Kauno „Žalgiryje“ užaugęs trejetas stipriai prisidėjo prie paskutinio Lietuvos rinktinės iškovoto sidabro 2015-ųjų Europos čempionate, o per pastaruosius dvejus metus visi jie baigė krepšininkų karjeras ir nėrė į sporto vadybą.
Mantas Kalnietis pasirinko save realizuoti futbolo sektoriuje, Paulius Jankūnas pirmiausia tapo Kauno „Žalgirio“ sporto direktoriumi, o po metų – klubo vadovu, tuo metu Jonas Mačiulis vėl rengia planus kaip patriukšmauti Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) su Kėdainių „Nevėžis-Optibet“.
Vasaros darbai vidurio Lietuvos ekipoje jau artėja prie pabaigos. Ketvirtadienio popietę kėdainiečiai pristatė dešimtą sudėties dėlionės dalį – puolėją Igną Vaitkų.
Prieš dvejus metus karjerą baigęs „Pitbulis iš Karmėlavos“ antradienį su dviem ilgamečiais bendražygiais už karjeros pasiekimus rinktinėje sulaukė malonaus LKF pagerbimo.
„Smagu, kad mūsų pagerbimas vyko prieš Lietuvos rinktinės rungtynes, viduryje salės ir prieš man simbolinį varžovą Sakartvelą. Nežinau, kodėl nebuvo Sėklos, kuris galbūt būtų užvedęs sirgalius kažką paskanduoti? Bet tikrai labai malonus pagerbimas“, – portalui 15min sakė Jonas Mačiulis.
Pagerbimo ceremonija už karjeros pasiekimus visada paglosto širdį, tačiau 5 tūkst. Nemuno saloje susirinkusių sirgalių diskusijų epicentre atsidūrė akį vėrę netolygiai įrėminti trijulės marškinėliai.
„Nežinau, kas ir kaip šiuos marškinėlius įrėmino, bet faktas, kad jie buvo sukritę ir negražiai atrodė, – 15min sakė J.Mačiulis. – Tai yra faktas, kurį visi matė. Nei paneigsi, nei pridėsi. Bet mes, žaidėjai, žiūrime į patį renginį. Mums faina, kad mus prisiminė, pakvietė ir pagerbė, nes tikrai ne visos komandos taip daro.“
„Kovingumas, – paprašytas išskirti, kas labiausiai įsiminę iš M.Kalniečio, J.Mačiulio ir P.Jankūno karjerų, sakė rinktinės kapitonas Jonas Valančiūnas. – Iš tų vyrų neatimsi kovingumo. Kiekviena vasara praleista rinktinėje, šimtu procentų atiduodant viską aikštelėje. Buvo ir geresnių labai daug, buvo ir prastesnių momentų. Tas kovingumas, nepasidavimas – buvo labai daug gerų emocijų. Buvo įsimintina, kai žaidėme kartu. Mano krepšinio kelias prasidėjo su šitais vyrais. Jie legendos.
Manau, kad iš tų vyrų mums reikia pasimokyti charakterio, kovingumo. Jie rodė išskirtinį charakterį. Jie rodė savo pavyzdį, o mes iš jų mokomės ir judame į priekį.“
Apie charakterį, kaip pagrindinį šių dviejų krepšininkų kartų skirtumą, portalui 15min nurodė ir Jonas Mačiulis.
„Pagrindinis skirtumas yra tas, kad dabartinės kartos žaidėjai stengiasi tik tuomet, kai jiems sekasi. Jei mums nesisekdavo ir mus kažkas peikdavo, mes vis tiek norėdavome likti ir turėti šansą pasikeisti. Dabartinė karta nori aikštelėje būti tik tuomet, kai sekasi, o kai nesiseka, kai turi rasti savyje jėgų ir atstatyti pasitikėjimą, jie daro atvirkščiai – susigūžia ir bėga į krūmus, – 15min sakė J.Mačiulis. – Tai yra vienintelis jaunosios kartos skirtumas nuo mūsų, kurio aš visai nesuprantu. Kai sekasi, jie vaikšto pasikėlę ir sparnai yra išskleisti, o kai kažkas nepasiseka, jų neberasi su žiburiu. Tai yra įdomus dalykas. Manau, kad šie visi pasikėlimai ir trashtalkai (provokacinės kalbos – aut. past.) ateina iš už Atlanto.“
Jonas stebėjo skaudžiais pralaimėjimais ir neišpildytais tikslais pažymėtą Lietuvos jaunimo vasarą.
Keturis medalius su nacionaline komanda per karjerą iškovojęs kaunietis davė spragilų ne tik jaunimui, bet ir visai šalies krepšinio sistemai.
„Panašumas tarp senos ir jaunos kartos yra tik tas, kad ir jie bando žaisti krepšinį, – sakė J.Mačiulis. – Stebėjau mūsų jaunąsias rinktines, tai atsiprašau, kaip jie žaidė prieš Turkiją (U18 Europos pirmenybių aštuntfinalyje lietuviai krito 72:76 – aut. past.). Su visa pagarba mūsų krepšinio mokykloms, bet jie nemoka nei pastatyti užtvaros, nei leistis po krepšiu. Jie nemoka elementarių dalykų. Nežinau, kas ten vyksta. Jie nori kurti gražius epizodus, nori žaisti ir mesti į krepšį, bet nežino paprasčiausio krepšinio ABC.
Aš apie tai esu ne kartą jau kalbėjęs. Kėdainiuose esu susidūręs ne su vienu jaunu žaidėju ir galiu apie tai kalbėti. Matau, kad jie nemoka elementarių dalykų. Nežinau, kieno tai problema – sporto mokyklų, jaunimo programų ar dar kažkieno. Tai yra ilga diskusija. Kodėl jie stengiasi kuo ilgiau žaisti, bet ne treniruotis? Ar nuo to priklauso trenerių atlyginimai? Aš nežinau, reiktų labiau įsigilinti, bet esmė yra tokia, kad mes paprastus dalykus atidirbinėdavome sunkiai ir ilgai. Dvižingsnį glūdinome savaitę laiko, iki negalėjimo, kol išmokome. Dabar ateina jaunimas, kuris moka padaryti eurostepą, bet nemoka padaryti paprasčiausio dvižingsnio. Jie atsispiria kaire koja ir meta kaire ranka, bet svarbiausia, kad moka eurostepą (juokiasi). Skirtumų tarp kartų yra daugiau nei panašumų. Panašu tik tai, kad jie bando, o mes mesdavome į skylę.“
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pasiruošimo etapą pradėjo dviem pergalėmis prieš Ukrainą (100:72) ir Sakartvelą (104:102).
Joną džiugina Kazio Maksvyčio komandos pirminis vaizdelis, nes nors šioje pasirengimo stadijoje dar apstu eksperimentų ir žaidybinio broko.
„Mačiau abu mačus. Daug eksperimentų, daug skirtingų penketukų. Žaidė ir su Jonu Valančiūnu, ir su mažu penketu, kai vidurio puolėjo pozicijoje buvo Donatas Tarolis. Labai daug eksperimentinių dalykų. Negalime peikti ar girti, jei dabar kažkas nesiseka, o kažkas labai sekasi. Treneriai labiau mato ir žino savo taktikas, ką jie nori pamatyti ir ko jie tikisi. Matome, kad jie bando įvairius scenarijus ir situacijas. Kažkas sekasi, o kažkas ne, – sakė J.Mačiulis. – Galvoju, kad rungtynėse su Sakartvelu pasimatė atsipalaidavimas, o vėliau jie nepataikė baudų metimų. Šiaip rinktinė atrodo visai smagiai. Visi mato ir supranta, kas perlaiko kamuolį ir nepelnytai jaučiasi komandos lyderiu, ko neturėtų būti. Tokių situacijų yra, bet šiaip viskas atrodo neblogai.“
Po antrųjų draugiškų rungtynių K.Maksvytis tarė „sudie“ dviem žaidėjams – Eigirdui Žukauskui ir Matui Jogėlai.
Pastarasis „atkabinimas“ sirgalių buvo sutiktas su nuostaba, kadangi Klaipėdos „Neptūne“ praėjusiame sezone sužydęs puolėjas sėkmingą žaidimą perkėlė ir į rezervinę, o po to – ir į pagrindinę rinktinę.
„Kaip visi banaliai mėgsta sakyti, Matas sužaidė lūžio sezoną Klaipėdoje. Jis tikrai gerai žaidė, bet jis dar neturi tokio tarptautinio lygio rungtynių patirties. Gal ir nieko būtų nusivežti tokį energingą žaidėją į 11 ar 12 poziciją. Jis gali pakeisti ritmą, rungtynių eigą, bet mane labiau stebina ne tai, kad jį anksti atkabino nuo rinktinės, o tai, kad Mato nepasirašė nei Vilniaus „Rytas“ nei Vilniaus „Wolves“. Tai iš tikrųjų mane nustebino. Kodėl jie nemedžiojo tokio jiems sąlyginai pigaus lietuvio? Jis žaidė tikrai gerai, bet rinktinės treneriai turi savo planą ir strategiją. Ne man tai kritikuoti ir kalbėti, nes aš nežinau vidinių dalykų“, – sakė J.Mačiulis.
Lietuvos rinktinės sudėties dėlionėje prieš pasaulio čempionatą liko du nežinomieji. Dovydas Giedraitis ar Deividas Sirvydis? Ir kurį aukštaūgį pasirinks trenerių štabas – Donatą Tarolį, Gabrielių Maldūną ar Ąžuolą Tubelį?
Sirgaliams tėvynėje po trejų metų NBA aplinkoje D.Sirvydis prisistatė pakankamai skambiai, per pirmąsias dvejas rungtynes prieš Ukrainą ir Sakartvelą fiksavęs po 8 pelnytus taškus (44,4 proc. trit.), 4 rezultatyvius perdavimus ir 2 perimtus kamuolius.
„Deivido minusai yra visiems aiškūs, bet tokį nebijantį mesti ir greitai išmetantį snaiperį reikia turėti komandoje. Jis gali pakeisti ritmą. Būna situacijų, kad reikia tritaškio po stagerio ar trumpo derinuko, tai šioje situacijoje aš būčiau už Deividą Sirvydį, – sakė J.Mačiulis. – Gynyboje jis rizikuoja, perima kamuolių. Treneriai turėtų taktiškai jį kažkiek paslėpti. Tai yra strategija. Deivio reikia dėl jo snaiperio savybių. Jei jį išimsime, tuomet komandoje lieka tik vienas snaiperis – Eimantas Bendžius, bet jis žaidžia ketvirtoje pozicijoje. Jam yra skirtų derinių, bet geriau žiūrisi, kai antras numeris bėgioja pro užtvaras.“
Trečio vidurio puolėjo diskusijoje ryškaus favorito J.Mačiulis nemato.
„Donatas Tarolis yra daugiau ketvirtas, o ne penktas numeris. Prieš Sakartvelą jis žaidė penktoje pozicijoje, bet būtų gerai, kad jis išmoktų derinius (juokiasi). Bėgioja pasimetęs, o treneriai rėkia, kad jis bėga ne ten, kur reikia. Iš kovingumo pusės man labiau patinka Gabrielius Maldūnas. Jie abu gali žaisti per dvi pozicijas, bet gal nėra didelio skirtumo, kas bus tas trečias vidurio puolėjas. Jei žiūrėtume į ateitį, tai reiktų imti Ąžuolą Tubelį“, – sakė J.Mačiulis.
Nors netektys didžiulės, bet nuo jų kenčia ne tik Lietuva, o ir didžiosios krepšinio valstybės – JAV, Serbija, Graikija.
Puolimo talento K.Maksvyčio komandoje neabejotinai yra, bet didieji klaustukai prieš pasaulio pirmenybes Filipinuose kyla dėl darbo savoje aikštelės pusėje.
„Šiais laikais praktiškai niekas nebesigina (juokiasi). Pasižiūrėkite, Ispanija laimi, o ten niekas pernelyg stipriai nesigina, – sakė J.Mačiulis. – Kas galėtų pas mus gintis? Perimetre vienas geresnių yra Dovydas Giedraitis. Tadas Sedekerskis gerai ginasi vienas prieš vieną, bet jis truputį pasiklydęs yra komandinėse rotacijose. Ties gynyba rinktinei tikrai reikės padirbėti ir ją supaprastinti. Jei vidurio puolėjai pavargsta ir pradeda žemiau gintis flat gynyba, tuomet yra reikalų.“
J.Mačiulis pritarė viešoje erdvėje cirkuliuojamam palyginimui, kad šių metų rinktinė primena 2010-ųjų komandą, kurioje žaidė ir pats Jonas.
Tuomet iš Kęstučio Kemzūros vyrukų irgi nebuvo tikimasi skambių pergalių, komandoje irgi buvo vienas išreikštas lyderis bei krūva darbininkų.
„Žinoma, kad yra panašumų. Abi komandos turi po vieną išreikštą lyderį iš NBA – Liną Kleizą ir Joną Valančiūną. Abi komandos turi ir mažiau rungtyniavusių žaidėjų. Tokiais pas mus buvo Tomas Delininkaitis ir Martynas Andriuškevičius. Panašumų tikrai yra. Ir treneris jaunas, gražus bei talentingas. Kazys irgi neseniai prisijungė prie rinktinės, – sakė J.Mačiulis. – Visi turės ambicijų. Nemanau, kad nors vienas važiuos į Filipinus pralaimėti. Bet ir kitos rinktinės atvažiuoja laimėti. Matysime, koks bus fizinis pasiruošimas. Klausimas dėl rungtynių su Sakartvelu – jie pavargo ketvirtajame kėlinyje ar atsipalaidavo? Nei kaltinu, nei kažką. Viską pamatysime čempionato metu. Ir tikiu, ir tikiuosi, kad šie vyrai parveš medalį. Lietuvai šią vasarą reikėtų bent vieno medalio, nes kol kas yra visiška sausra.“
