Į laisvę ištrūkę dinozaurai iš Steveno Spielbergo „Juros periodo parko“ nebuvo tokie galingi kaip „Raptors“ krepšininkai, šluodami iš kelio visus varžovus pastaruoju metu.
Toronto klubas keliauja per geriausią sezoną klubo istorijoje, jau laimėjęs 50 mačų iš 67 ir besidairantis iš viršaus į kitus favoritus Rytų konferencijoje.
Prie Kanados klubo dominavimo Rytuose daug prisideda ir J.Valančiūnas.
Po veržlios sezono pradžios 25 metų lietuvis buvo įkritęs duobę, kai susižeidė čiurną ir grįžęs į aikštę rado apkarpytas žaidimo minutes.
Kantrybės garsiai nesiskųsti tada užteko, o pastaraisiais mėnesiais J.Valančiūnas vis garsiau kalba aikštėje.
Jo pagrindiniai skaičiai – 12,3 taško ir 8,5 atkovoto kamuolio per rungtynes – nėra daug geresni už visos karjeros NBA rodiklius, tačiau artėjant svarbiausiai sezono daliai, 213 cm ūgio uteniškio vaidmuo vis auga.
Jis taikėsi į asmeninį rezultatyvumo rekordą (32 taškai) praėjusią naktį Brukline, kur 26 taškais ir 14 atkovotų kamuolių prisidėjo prie devintosios paeiliui Toronto komandos pergalės.
„Tai tik pradžia“, – interviu 15min apie savo tritaškius pareiškė J.Valančiūnas, lyg nujausdamas, kad „Raptors“ nuotykių serijos šį sezoną gali turėti labai intriguojančią pabaigą.
– Jonai, įsibėgėjo šeštasis tavo sezonas NBA. Kuo jis kitoks nei prieš tai buvę penki?
Mes kaifuojame nuo to, kokį krepšinį dabar žaidžiame.
– Manau, kad tai geriausias komandai sezonas. Per tuos šešis sezonus dar niekada neturėjome tokios stiprios komandos.
Smagu žaisti, smagu žaisti gerai ir laimėti rungtynes. Ta nuotaika atsispindi visur – mes kaifuojame nuo to, kokį krepšinį dabar žaidžiame. Tuo šis sezonas labiausiai ir skiriasi nuo kitų penkių.
– Prieš sezoną vienas Kanados apžvalgininkų, rašydamas apie paties vaidmenį komandoje, pavartojo tokį terminą, kaip „dramblys kambaryje“. Toje sąvokoje telpa daug – besikeičiantis vidurio puolėjų vaidmuo šiuolaikiniame krepšinyje, ir kartu jėga, kurią galite suteikti komandai, jei būtumėte išmintingai panaudojamas aikštėje. Kaip jaučiasi tas dramblys kambaryje?
– Aš pernelyg neskaitau tokių apibūdinimų ir stengiuosi atsiriboti, nes viską skaitant galva apsisuks ir bus tik blogiau.
Tačiau dramblys jaučiasi gerai (juokiasi). Dramblys nori laimėti. Kol sekasi, tol dramblys būna laimingas.
– Ar tiesa, kad sezono pradžioje jautėtės nusivylęs savo vaidmeniu, kai žaidimo laikas buvo žymiai sumenkęs, „Raptors“ krepšinis sukosi apie DeMarą DeRozaną ir Kyle'ą Lowry, o jūs net galvojote apie mainų galimybę?
– Minčių buvo įvairiausių, bet tiesiog reikėjo laiko įsivažiuoti į naują žaidimo sistemą. Jos nebuvome naudoję niekada anksčiau. Galbūt ir čiurnos trauma sezono pradžioje išmušė iš vėžių – iš tiesų buvo sunkesnis laikotarpis.
Prireikė laiko sugrįžti ir įprasti prie naujos sistemos, bet dabar yra taip, kaip norėtųsi, kad būtų.
– Kokia ta naujoji sistema?
– Ji daugiau mažiau įtraukia visus žaidėjus – paliesti kamuolį, priimti sprendimą, rasti būdą pelnyti lengvus taškus, ko anksčiau kelis sezonus nebūdavo.
Visa tai padaro visus žaidėjus labiau laimingus. Kalbu ne tik apie taškus, bet apie sukurtas galimybes kitų žaidėjų metimams. Mes bandome tai padaryti, bandome tapti tikra komanda, kurioje žaidėjai rungtyniauja kartu.
– Šioje komandoje Jonas Valančiūnas mėto tritaškius. Per penkis pirmuosius sezonus tik 4 kartus atakavote iš toli, o šį sezoną jau pataikėte 25 tritaškius iš 57 atakuodamas aukštu taiklumu (44 proc.). Kaip tai pavyko?
– Tritaškiai neatsirado per vieną naktį, nepradėjau mesti tik atėjęs į rungtynes. Buvo kalbėta su treneriais, įdėta nemažai darbo, nemažai metimų per treniruotes buvo pataikyta.
Yra įvairių pratimų: greitam kamuolio išmetimui, taiklumui, metimams po driblingo, pagal tam tikras situacijas, kai reikia „popinti“, kai atšoku prie tritaškio linijos žaisdamas du prieš du, pavyzdžiui, drauge su D.DeRozanu. Bandome būti geresni visur. Dabar svarbiausia rasti erdvių, kai galiu mesti iš toli, svarbu neskubėti. Kasdien dirbu šia kryptimi. Tai tik pradžia!
– NBA rungtynių komentatoriai jau, regis, įprato po paties tritaškių šūktelėti „Welcome to Lithuania“. Ar pačiam įmesti tritaškį taip pat malonu, kaip ir įdėti į krepšį?
– Mane džiugina viskas, kas yra gerai, o pataikyti tritaškį nėra blogai (juokiasi). Esu patenkintas, kad galiu tai padaryti. Ką galiu pasakyti: „Welcome to Lithuania“!
– Neseniai buvo ir įspūdingas epizodas, kai dėjimu į krepšį paskutinę ketvirtojo kėlinio sekundę išplėšėte komandai pratęsimą.
– Mes turime gerus metikus, pamenu, tada varžovai saugojo C.J.Milesą. Aš numačiau, kad varžovai dvigubins gynybą prieš jį ir padariau tai, ko ir tikėjausi. Tai buvo žaidimo elementas, kuriuo norėjau padėti komandai laimėti.
– Ar norėtumėte dažniau turėti kamuolį lemiamomis rungtynių akimirkomis?
– Norėčiau dar dažniau laimėti (šypsosi). Būtų smagiau pabaigti rungtynes pirmaujant 20 taškų, bet kai kurie mačai būna sunkesni ir tenka sunkiai kautis iki pabaigos. Kas tada turi kamuolį, – nėra svarbu, nes svarbiausia laimėti.
Esu patenkintas, kad galiu tai padaryti. Ką galiu pasakyti: „Welcome to Lithuania“!
– Buvo rungtynės, kai jūsų blokas ir perimtas kamuolys padėjo „Raptors“ laimėti – ar gynyba dabar lemia tai, kad žaidžiate ketvirtajame kėlinyje, nors anksčiau treneris mačo pabaigoje dažniau rinkdavosi žemesnį penketą?
– Mes pakeitėme schemas ne tik puolime, bet ir gynyboje. Man tos schemos yra patogesnės, aš galiu labiau save išnaudoti.
– Treneris Dwane'as Casey sakė, kad sezoną pradėjote penkiais kilogramais lengvesnis, o tai veikiausiai padeda greičiau judėti aikštėje. Ar tenka reguliuoti mitybą?
– Badauti netenka (šypsosi). Iš tiesų pastaruosius dvejus metus neturiu problemų dėl svorio, pernai irgi buvau toks pats lengvas. Nemanau, kad svoris turi kokios reikšmės, nes didelių pokyčių nebuvo.
– „Raptors“ šiuo metu pirmauja NBA Rytų konferencijoje, komanda yra laimėjusi 9 rungtynes iš eilės. Kas tapo lūžiu, kai komanda tapo viską šluojanti jėga?
– Tiesiog radome, kaip mes galime būti stipriausi. Mūsų suolelis, žaidėjai įsitraukiantys į rungtynes, žaidžia nuostabiai. Mes turime pranašumą prieš kitas komandas, kai aikštėje pasirodo mūsų „suolelis“ – jis visa galva pranašesnis nei kitų. Tai taip pat yra mūsų jėga.
Mes mėgaujamės krepšiniu, tai atneša daugiau pozityvumo, daugiau gerų epizodų. Kitose komandose žaidėjai kaltina vienas kitą, o mes mėgaujamės krepšiniu – tai suteikia papildomą motyvaciją.
– Kitas „Raptors“ aukštaūgis Serge'as Ibaka šiuo metu skaito knygą „Ego yra mano priešas“. Šis pavadinimas dabar yra tarsi „Raptors“ atspindys, ar ne?
– Mes supratome, kad tapsime gera komanda, kai atsikratysime savo ego. Tikslas turi būti ne įmesti 30 ar 40 taškų, o laimėti rungtynes. Kartais neįmeti daug taškų, nesurenki daug kamuolių, bet gal atsitveri gerai varžovą, o mūsų gynėjas K.Lowry atkovoja 12 kamuolių. Dabar nebėra taip, kad neįmetęs 15 taškų žaidėjas sėdėtų susiraukęs po rungtynių su rankšluosčiu ant galvos. Viskas pasikeitė.
– Ar komandai taip galingai žaidžiant dažnai pagalvojate apie NBA aukso žiedą?
– Tai kiekvieno žaidėjo svajonė, ne veltui yra posakis „the ring is taking care of you“ (žiedas pasirūpina tavimi). Pasvajoti smagu, pagalvoti, kad tai gali įvykti ateityje – irgi smagu. Tačiau liko didelis darbas. Liko 15 reguliaraus čempionato rungtynių, o paskui ilgas kelias iki finalo. Dar ankstoka matuotis tą žiedą, reikia sutelkti mintis į likusias rungtynes.
Dar ankstoka matuotis tą žiedą, reikia sutelkti mintis į likusias rungtynes.
– Kas jums atrodo rimčiausiais varžovais kaunantis dėl titulo – „Warriors“, „Rockets“, o gal „Cavaliers“ ar „Celtics“?
– Šios keturios komandos tikrai pajėgios, bet NBA yra ir daugiau pavojingų klubų. Gali daug kas iššauti. „Indiana Pacers“ komanda prieš sezoną atsargiai kalbėjo apie galimybes patekti į atkrintamąsias varžybas, bet dabar rikiuojasi aukštai (trečioje vietoje Rytuose).
Nežinia, gal atkrintamosiose varžybose LeBronas Jamesas pradės žaisti kitokį krepšinį. Atkrintamosiose varžybose patirtis lemia vis daugiau, sunku pasakyti.
– Kiek pasikeitė „Pacers“ atstovaujantis Domantas Sabonis nuo tada, kai kartu žaidėte Lietuvos rinktinėje?
– Ne kartą bendravau su Domantu, o kai turiu progų, pasižiūriu ir jo rungtynes – jis atrado savo komandą. Joje jis jaučiasi patogiai, treneris žino, kaip jį išnaudoti. Jis žaidžia tikrai gerai. Domantui niekada netrūko darbštumo ir pozityvumo, jis visada daug laiko praleisdavo treniruočių salėje. Dabar jis yra ten, kur turi būti. Jei taip toliau, jis žais dar geriau, nes prieš akis – ilgas sėkmės kelias.
– Kaip pats jaučiatės Toronte, kuriame gyvenate šeštuosius metus – ar atrandate ką nors įdomaus už krepšinio ribų?
– Torontas yra geras miestas, labai man tinkantis, nes ten gyvena daug europiečių. Tačiau sezono metu viskas sukasi apie krepšinį ir treniruotes – nelabai ir ieškau ko nors.
– Tai pirmieji metai, kai auginate du sūnus – ar jais pasirūpinti sunkiau nei uždengti LeBroną Jamesą?
– O taip, namie veiksmo netrūksta! Turime nemažai reikalų su dviem aktyviais bachūriukais. Tikrai yra veiklos.
– Kaip su Egle pasidalinate pareigas?
– Aš dažniau keliauju, tad ji yra šeimos galva, ypač kalbant apie vaikų auginimą. Tačiau, kai grįžtu namo, stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko ir aš.
Krepšinyje pasitaiko gerų, ar prastų momentų, o namie išvydęs vaikus ir pradėjęs su jais žaisti, pabėgu mintimis nuo krepšinio, nuo darbo, nuo rutinos.
Mes tiesiog žaidžiame. Tiesa, mažiausiam dar tik septyni mėnesiai, jam geriausias dalykas yra šypsena, buvimas šalia, bendravimas.
– Ką naujo apie save sužinojote, augindamas du sūnus?
– Kasdien išmokstu ką nors naujo, ką nors sužinau. Patirtis taip ir ateina, tarsi savaime ką nors vis labiau suprantu. Vaikai auga, keičiasi, su jais keičiuosi ir pats, nes turiu suprasti, kaip auklėti, turiu mąstyti plačiau ir sužinoti dalykus, kokių gyvenime niekada nereikėjo. Kasdien augu, kaip žmogus, vyras ir tėvas.
– Šiuo metu Toronte jus lydi Aidas Buzelis. Kokia Lietuvos rinktinės masažuotojo misija Toronte?
Kasdien augu, kaip žmogus, vyras ir tėvas.
– Aidas Buzelis pasirūpina mano kūnu. Jis daug prisideda, kad traumų būtų kuo mažiau, kūnas funkcionuotų. Sezonas labai ilgas ir įtemptas – krūvis didelis, aš patiriu nemažai mini traumų, kurias reikia išgydyti. Aidas padeda man tai sutvarkyti. Esu patenkintas savo sveikata. Jos prireiks, nes prieš akis laukia daug rungtynių.
– Kaip jums sekasi vystyti savo vardo labdaros fondo veiklą Vilniuje?
– Pagaliau gavome patalpas ir dabar nuo dokumentų derinimo bus galima pareiti prie kitų darbų, prie vaikų, kurie galės leisti laiką dienos centre. Ačiū savivaldybei, ypač Gintautui Paluckui, kad reagavo į mano norą įkurti tokį labdaros fondą. Viską pradėjome nuo nulio, tad pagalba tikrai mums pravertė.
– Kada vaikai ir paaugliai, gyvenantys nepalankiomis socialinėmis sąlygomis, pradės lankytis šiame dienos centre?
– Tikslios datos dar nėra, bet fondo direktorė dirba ta kryptimi. Gavome patalpas tik prieš dvi savaites, dar reikės renovacijos, paruošti patalpas, nors nemanau, kad tai užtruks ilgai. Per artimiausias savaites, manau, kad pavyks gerokai pasistumti.
– Ne tik Vilniuje, bet ir Utenoje, tiksliau Užpaliuose, prisidėjote prie vandentiekio įvedimo ar sutaisymo, ar ne?
– Tai toks mini darbelis. Mano mama aktyviai dalyvauja Utenos rajono veikloje, ji žino problemas, o mano indėlis nebuvo žymus – tiesiog vaikai turės vandentiekį.
Labdaros idėjų turime ir daugiau, viską bandysime išpildyti po truputį. Pradžioje viskas juda nedideliais žingsniais, bet kryptis yra gera, nes man padeda žmonės, kurie labai stengiasi ir žino, ką daro, turi daug minčių, kaip padėti vaikams.
– Kokį įspūdį paliko nauja pasikeitusi Lietuvos rinktinė, be geriausių šalies krepšininkų keturiomis pergalėmis pradėjusi pasaulio čempionato atrankos varžybas?
– Mačiau gero jaunimo, kuris kopia į rinktinę dideliais žingsniais. Buvo gera matyti juos žaidžiančius.
Mėgavausi į juos žiūrėdamas, buvo gerų emocijų, nors tuo pat metu pats jaučiausi sunkiai – juk visada pats žaisdavau Lietuvos rinktinėje, norėjau būti joje ir šiemet. Dabar tokios aplinkybės, kad negalėjau būti fiziškai šiose varžybose, teks laukti vasaros lango.
– Ką galvojate apie naują FIBA sistemą, kai rinktinės kovoja be geriausių NBA ir Eurolygos žaidėjų?
– Nenoriu per daug prisikalbėti, bet man neatrodo teisingai, kai dabartiniai žaidėjai taip gražiai kovoja, stengiasi ir galbūt iškovos kelialapį į pasaulio čempionatą Kinijoje, o ten jau žais ne visi jie. Turbūt galima būtų rasti kitą sprendimą.
– Ar žaisite birželio mėnesio pabaigoje per kitas pasaulio čempionato atrankos rungtynes?
– Jei nebus traumų, nieko rimto, jei sezonas leis, niekada neatsisakysiu padėti Lietuvos rinktinei. Tiesiog nenoriu atrodyti kvailai, viską prižadėdamas, o paskui negalėdamas ištesėti.
– Nebent NBA superfinalas galėtų sujaukti planus?
– Kas irgi nebūtų blogai, ar ne? Tiesiog pats nežinau, kaip šis sezonas pasisuks.
