Prasidėjus naujiems mokslų metams, moksleiviai ir jų tėvai kasmet susiduria su galvosūkiu – kokį profesinį kelią pasirinkti, kad atžalos būtų laimingos ir drauge susikurtų pagrindą po kojomis.
Aplinkinių, o ypač šeimos ir artimųjų, pasitikėjimas vaikais – jų talentu, noru ir užsidegimu – gali būti lemtingas veiksnys vaiko profesiniame pasirinkime.
Vienas talentingiausių Lietuvos krepšininkų, 25-erių „Toronto Raptors“ žaidėjas Jonas Valančiūnas teigė niekada nesigailėjęs, kad pasirinko vingiuotą krepšininko kelią. Nors, kaip pats J.Valančiūnas sakė, buvo visko – ir įkalbinėjimų pasirinkti rimtesnę profesiją, ir daug vakarų su draugais, iškeistų į krepšinio aikštelę.
– Jonai, kaip ir kada pradėjote žaisti krepšinį?
– Viskas prasidėjo gimtojoje Utenoje. Buvau aštuonerių, lankiau mokyklą, o Utenos sporto mokyklos treneriai eidavo per pagrindines miesto mokyklas ir siūlydavo vaikams ateiti į treniruotes. Ne tik krepšinio, bet ir kitų sporto šakų – rankinio, futbolo.
Buvau aštuonerių, lankiau mokyklą, o Utenos sporto mokyklos treneriai eidavo per pagrindines miesto mokyklas
Ir kartą trenerė Sinilga Bartaševičiūtė pakvietė mane ateiti į krepšinio treniruotę. Nuėjau, pabandžiau ir užsikabinau kažkaip…
– Kodėl pasirinkote būtent krepšinį?
– Ūgiu jau tada buvau aukščiausias klasėje, tai viskas kaip ir natūraliai įvyko. Aukštas – vadinasi, pradedam nuo krepšinio.
– Ar buvo tokių, kurie sakė, kad verčiau rinktis geriau apmokamą užsiėmimą?
– Tikrai buvo nemažai žmonių, kurie sakė, kad daugiau laiko skirčiau mokslams, nes krepšinis yra kaip pomėgis, iš jo pinigų neuždirbsiu, todėl reikia į tai žiūrėti kaip į malonumą ir ruoštis kokiai nors rimtesnei profesijai, veiklai. Bet viskas įvyko kitaip (šypsosi).
– Kas jums, kaip vaikui, buvo svarbiausia? Palaikymas? Įkvėpimas?
– Svarbiausia buvo palaikymas iš mamos ir man artimų žmonių. Mama tikrai visada skatino sportuoti, matyt, matė, kad man iš pradžių tai tiesiog buvo smagu, o paskui, kai pradėjo sektis, pamatėm, kad tai gali tapti ir gyvenimo pasirinkimu.
Gal ir būdavo momentų, kai kažkas iš artimųjų garsiai pasvarstydavo, kad gal Jonukui reikėtų ir dar apie kažką pagalvoti, ne tik apie krepšinį, bet niekada nebuvo taip, kad kažkas spaustų mane atsisakyti to, kas man labiausiai patiko.
– Kiek, jūsų manymu, svarbu, kad vaiku aplinkiniai patikėtų, jog jis gali tapti geras krepšininkas, gydytojas ar kitoks specialistas?
– Manau, tai yra svarbiausia, kad vaiką supantys žmonės – tėvai, mokytojai – leistų jaunam žmogui atrasti save, paskatintų jį, padėtų patarimais. Gal dėl to jam reikės išbandyti keletą sporto šakų ar būrelių, bet jeigu tai padės vaikui atrasti mėgstamą veiklą, tai jau bus gerai.
O jeigu toje veikloje dar ir seksis, jeigu paaiškės, kad žmogus turi neeilinių gabumų vienam ar kitam užsiėmimui, tai – ideali situacija.
Matydamas situaciją ir prisimindamas savo vaikystę, sutikau dalyvauti Lietuvos moksleivių lygos ir jos rėmėjo prekybos tinklo „Lidl“ sumanyto vaizdo klipo filmavime. Nes matau, kad tai labai prasminga veikla. Ir pati klipo idėja man patinka: kad vaikus supantys žmonės – tėvai, mokytojai, artimieji – turi patikėti vaiko norais ir skatintų rinktis sveiką, aktyvų gyvenimo būdą.
Tikiuosi, kad šiuo klipu pasiųsime stiprią žinutę visiems: treneriams, tėvams, visuomenei. Visi labai nori paspausti ranką, nusifotografuoti su čempionais. Bet link tų pergalių juk kiekvienas mažas žmogus turi nueiti sunkų kelią, ir kartais jam tame kelyje labai reikalingas tikėjimas, parama, paskatinimas.
Tikrai ne visi taps čempionais ir profesionalais, bet krepšinis – komandinis žaidimas. Be smagių patirčių, jis išmoko daugybės svarbių dalykų – dirbti komandoje, kartais daryti tai, kas yra geriausiai jai, o ne tau vienam.
– Ką teko paaukoti dėl krepšinio?
– Dabar net nepasakyčiau, kad teko kažką paaukoti. Kol buvau vaikas, tai buvo tiesiog smagus užsiėmimas. Taip, gal tekdavo mažiau pabūti su draugais kieme, nes būdavo treniruotės, bet man treniruotės būdavo kaip labai smagus laiko praleidimas. Malonumas, o ne kokia nors prievarta.
O vėliau, kai dabartinis mano agentas Šarūnas Broga atvažiavo ir pasiūlė persikelti į Vilnių, supratau, kad gal reikėtų dar rimčiau pradėti žiūrėti į šį užsiėmimą.
Tada atsirado normalus jauno, rimtai sportuojančio žmogaus režimas – treniruotės, mokslai, varžybos. Kai pradėjau sportuoti po du kartus per dieną, laisvalaikio nelabai likdavo.
Dabar, kai atsimenu save jauną, galvoju, kad kaip tik rimčiau į viską žiūrėčiau.
Tada kažkiek aukodavau vakarus su draugais, nes reikėdavo eiti į treniruotes. Bet jeigu išsikeli sau didelį tikslą, tai kitaip ir būti negali – turi laikytis disciplinos ir kažko atsisakyti.
– Ar buvo momentų, kai pats gailėjotės pasirinkęs krepšininko karjerą?
– Ne. Tikrai nebuvo. Dabar, kai atsimenu save jauną, galvoju, kad kaip tik rimčiau į viską žiūrėčiau. Jeigu persikelčiau laiko mašina atgal, spirčiau sau, devynmečiui ar dešimtmečiui, į užpakalį, kad rimčiau ir sunkiau dirbčiau (šypsosi).
– Jeigu ne krepšininkas – kuo norėtumėte būti?
– Prezidentu (juokiasi).
– Krepšinio žaidėjo karjera yra pakankamai trumpa. Kokie jūsų ateities planai?
– Kol kas jokių konkrečių planų, ką darysiu baigęs sportuoti, neturiu. Dar tikiuosi ilgai žaisti. O po to? Nežinau. Dabar atrodo, kad norėčiau ir toliau kažką veikti toje pačioje sferoje, bet kaip čia viskas bus – niekas negali pasakyti.
Nors domiuosi ir kitais dalykais, bet šiandien svarbiausias tikslas – tapti geriausiu žaidėju, kokiu tik galiu būti.
– Ką berniukai ir mergaitės turėtų žinoti prieš pasirinkdami krepšininko kelią?
– Manau, jiems reikėtų žinoti, kad iš pradžių tai bus tiesiog smagus laiko praleidimas, ir tuo reikia tiesiog mėgautis.
Taip, varžybos, pergalės – viskas labai smagu, bet už viso to yra tas didysis, nematomas darbas.
Tačiau, norint tapti profesionaliu krepšininku, kada nors reikės pradėti žiūrėti į tai kaip į rimtą darbą. Taip, varžybos, pergalės – viskas labai smagu, bet už viso to yra tas didysis, nematomas darbas. Kai kartais reikia prisiversti treniruotis, nors ir labai to nesinori. Tačiau manau, kad tai tinka ne tik krepšiniui, tačiau ir bet kuria kita veikla užsiimančiam žmogui.
– Ko palinkėtumėte vaikams, svajojantiems tapti krepšininkais, futbolininkais, gydytojais ar mokytojais?
– Palinkėčiau užsispyrimo, jei kažkas bandys atkalbėti nuo veiklos, kuri jums įdomi ir sekasi. Kantrybės, kai atrodys, kad viskas nusibodo ir niekas nesiseka. Ir sėkmės atrasti tą užsiėmimą, pomėgį, kuris vėliau taptų darbu.
