„Laba diena, gerbiami sporto mėgėjai“, – tradicinis V.Janiūno pasisveikinimas ir raiškus balsas ilgam liks atmintyje tų, kurie buvo legendinių Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mūšių liudininkais, o gal dabar rado Aukso karštligės rungtynes interneto platybėse.
„Kai augau, galima sakyti, kad girdėjau vien Vladą Janiūną – jis kone vienas ir komentuodavo krepšinio rungtynes.
Man jis buvo tikras Kauno „Žalgirio“ balsas, Lietuvos krepšinio balsas“, – sakė krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis.
„Tų laikų pergalių be Janiūno balso neįmanoma įsivaizduoti, – pabrėžė Nerijus Kesminas, į komentatoriaus kėdę irgi sėdęs panašiu metu, kai V.Janiūnas traukėsi iš šios profesijos. – Tais laikais jis buvo tarsi pergalių dalis: Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius, Garastas. Ir Janiūnas.“
Valdemarui Chomičiui įsiminė jo žodžiai
Skirtingai nei dauguma dabartinių sporto komentatorių, V.Janiūnas į televizijos kėdę peršoko iš trenerio pareigų.
Gimęs Rokiškyje 1941 metais jis Kaune baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas) ir iš pradžių dirbo mokytoju.
Po poros metų Garliavos vidurinėje mokykloje, sekė trylika metų Kauno krepšinio mokykloje, kur tarp auklėtinių išaugo ir vienas geriausių visų laikų Kauno „Žalgirio“ gynėjų Valdemaras Chomičius.
„Aš atėjau lankyti krepšinio pavėlavęs, tik aštuntoje klasėje, – prisiminė V.Chomičius, dabar treniruojantis Ukrainoje Kijevo „Budivelnyk“ klubą. – Nustebau, išvydęs, kaip visi kiti gražiai žaidžia. Prieš tai galvojau, kad gerai žaidžiu, bet tada supratau, kad nieko nemoku – nei kaire ranka kamuolį varytis, nei pabaigti atakas abiem rankomis.
Vladas Janiūnas tikriausiai įžvelgė manyje fizinius sugebėjimus. Jis man pasakė, kad jei noriu žaisti, turiu į krepšinį žiūrėti labai rimtai ir labai daug dirbti. Mane paveikė jo kalba – aš užsikabinau.“
Ryškus tarp TV žvaigždžių
V.Janiūnas darbavosi Kauno sporto halėje varžybų teisėju-pranešėju, kai sulaukė tuomet Lietuvos televizijoje dirbusio Virgilijaus Mundrio kvietimo išbandyti jėgas kitame vaidmenyje.
Ir ten jis atsiskleidė tarp kitų sporto komentatorių, V.Mundrio ir Algio Matulevičiaus.
„Kai pats atėjau į televiziją sporto komentatoriai ten buvo ryškiausios žvaigždės. Vladas Janiūnas – kylanti žvaigždė, – prisiminė LTV režisieriumi ir sporto redaktoriumi dirbęs Alfredas Pliadis. – Buvo didelis įspūdis ir malonumas su jais dirbti. O Vladas buvo superinis.“
Kaip tik panašiu metu prasidėjo didysis Lietuvos sporto klubų pakilimas.
Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai iškopė į aukščiausią TSRS lygą, tarptautinius rankinio trofėjus medžiojo Vilniaus „Eglės“ moterys ir Kauno „Granito“ vyrai, aukštyn kilo ir krepšinio komandos – Vilniaus „Statyba“ ir, žinoma, Kauno „Žalgiris“.
Tuo metu nebuvo komercinių televizijų, tad ir sporto rungtynes mūsų šalyje transliuodavo vienintelė LTV, o jos komentatoriai visur būdavo dideli autoritetai.
Kai V.Janiūnas atvažiuodavo savo „Žiguli“, jam atsidarydavo daug durų.
Buvusi LTV sporto skyriaus vadovė Laima Janušonytė pasakojo, kad atvykus V.Janiūnui jo pasitikti suskubdavo ir Vilniaus „Žalgirio“ treneris Benjaminas Zelkevičius, ir kiti sporto autoritetai.
„Vladas buvo gimęs krepšinio komentatoriumi. Nepaisant to, jis labai rimtai ruošdavosi rungtynėms, žiūrėdavo, studijuodavo rungtynes, – sakė dabar Vokietijoje gyvenanti Laima Janušonytė. – Kartą paliko anksti kalėdinį vakarėlį, nes norėjo geriau pasiruošti kitos dienos rungtynių komentavimui. O informacijos juk beveik nebuvo – nei interneto nei Google'o.“
Anot L.Janušonytės, V.Janiūnas skaitydavo, nagrinėdavo įvairius žinynus, viską fiksuodavo. Ji ir pati kelis kartus tuometiniuose Vilniaus Sporto rūmuose ir Kauno halėje padėdavo skaičiuoti žaidėjų taškus bei pražangas.
„Kaip komentatorius jis buvo tikras profesionalas, – apie V.Janiūną sakė A.Pliadis. – Daug ruošdavosi, atsinešdavo šūsnį popierių, ateidavo gerokai anksčiau, mes aptardavome, kaip viską pradėsime, kada jis eis į kadrą – tada dar nebuvo madinga, bet įvedėme tradiciją, kad komentatorius pasisveikintų, pabūtų kadre pusę minutės ir kažką nuo savęs pasakytų.
Bet svarbiausia, kad jis buvo specialistas. Gerai, kai sutampa, kuomet žurnalistu tampa buvęs treneris ar žaidėjas, tada jau kitas komentavimo lygis, nes jam viskas aišku, kas aikštėje vyksta.
Jis pasako, kodėl žaidžiama tokia taktika, ką pakeitė treneris, kodėl įvyko toks žaidėjų keitimas – Vladas dažnai nuspėdavo, ko imsis treneris. Be to, jam netrūko iškalbos. Tais laikais buvo daug dėmesio skiriama lietuvių kalbai, bet tai buvo pasiekiama darbu.“
Ir V.Chomičius pritarė, kad atėjus iš trenerio profesijos apie krepšinį pasakoti žiūrovams V.Janiūnui buvo lengviau.
„Vienas dalykas labai tinka kitam – jo trenerio karjera pravertė dirbant komentatoriumi – jis suprato žaidimo esmę, žaidėjų gebėjimus, – apie V.Janiūną kalbėjo V.Chomičius, su „Žalgiriu“ laimėjęs Tarpžemyninę taurę, o su Lietuvos rinktine olimpinę bronzą. – Jis labai aiškiai viską paaiškindavo. Ne visi būdavo patenkinti, bet jis mokėdavo gražiai pateikti publikai, gebėjo bendrauti su sirgaliais.“
L.Kunigėlis įsiminė ir tai, kad V.Janiūnas per transliaciją prabildavo rusiškai.
Tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo išsivadavusi iš okupacijos, svarbiausių rungtynių, tarp jų ir „Žalgirio“ su CSKA dvikovų dalis, turėdavo pasiekti ir Maskvos radijo klausytojų ausis, tad antrojoje mačo dalyje pasikeisdavo ne tik V.Janiūno pasakojimo tempas, bet ir kalba.
V.Janiūnas domėjosi ne tik krepšiniu, bet ir futbolu, rankiniu, yra komentavęs ir ledo ritulį, keliavęs į „Formulės-1“ varžybas Vengrijoje.
„Jis mėgo juokauti, patraukti per dantį, bet neįžeisdamas, – pasakojo L.Janušonytė. – Pamenu, režisierė Birutė Leonaitytė, su kuria transliuodavo irgi labai daug rungtynių, turėjo ilgą kasą. Vladas vis juokaudavo: kada nusikirpsi tą kasą? Sakydavo: „Kai būsim komandiruotėje, ateisiu naktį, kai miegosi, ir nukirpsiu tą kasą.“
Nemalonus laiškas: „Žalgiris“ prašė atleisti iš darbo
V.Janiūnas mėgdavo atvirai dėstyti savo nuomonę, dažnai per rungtynes kategoriškai dalindamas savo pastebėjimus – ir komplimentus, ir kritiką.
Prieš TSRS griūtį, Kauno „Žalgiriui“ jau laimėjus tris TSRS pirmenybių aukso medalių komplektus ir su Arvydu Saboniu priešakyje įsiveržus į Europos krepšinio elitą, Lietuvos televizija buvo sulaukusi skundo.
Ne dėl kritikos, bet kitų priežasčių atėjo Kauno „Žalgirio“ komandos laiškas, pasirašytas ir krepšininkų. Laiške buvo reikalaujama nuimti V.Janiūną nuo komentavimo.
„Tai buvo asmeniniai dalykai, tai tegu ir lieka asmeniniais“, – sakė A.Pliadis, pridūręs, kad Lietuvos televizija tada stojo į komentatoriaus pusę ir jis liko savo pareigose.
Skaudus išėjimas
Netrukus V.Janiūnas keliavo dirbti į pirmąsias olimpines žaidynes, kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę lietuviai pasirodė Barselonoje. Tai buvo pirmosios ir vienintelės V.Janiūno olimpinės žaidynės, nes netrukus jo karjera televizijoje baigėsi.
Laikai buvo neramūs, keitėsi ir atlyginimų dydis, tik ne į tą pusę, kaip norėjo televizijos darbuotojai.
„Kartą patys nustebome, paskaičiavę, kad mėnesinis uždarbis pavertus į užsienio valiutą, išėjo 5 doleriai, – pasakojo A.Pliadis. – Atlyginimai tikrai tapo menki. Visi pradėjo blaškytis, atsirado įvairių pagundų bandyti uždirbti kažkur daugiau.
Be to, Vlado santykiai su vadovybe pašlijo. Jie sukūrė kažkokius atestatus, įvedė kategorijas. Vladas nebuvo patenkintas administracijos sprendimais.“
Dvi dukras auginęs V.Janiūnas išsiskyrė su LTV.
Jis buvo įsidarbinęs Kauno „Žalgirio“ administracijoje, bet krepšinyje neužsibuvo ir netrukus persikėlė į futbolo klubą FBK „Kaunas“, užėmęs direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Su juo gerai sutardavusi L.Janušonytė teigė, kad V.Janiūnui trūko sporto komentatoriaus mikrofono.
„Vladas buvo stiprus žmogus, bet ir jautrus, – sakė buvusi LRT sporto laidų prodiuserė. – Sykį pakviečiau jį į laidą „Sporto arena“. Jis atėjo, apsikabino ir pasakė: „Laimuže, kaip skaudu man, kad taip anksti mane išgrūdo iš televizijos. Tai buvo mano gyvenimas.“
Jis jautė nuoskaudą visą laiką, galbūt tai prisidėjo, kad jis, regis, turėjo širdies problemų. Tik jis niekada nedejuodavo dėl nieko, į viską žiūrėjo šiek tiek su pašaipėle.“
Paskambindavo kitam komentatoriui
Po etapo Kauno futbolo klube V.Janiūnas 1999-2000 darbavosi laikraščiuose „Lietuvos žinios“ ir „Sportas“, bet ten nesijautė patogiai.
Jis retai apsilankydavo ir Kauno „Žalgirio“ rungtynėse, nors kartais užsukdavo į Kauno halę, o paskui ir į naują areną, dažniausiai prisėsdamas tarp žalgiriečių veteranų.
V.Janiūnas kartais paskambindavo kitiems sporto komentatoriams, kuriuos pats pamėgo stebėdamas krepšinį iš žiūrovo krėslo.
„Nors pats labiau mokiausi iš amerikiečių komentatorių, tarp mūsų susiklostė geri santykiai – Vladas reguliariai skambindavo, kažką vis patardavo, mes padiskutuodavome, – pasakojo L.Kunigėlis. – Paliko šiltą įspūdį – matyt, buvo nuoširdus žmogus.“
Toks pats įspūdis susidarė ir futbolo komentatoriui N.Kesminui, kuris augo Pagėgiuose prilipęs prie sportą rodžiusio televizoriaus.
„Mes augome su jo balsu. Galbūt kažkas dar turėjo galimybę stebėti sporto transliacijų rusiškai, jei labai pasisekdavo – ir lenkiškai, bet iš esmės viskas sportas buvo rodomas Lietuvos televizijos, – sakė N.Kesminas. – Patys esame iš tos kartos, kuri mokėsi iš jo, kaip galbūt kažkas iš dabartinės sporto komentatorių kartos mokėsi iš mūsų. Tiems, kas prisimena tuos laikus, Janiūnas buvo legenda.“
Turėjo nebaigtų darbų mokykloje
Dar prieš L.Kunigėlį ir Nerijų Kesminą komercinių kanalų eteryje, Lietuvos televizijoje įsitvirtino kiti komentatoriai: Tautvydas Meškonis, Gintarė Grikštaitė, Rimvydas Delkus, Jonas Čekuolis.
O V.Janiūnas vėl atrado save pedagogo profesijoje, iš kurios atėjo.
Jis tapo Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnazijos (anksčiau – Salomėjos Neries mokykla) direktoriumi. Juo dirbo nuo 2001 iki 2019 metų rugsėjo.
Jau prieš ketverius metus, per interviu 15min V.Janiūnas kalbėjo, kad ruošiasi baigti darbus gimnazijoje, bet vis pasilikdavo.
„Dėl nebaigtų darbų, dėl meilės savo darbams, – paaiškino Gedimino sporto ir gimnazijos pavaduotoja ugdymui Danutė Teškevičienė. – Mes buvome pradininkai sporto gimnazijos, nors neišsikovojome teisės įkurti sportines klases, kaip norėjo Vladas.“
Anot D.Teškevičienės, krepšinio mokykloje ir sporto gyvenime sukaupta patirtis labai praversdavo jam bendraujant su moksleiviais – tarp jų daug sportininkų, kurie jausdavo, kaip giliai gimnazijos direktorius išmano sportą.
„Fiziškai jis atrodė labai gerai ne pagal savo metus, – sakė V.Janiūno kolegė gimnazijoje. – Tik pastaraisiais metais gal mažiau energingas buvo.“
Pirmadienį gimnazijoje prie V.Janiūno portreto pleveno žvakių liepsna, o pamokos prasidėjo tylos minute.
Tylos beveik nebuvo V.Janiūno darbe, ypač sporto varžybose. Ten dominuoja priešinga atmosfera: greta taktinių dalykų kova, ryžtas nusivylimas, pyktis, džiugesys, kitos emocijos, – viskas, apie ką mums pasakodavo jo balsas.
