Penktadienį jis jau laukė Dainiaus Adomaičio skambučio, kada būtų pasakęs treneriui, kaip ketina per 2,5 mėnesio baigti reabilitaciją ir prisistatyti į nacionalinės komandos stovyklą liepos viduryje.
Tačiau interviu su 24sek metu Atėnuose J.Mačiulis nežinojo, kad po kelių dienų Kaune Rimtautas Gudas ir Vytenis Trumpickas atras ne tik lūžusį alkūnės kaulą, bet ir plyšusius alkūnės raiščius.
Tai reiškia iki penkių mėnesių be krepšinio. Tai turbūt reiškia vasarą be pasaulio krepšinio čempionato.
Jeigu galėtų, J.Mačiulis turbūt ir dabar sugipsuotas eitų į pasaulio čempionato ringą.
Galima prisiminti Jono debiutą su Lietuvos rinktinės marškinėliais dar prieš 18 metų, Europos šešiolikmečių čempionate Rygoje. Dvikovoje dėl bronzos puolėjas su abiem išsuktomis čiurnomis per 15 minučių sukratė 4 tritaškius ir 17 taškų į ispanų krepšį, kurį tuo metu gynė būsimos Europos žvaigždės Marcas Gasolis ir Rudy Fernandezas.
„Pamenu, suolo gale atsiguldavau ir man kažkas užrišdavo batus, nes čiurnos būdavo tiek ištinusios. Bet išgerdavau vaistus ir eidavau žaisti. Toks buvo pasiaukojimas, – 24sek Atėnuose pasakojo J.Mačiulis. – Negalvodavai, ar gali susigadinti sveikatą: eidavai ir žaisdavai. Nebuvo minčių nežaisti, nes žinojai, kad tai gali būti pirmas ir paskutinis šansas užsikabinti.“
Dabar J.Mačiulis žino, kad tai gali būti paskutinieji jo šansai užsikabinti į rinktinės vagoną pakeliui į Aziją: šiemet – pasaulio čempionate, kitąmet, duok Dieve, Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Net 10 čempionatų Lietuvos aprangą vilkėjęs veteranas vienintelį kartą liko užribyje tik 2011-aisiais, beje, irgi dėl traumos. Labai realu, jog vėl tik dėl traumos jis turės praleisti planetos pirmenybes Kinijoje.
Bet rinktinei ištikimas karys bandys aplenkti laiką. Apie Lietuvos rinktinę veterano akimis – 24sek interviu su J.Mačiuliu iš Atėnų dar iki R.Gudo diagnozės apie ilgesnę, nei planuota, reabilitaciją.
– Jonai, kaip patyrėte traumą?
– Kirtau po krepšiu ir gaudžiau kamuolį, o varžovas norėjo, kad gaučiau puolime pražangą – mane tempėsi ant savęs. Kritau, atsibudau – gipsas (juokiasi).
– Ir iškart į ligoninę?
– Prašiau, kad sirenas įjungtų – neįjungė (juokiasi). Taip, vežė į ligoninę. Pirma naktis buvo bemiegė. Dabar reikia iškėlus ranką į viršų miegoti – sulenkus. Bet viskas gerai.
– Tai, kaip griuvote, tampa vis dažnesne tendencija stumdantis po krepšiu ir žaidžiant alkūnėmis, prilaikant už rankų varžovus. Štai tokios gali būti tokių veiksmų pasekmės?
– Jis buvo už mane žemesnis, įžaidėjas, ir kitos išeities nelabai turėjo. Bet svarbiausia, koks yra teisėjavimo lygis – net pražangos nesušvilpė. Nei man, nei jam – pražanga kažkuriam tada vis tiek turėjo būti (juokiasi). Bet ką darysi.
– Kaip medikai Vokietijoje pražiopsojo lūžį?
– Sakė, kad sena trauma. Bet kadangi senos traumos nesu turėjęs, nelabai patikėjau. Atvažiavome į Graikiją, padarėme magnetinį ir viskas.
Vokiečiai sakė, kad kažką mato, bet turbūt seną traumą. O aš tokios nesu turėjęs. Iškart siunčiau nuotrauką rinktinės daktarams. Sako – dėk greičiau į gipsą. Atvažiavome, pasidarėme magnetinį ir sako taip – gipsas.
– Turbūt iš vokiečių tokių klaidų mažiausiai tikėjotės?
– Aukščiausias lygis... Ne veltui mūsų rinktinės daktarai važiuoja juos ten mokyti (juokiasi).
Lietuvoje ir šiaip yra toks nacionalinis bruožas, kad nėra jokios pagarbos vyresniam. Čia ne tik krepšinyje, bet ir visur.
– O kokio lygio yra medikai čia, Graikijoje?
– Per trejus metus neturėjau traumų – realiai, tik vieną, kai buvo plyšęs raumuo. Reabilitacija užtruko dvigubai trumpiau, nei galvojo. Manau, „Panathinaikos“ daktarai tada gerai susitvarkė.
– Reabilitaciją atliksite Lietuvoje ar Graikijoje?
– Manau, su šeima liksime Graikijoje iki sezono pabaigos, nes dukroms reikia pabaigti mokyklą. Čia yra labai aukšto lygio klinika, kurioje yra visos naujausios technologijos. Tai dėl to problemų nebus.
– Kaip į jūsų traumą sureagavo LKF?
– Pirmiausia parašė Mindaugas Špokas, antras – Vytenis Trumpickas. Trumpickas turbūt rungtynes žiūrėjo (šypsosi). Dar parašė treneris. Prašė, kad parašyčiau, kai jau turėsiu tyrimų rezultatus.
– Lietuvos krepšinio rinktinė įprastai yra šventas reikalas. Bėgant metams, kokius dar sau tikslus kėlėte atstovaujant nacionalinei komandai? Gal turite vilčių atsisveikinti su rinktine, pavyzdžiui, Tokijo olimpinėse žaidynėse?
– Pagrindinis mano tikslas – olimpinės žaidynės. Noriu jose dalyvauti.
Yra jaunų žaidėjų, kurie neblogai rungtyniauja aukštame lygyje. Užaugo nauja karta. Bet žinome, kad visų 12 žaidėjų iškart nepakeisi – reikia ir tų veteranų. Patirties reikia ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
Jeigu viskas gerai susiklostys, norėčiau pabūti Lietuvos rinktinėje iki olimpinių žaidynių.
– Žmonės paprastai mėgsta permainas. Jie mėgsta „jaunos, alkanos, greitos“ rinktinės viziją. Koks yra patyrusių nacionalinės komandos senbuvių požiūris į tokias užgaidas?
– Patirtis aikštėje nėra tokia matoma. Mes, patyrę žaidėjai, neiname jaunyn ir tą suprantame.
Aišku, treneriai žino, kaip įvesti žaidėjus į formą per tuos dviejų savaičių turnyrus. Bet per tuos 12 metų mes sužaidę tiek čempionatų, kad galime reikiamu metu ką nors pasakyti, patarti, nuraminti dėl prastos pradžios.
Į rinktinę atvažiavusio naujo žaidėjo norai gali būti labai dideli. Bet jeigu kas nors nesiklosto pradžioje, tu žinai, kokios to priežastys. Per tuos 12 metų rinktinėje turėjau įvairios praktikos, todėl kiekvienai situacijai gali pritaikyti skirtingus žodžius.
Žinau, kad Lietuvoje negailestingi tie jaunieji, kurie sako „keisti visus“. Lietuvoje ir šiaip yra toks nacionalinis bruožas, kad nėra jokios pagarbos vyresniam. Čia ne tik krepšinyje, bet ir visur (juokiasi).
Jeigu jau vyresnis, iš karto nurašomas – jokios pagarbos, jis nieko nesupranta ir nesugeba. Nes visi galvoja, kad yra patys gudriausi – vos atėję į darbą viską moka ir viską žino (šypsosi).
– Kalbant apie naująją kartą, ką galvojate apie savo konkurentus rinktinėje trečioje-ketvirtoje pozicijoje?
– Ryškiausi – Bendžius, Kuzminskas, Gailius ir Ulė. Tokie „jaunesni“.
Nors Gailius jau nebėra toks jaunas... Jis kelintų – 87-ų? 88-ų? (D.Gailiui – 30 metų. – aut. past.).
Kuzminskas jau irgi... 30 šiemet sueina! Senas! Kuzia, senas tu! (juokiasi).
Ulei šiemet sueis 27-eri – irgi, negali sakyti, kad jie tokie visiškai jauni. Bet jie nėra tiek ilgai žaidę rinktinėje.
Jaunais būtų galima pavadinti gal tik Sabonį, Lekavičių. Čia jau tie tikrieji jaunuoliai.
Bet mano pozicijoje yra gerų žaidėjų. Gal jie skirtingo stiliaus. Gal tik Ulanovas toks labiau kaip aš – žaidžia nugara po krepšiu, nežaidžia per daug pikenrolo, nebėgioja už užtvarų, nemėto tritaškių. Kuzminskas žaidžia kitokį krepšinį – judresnį.
Yra tų žaidėjų įvairiems stiliams. Reikia tik pritaikyti kiekvienam vaidmenį, o čia jau trenerio darbas.
Man nėra labai blogai, bet labiau norėčiau žaisti trečioje pozicijoje.
– Krepšinis žemėja ir greitėja. Kaip buvęs lengvasis krašto puolėjas, dabar vis dažniau žaidžiate ketvirtoje pozicijoje. Kokį jūsų vaidmenį ateityje galima numatyti rinktinėje?
– Rinktinėje tuo ketvirtu daugiausiai žaidžiau tik per pasaulio čempionato langą. 2017-ųjų Europos čempionate žaidžiau tik ketvirtu, nes galbūt Donatas Motiejūnas buvo ne formos, treneris neleido jo žaisti. Kitaip sakant, žaidžiau ketvirtu iš reikalo.
O 2018–2019 m. ryškėja, kad treti stambūs numeriai turi eiti žaisti judriais ketvirtais, o ne lėtais trečiais (šypsosi).
Šį sezoną žaisti ketvirtu sekėsi visai neblogai. Nemažai rungtyniavau šioje pozicijoje, tai...
– O pačiam ar patinka ši transformacija?
– Šiaip nelabai... Nesu metikas iš už užtvarų. Dabar ketvirtiems numeriams reikia statyti užtvaras, atšokinėti ir mesti iš judesio. Nesu aš tas metikas iš judesio.
– Nors jūsų procentai Graikijoje geri – 44,1 proc. Taikliau metėte tik du sezonus Eurolygoje ir ACB čempionate žaisdamas Madrido „Real“.
– Taip, Graikijoje geri, bet Čempionų lygoje su tais baisiais kamuoliais, kurie neturi jokio sukibimo, nieko...
Juokėmės mes čia: jeigu darome skautingą, matome, kad kartais žaidėjų pataikymo procentas iš toli nacionaliniame čempionate ir Čempionų lygoje skiriasi 10–15 proc.
Čempionų lygoje tie žaidėjai meta mažiau, nes kamuoliai yra labai blogi. Labai blogi (juokiasi).
Nėra sukibimo su ranka, jie slidūs. Blogi...
– Kodėl jie tokie skirtingi?
– Vienur žaidžiame su „Spalding“ kamuoliais, o su „Molten“ žaidžiame visuose FIBA turnyruose. Jie yra negeri. Labai negeri (juokiasi.).
| Lyga | Min. | Met.% | Trit.% | Puol. kam. | Atk. kam. | Perd. | Tšk. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Graikija | 24.2 | 46,3 | 44,1 | 1.6 | 4.6 | 1.9 | 11.5 |
| FIBA ČL | 23.9 | 37,9 | 34,3 | 0.8 | 4.9 | 1.3 | 8.7 |
– Keista, kad jums nepatinka transformacija į ketvirto numerio poziciją. Atrodo, jūsų fiziškumas ir pataikymas iš toli leistų tikėtis labai lengvo prisitaikymo naujoje pozicijoje.
– Daugiausia dėl to, kad turi mesti iš judesio. Po krepšiu, jei gauni kamuolį ant ūso, nebeturi ūgio ir svorio persvaros.
Aišku, pasitaiko tų ketvirtų dar liesesnių už mane ir tokių, kuriuos gali ir apstumdyti, ir tiek judesiu ar prasiveržimu įveikti. Bet yra tokių senųjų ketvirtų kaip Jankūnas, Reyesas. Čempionų lygoje tokių pavardžių gal nėra, bet dar liko galingo stoto ketvirtų numerių, kurių nei apeisi, nei pastumsi.
Nėra blogai, bet labiau norėčiau žaisti trečiu numeriu.
Mano situacija tokia, kad kaip trečias numeris galiu žaisti nugara, o kaip ketvirtas – prasiveržti. Dar tai gelbėja, nes treneris mane rungtynių metu pritaiko prie varžovų. Kitiems tretiems, kurie negali žaisti ant ūso, sunkiau. Tada taip jau išeina, kad jei negali pastatyti geros užtvaros, lakstai aplink tritaškio liniją ir tiek.
Man nėra labai blogai, bet labiau norėčiau žaisti trečioje pozicijoje.
Pamenu, suolo gale atsiguldavau ir man kažkas užrišdavo batus, nes čiurnos būdavo tiek ištinusios. Bet išgerdavau vaistus ir eidavau žaisti.
– Kai „Panathinaikos“ ir „Real“ klubuose žaidėte trečiuoju numeriu, jūs turėjote pranašumą prieš savo varžovus dėl fiziškumo ir gebėjimo pataikyti iš toli. Ko gero, rinkoje turėjote būti labai vertinamas. Kokia situacija buvo tada?
– Ta transformacija prasidėjo maždaug 2015–2017 m., kai pradėjo žemus trečius stumti į ketvirtą poziciją ir ieškoti trečių, bėgiojančių, metančių ir galinčių žaisti du prieš du.
„Real“ turėjo mane, „Barcelona“ – Perperoglou, „Olympiakos“ – Papapetrou. Net Deshauną Thomasą turėjo „Barcelona“, „Maccabi“. „Fenerbahče“ – N.Kaliničių.
Esame to paties sudėjimo vaikinukai, kurie eina, stumdosi, kovoja dėl kamuolių puolime ir daro juodą darbą. Bet transformacija prasidėjo gal labiau net 2016–2017 m. sezoną ir tai atsiliepė mano žaidimui Madrido „Real“. Nuo 15-20 minučių vidurkio, ėjau į 5 minučių vidurkį.
– Jonai, kalbame apie naująją Lietuvos krepšinio kartą. O ar pamenate save pirmajame savo pasirodyme su Lietuvos apranga 2001-ųjų šešiolikmečių čempionate?
– Taip, pamenu! Likome ketvirti. Gavome nuo ispanų.
– Kaip tame čempionate pirmosiose rungtynėse težaidėte 2 minutes, vėliau – visai nerungtyniavote trejas rungtynes, o po to pusfinalyje ir mažajame finale rinkote vid. 19,5 taško?
– Tiesiog tokios buvo trenerio rotacijos.
O kai žaidžiau paskutines rungtynes, tai ten tikrai žaidžiau su traumomis. Tikrai su viena išsukta čiurna, o gal net ir su abiem (juokiasi.).
Pamenu, suolo gale atsiguldavau ir man kažkas užrišdavo batus, nes čiurnos būdavo tiek ištinusios. Bet išgerdavau vaistus ir eidavau žaisti.
Toks buvo pasiaukojimas. Eidavai žaisti ir negalvodavai, ar gali susigadinti sveikatą: eidavai ir žaidei. Nebuvo minčių nežaisti, nes žinojai, kad tai gali būti pirmas ir paskutinis šansas užsikabinti.
Sužaidžiau čempionate tada, kai buvau labiausiai traumuotas (šypsosi).
Atsimenu, pirmą kartą pamačiau Sofoklį Schortsanitį. Sakom, o, žiūrėkit, kokį trenerį graikai atsivežė. Po to žiūrime tas „treneris“ su apranga stovi – ir nesupratome. O jis jau tada buvo toks pat kaip dabar, su 160 kg (juokiasi).
– Ar tas pasirodymas davė postūmį jūsų karjerai artėjant prie vyrų krepšinio? Ką dar pamenate iš savo pirmo karto su Lietuvos apranga?
– Tą šešiolikmečių čempionatą Rygoje pamenu tarpais.
Atsimenu, pirmą kartą pamačiau Sofoklį Schortsanitį. Sakom, o, žiūrėkit, kokį trenerį graikai atsivežė. Po to žiūrime tas „treneris“ su apranga stovi – ir nesupratome. O jis jau tada buvo toks pat kaip dabar, su 160 kg (juokiasi).
Mes tokie liesi išėjome, po 50 kg vaikinukai, o tas jau pusantro šimto svėrė (šypsosi).
Pamatėme Marcą Gasolį ir atrodė, kad nieko iš jo nebus. Nežaidė jis tą čempionatą labai daug.
– Ar šešiolikmečių rinktinėje irgi žaidėte trečiu numeriu?
– Taip. Po krepšiu turėjome Juozą Ramanauską, Paulių Morkeliūną. Dar turėjome Povilą Stasiulionį ir Liną Kleizą.
– Kleiza žaidė ketvirtu?
– Trečiu-ketvirtu. Dar trečiu žaisdavo Darius Lugauskas. Ir Joma (Artūras Jomantas. – aut. past.).
Trečių-ketvirtų pasirinkimas buvo nemažas.
– Jūsų debiutas vyrų rinktinėje įvyko 2007-aisiais. Buvote jauniausias nacionalinės komandos narys, kurioje dar žaidė Jasikevičius, Šiškauskas, Kaukėnas, Songaila, Broliai, Kleiza, Jasaitis, Javtokas, Jankūnas ir Gustas. Turbūt, kaip debiutantas gavote daug gerų pamokų?
– Taip. Atsimenu, kaip teko po Tailando skristi į Atėnų Akropolio turnyrą. Atsimenu, kaip tada gavau pamokų pirmosiose savo draugiškose rungtynėse.
– Iš Tailando?
– Taip, vyko universiada. Laimėjome ją ir iš ten vykau į Atėnus.
Pamenu, per pasiruošimą buvau pakviestas į stovyklą. Klaipėdoje praleidau porą dienų, susėdome su treneriais Kurtinaičiu ir Butautu. Sako, žiūrėk, kaip tik universiadai Klaipėdoje ruošiasi treneris Lukošius. Sako, gal važiuok, pasižiūrėk, kaip ten seksis. Sužaisi, gausi daugiau praktikos ir žiūrėsime.
Ten tikrai gerai sekėsi – laimėjome, ir gavau kvietimą į rinktinę.
Atsimenu, kaip Atėnuose teko išvarinėti kamuolį, nes Šarą labai spaudė. O tada atėjo Europos čempionatas.
Atsimenu, kaip gavau traumą prieš čekus. Kai Kleiza užmetė kamuolį virš lanko ir bandžiau dėti. Čekas nustūmė – kritau tiesiai ant nugaros.
– Čia tose rungtynėse, kai Kleiza gavo nesportinę pražangą?
– Taip, taip. Tą žaidėją, kuris mane specialiai nukirto, Kleiza jį iškirto (juokiasi.).
– Broliškai taip?
– Mes visada taip pasistengiame. Nepaliekame nesuvestų sąskaitų (juokiasi.). Kažkokiu būdu su visais anksčiau ar vėliau atsiskaitome.
Atsimenu pirmą etapą Maljorkoje, po to kėlėmės į Madridą. Ten žaidėme su rusais pusfinalyje ir su graikais dėl bronzos.
Atsimenu, prieš rusus žaidžiau beveik pačiame gale. Įleidau vieną tritaškį iš kampo.
Atsisėsčiau pasižiūrėti rungtynių, gal daugiau atsiminimų atsirastų (šypsosi.).
– Visi galvojome, kad perlipsite rusų barjerą, nes rinktinė žaidė labai gerą krepšinį...
– Taip... Komandai buvo geras čempionatas ir tikėjomės, kad laimėsime prieš rusus. Bet ką padarysi. Debiutas su trečia vieta, medaliu, man buvo tikrai didelė garbė.
Prisiklauso draugų, kad Mačiulis lopas, ką jis ten veikia ir atėjęs galvoja: „aš jaunas, energingas ir tikrai, ką jis ten veikia?“
– Kokias didžiausias pamokas pasiėmėte iš veteranų prieš 12 metų ir ką dabar bandote perduoti naujajai kartai?
– Gal kažkaip čia dabar nuskambės, bet laikai keičiasi. Keičiasi žmonių supratimas apie krepšinį, gyvenimą.
Kaip pasakojo Dainius Adomaitis, buvo nuotaikingas nutikimas, kai vienas vaikinas vieną dieną nuėjo į sporto salę, pasidarė 100 nuotraukų ir visą vasarą dėjo tas nuotraukas su tais pačiais rūbais ir užrašais „hard work“. Net juokas ima. Arba tas žmogus nesiskalbė rūbų tris mėnesius, arba nežinau, ką jis ten darė (juokiasi.).
Toks dabar yra jaunimas. Visi susėdę komentuoja, koks šaunuolis ir kaip turi žaisti NBA.
Čia visiška teisybė – man tokie dalykai nesuprantami. Kaip gali taip daryti ir kvailinti tautą? O svarbiausia, kad atsiranda tų kvailių, kurie tiki (šypsosi.).
Tarp jaunimo ir veteranų yra labai didelių skirtumų. Bet pagrindinis dalykas išlieka komandinis darbas.
Dabar visi ateina gal ir agentų, ir tėvų, ir draugų pripumpuoti tos durnos informacijos, kad turi pasirodyti, kad turi būti geriausias, bet gal pamiršta komandinį žaidimą. Ateina su mintimi, kad yra geriausias ir bus geriausias, bet kartais pamiršta, jog yra priežasčių, kodėl kai kurie žaidėjai aukščiausiame lygyje atžaidžia 12-15 metų.
Prisiklauso draugų, kad Mačiulis lopas, ką jis ten veikia ir atėjęs galvoja: „aš jaunas, energingas ir tikrai, ką jis ten veikia?“ (juokiasi.) Ir pradeda daryti savo kažkokius veiksmus. Tada atsistoji ir sakai: klausyk, taip nežaidžiama.
Yra buvę ir pykčių, ir situacijų, kai žaidėjas greitoje atakoje treniruotėje stumia į nugarą ir nesupranta, dėl ko ant jo rėki. Nes taip jis supranta konkurenciją.
O tada ir treneris sustabdo ir pasako: klausyk, čia taip nevyksta (juokiasi.). Yra ir taip buvę.
Yra žmonių, kurie atvažiuoja su savo idėjomis iš Amerikos, iš dar kažkokių šalių be supratimo, kaip vyksta komandinis darbas ir pasiruošimas.
Yra specifinis pasiruošimas, specifinės dvi savaitės. Čia ne 10 mėnesių. Jei atvažiuoja pirmą kartą, nesupranta to dalyko, kaip čia viskas vyksta. Ypač, jei nėra žaidęs jaunimo rinktinėse. Gauni šansą, gal esi vėlyvo brendimo, atvažiuoji į vyrų rinktinę ir matosi, kurie žaidėjai neturi žalio supratimo, kaip pasiruošti, ką daryti ir kaip daryti.
– Tai su jaunimu turite vargo?
– Su šita jauna karta nėra problemų. Kaip kalbėjome apie jauniausius – Sabonį, Lekavičių, Grigonį, tai jie nei socialinių tinklų aukos, nei kažką. Jie turi gerą supratimą ir krepšinyje, ir komandiniame žaidime.
Jie aukojasi dėl komandos ir turi supratimą. Nėra kažkokių didelių dramų ir panašiai.
– Kita vertus, jei kalbame apie instagramą, jūs jame visai aktyvus?
– Dabar per instagramą dažniausiai eina pagrindinės naujienos.
Man tik nepatinka skaityti straipsnius su durnomis antraštėmis, kurios kuriamos dėl „clickų“, kaip „net baisu žiūrėti“ ir t.t.. Turi žiūrėti, atsiversti, skaityti 15 eilučių tekstą apie nieką, ir dažniausiai net video neatidaro (juokiasi.) Tai dažniausiai tenka atsidaryti instagramą ir pasižiūrėti.
Bet instagrame viskas daugiausiai susiję su šeimos gyvenimu. Apie krepšinį aš nemėgstu tų skambių frazių ar girti save, koks aš gražus ir fainas (šypsosi.).
Kiti žaidėjai deda savo nuotraukas, selfius... Pas mane to nelabai.
– Kalbant apie socialinius tinklus, dabar dažnas toks vaizdas: oro uostas, komanda susėdusi ant kėdžių ir kiekvienas įsikabinęs į telefoną, tarpusavyje beveik nesišneka. Ką darytumėte tokioje situacijoje: atimtumėte telefonus ar leistumėte toliau naršyti?
– Pradėkime nuo to, kad graikai yra labai bendraujantys. Aš dažniausiai žiūriu filmus, bet jeigu kažkur sėdime ir jeigu yra noras bendrauti, visada gali prieiti prie tų pačių graikų, amerikiečių.
Tikrai neturime tos problemos, kai komandoje rūbinėje visi sėdi užsidarę. Vyksta geras bendravimas – graikai neturi problemos dėl instagramų. Nėra taip, kad kai apsidarai, visi telefonuose, tai man irgi to reikia.
Aš visada stengiuosi pabendrauti. Nebent norisi susikaupti, tai įsijungiu pasižiūrėti filmą.
Nuvažiuoji į Dižoną, užeini į rūbinę, maudaisi, ir, žiūri, viešojo baseino lankytojai ateina į dušą ir su tavimi maudosi (juokiasi.).
– Susidaro įspūdis, kad į žaidimą vis dažniau įjungiate galvą: geriau skaitote žaidimą ir matote gerą atakos tęsinį, šį sezoną skirstote 1,9 rezultatyvaus perdavimo (trečias rezultatas karjeroje), fiziškoje Graikijos lygoje atkovojate 1,6 kamuolio puolime (antras rezultatas karjeroje).
– Tai čia taip visada: kaip sakoma, iki maždaug 30-ies žaidi su energija, maždaug ties 30 susiduria protas ir energija, o po to jau žaidi tik su protu (juokiasi.).
Tai jau nerašytos taisyklės – visada taip yra. Pradedi galvoti, kam čia bėgti tiesiai, jei gali palaukti ir nukirsti – pas tave gali atbėgti žaidėjas (šypsosi.).
– Ką davė sezonas Atėnuose?
– Krepšinio pojūtį, situacijų skaitymą.
Per 5 minutes Madride, būkim biedni, bet teisingi, kad ir aukščiausio lygio treniruotėse su geriausio lygio žaidėjais Europoje, treniruotėse to negauni. Vis tiek reikia žaidimo pojūčio.
Aš tikėjausi jį atgauti per 2,5 mėnesio Krasnodare, bet to laiko neužteko. Atėnuose pojūtis atgal grįžo tik kažkur gruodį. Užtrukau 8 mėnesius atgauti visą pojūtį ir žaidimo skaitymą.
Yra kaip yra, bet atgavau.
– Kai ketverius metus praleidote tokioje organizacijoje kaip Madrido „Real“, ar buvo nesunku pereiti į FIBA Čempionų lygos komandą?
– Sunkiau gal tik su skrydžiais ir kelionėmis, nes „Real“ visada skraido su privačiu lėktuvu. Skrendi tik su kuprine, kur reikia tik triusikų pasikeisti ir kojinių – visa kita tau atveža.
Atskrendi, ryte gauni visą uniformą, pasitreniruoji, grįžti į viešbutį, palieki drabužius, apsirengi, važiuoji į rungtynes – vėl gauni drabužius. Mačas baigiasi – išskrendi.
O čia yra kitaip. Kelionės taip pat ne į didžiausius miestus. Mums dar pasisekė su FIBA Čempionų lyga.
Blogiausia kelionė buvo į Dižoną, kur skridome į Ciūrichą, važiavome per kalnus dvi valandas.
Buvo Fuenlabrada, bet tiesioginiu skrendi į Madridą ir važiuoji autobusu. Buvo „Hapoel“ – tiesioginis skrydis į Tel Avivą. Panevėžys, irgi, skrendi į Vilnių ir ta kelionė tai ne per kalnus, kur purtaisi 2,5 val. Tai su kelionėmis mums dar pasisekė.
O dėl AEK organizacijos negaliu skųstis nei namu, nei automobiliu. Aprangas turime, nuogi nevaikštome (juokiasi.). Reabilitaciją ir medicininę priežiūrą turime tikrai gerą. Neturiu prie ko prisikabinti.
Tiek „Panathinaikos“, tiek AEK gal nedaro tokių ekstradalykų, kaip privatūs lėktuvai, bet sudarytos visos sąlygos sportui. Jeigu yra poreikis, visada yra salė pačiam pasimėtyti.
Grįžti į Lietuvą – reiškia, grįžti tik į „Žalgirį“. Kitų opcijų nesvarst
– Ar labai didelis skirtumas tarp Eurolygos ir Čempionų lygos?
– Nuvažiuoji į Antverpeną ir salės linijos nubraižytos pagal 2010 m. standartus (juokiasi.).
Nuvažiuoji į Dižoną, užeini į rūbinę, maudaisi, ir, žiūri, viešojo baseino lankytojai ateina į dušą ir su tavimi maudosi (juokiasi.). Tualeto rūbinėje nėra (juokiasi.). Yra tokių dalykų.
Panevėžio salė – super. „Hapoel“ salė nauja – super. Fuenlabradoje esu buvęs – normali salė ir rūbinė, tik kad šalta labai buvo. Prie suolo šildytuvas su vėjeliu stovėdavo, tai pakildavai nuo suolo ir atrodydavo, kad tuoj nušalsi.
Dižone treniruotę pradėjome su striukėmis, nes buvo šalta, kol įšilome.
Yra skirtumų, bet eini, žaidi ir nesuki galvos, nes prieš patenkant į „Real“, žaidei panašiose sąlygose. Tekdavo su „Žalgiriu“ važiuoti į Kėdainius. Pačiam teko treniruotis toje salėje, kur buvo kažkas baisaus. Panevėžio, Šiaulių senosios salės... Yra tekę žaisti tokiose vietose, tad po 12 metų teko prisiminti (šypsosi.).
– Kokie jūsų kito sezono planai? Ar liksite AEK?
– Nežinau. Ranka sudėlios viską (šypsosi).
– Ar linkęs likti užsienyje, ar sutiktumėte grįžti į Lietuvą?
– Grįžti į Lietuvą – reiškia, grįžti tik į „Žalgirį“. Kitų galimybių nesvarstau (šypsosi). Bet čia nuo manęs nepriklauso.
Toliau lieka užsienis, o kur – žiūrėsime. Žaidžiau AEK, „Panathinaikos“ – mano šeimai čia, Atėnuose, patinka. Bet daug kas priklauso ir nuo klubo.
Žaidėjas gali galvoti daug ką, bet renkasi klubai.
