinai. Aš tikrai mėgstu lietuvišką maistą. Tas bulvytes, „tarkiuką“. Ir šaltibarščiai eina „į trasą“, – sakė J.Valančiūnas.
