J.Kazlauskas pabrėžė, kad aikštėje baigiantis rungtynėms pasidarė slidoka.
„Aišku, labai džiaugiamės – pilna salė, visi susirinko, bet baimė buvo, kad greitesnį judesį padarysi, gausi traumą. Kiek rimtai susižeidė Valnačiūnas, kol kas nežinome. Žinosime tik vėliau. Palaikymas buvo fantastinis. Kaip rimtose rungtynėse, per minutės pertraukėlę buvo sunku kažką sufleruoti naujiems, jauniems žaidėjams“, – spaudos konferencijoje pasakojo J.Kazlauskas.
Anot trenerio, didžiausia problema buvo ta, kad „ne visada aikštėje buvo mintis“: „Be to, išbandėme keletą naujų gynybų, tačiau nepasakyčau, kad jos pasiteisino“.
– Kas tiksliai nutiko Jonui?
– Jis patempė kirkšnį, o kirkšnis gyja labai ilgai. Tai nėra geras dalykas. Bet pasikartosiu – tik nieko neveikiant, nesitreniruojant ir nežaidžiant draugiškų rungtynių išvengiama traumų. Norėdami gerai pasiruošti, turime žaisti maksimaliai.
– Treneri, kuris iš įžaidėjų komandą valdo geriausiai?
– Dar per anksti apie tai kalbėti. Jūs vis bandote kažką išgauti. Tuoj, dar pakentėkite.
– Kaip sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje pasirodė Artūras Gudaitis?
– Jūs matėte. Vis dėlto jaunas perspektyvus žaidėjas, tobulėja, bet šiai dienai jis vidurio puolėju jaučiasi geriau nei ketvirtuoju numeriu. Mes neturime tokio ūgio pranašumo su Jonu po krepšiu, kad dar su antru sunkiu žaidėju uždarytume trijų sekundžių zoną. Norėdami išnaudoti Joną, turime išplėsti perimetrą. O dabar... Vėluoja perdavimai, yra daug daug įvairių dalykų.
– Joną Valančiūną rungtynių pradžioje specialiai norėjote maitinti kamuoliais?
– Gal kažkiek pirmosiose rungtynėse ir norisi, bet atminkite, kad tie, kas žaidė aplink jį, didelė dalis iš jų nėra užtikrinti būvimu galutinėje sudėtyje. Ir negalėčiau pasakyti, kad laiku jam atiduodavome kamuolį ar gerai maitindavome. Kiti žaidėjai irgi norėjo pasižymėti.