Jų darbas būdavo mesti. Ir pataikyti. Sėkmingai rinkdami taškus (ir titulus), jie varė į neviltį varžovų gynėjus bei trenerius.
15min pabandė surikiuoti geriausių Lietuvos krepšinio šimtmečio atakuojančių gynėjų dešimtuką.
Verta pažymėti, kad tai – nėra lengva užduotis. Krepšinis ir patys atletai gerokai pasikeitė per 100 metų, todėl, lyginant skirtingų kartų žaidėjus, didžiausią įtaką turėjo titulai su rinktine.
10. Marius Grigonis
Geriausias šių dienų Lietuvos krepšinio atakuojantis gynėjas. Ir vienas geriausių šiuolaikinėje Eurolygoje. Prieš šį sezoną pasirašęs solidų 4 mln. eurų už 3 metus kontraktą su Maskvos CSKA (geriausiai apmokamas lietuvis krepšininkas po Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno), bet palikęs pinigus ir Rusiją po jos pradėto karo Ukrainoje.
Lyderio savybes nuo pat jaunių krepšinio demonstruojantis 27-erių kaunietis yra tikras pergalingų metimų paskutinėmis sekundėmis specialistas. Jo verpstė ir tikslus metimas viena ranka patiesė serbus Europos U18 čempionato pusfinalyje. Ne sykį mačo herojumi M.Grigonis tapo vilkėdamas ir Kauno „Žalgirio“ aprangą Eurolygoje.
Šaltakraujiškas gynėjas yra laimėjęs ir FIBA Čempionų lygą su Tenerifės klubu. Būtent M.Grigonis tapo tų finalinių kovų MVP.
Trofėjų kolekcijoje trūksta tik medalių su vyrų rinktine, o jie M.Grigonį neabejotinai kilstelėtų aukštyn šiame sąraše.
9. Martynas Pocius
Bebaimis skrajūnas, galingais šuoliais ir aštriais prasiveržimais draskydavęs varžovų gynybas. Į prestižinį Djuko universitetą NCAA lygoje M.Pocių pasikvietė pats Mike'as Krzyzewskis.
Paauglystėje per nelaimingą atsitikimą darbų pamokoje neteko didžiojo kairės rankos piršto. Medikams bevardį pavyko prisiūti, bet ir jo vienas iš būsimų Lietuvos krepšinio rinktinės lyderių nevaldė taip, kaip norėtų. Nepaisant to, M.Pocius vis tiek pasiekė aukštumų krepšinyje.
Labiau nei pirštai, amerikonui (tokia buvo M.Pociaus pravardė) pakilti dar aukščiau trukdė dažnos čiurnų traumos. Jos prasidėjo dar NCAA laikais ir tęsėsi Europoje, Kauno „Žalgirio“ ir Madrido „Real“ klubuose.
Ryškiausius laimėjimus M.Pocius pelnė su vyrų rinktine – prisidėjo prie istorinės pasaulio čempionato bronzos 2010-aisiais ir tapo Europos vicečempionu 2013-aisiais.
8. Rimantas Kaukėnas
Geležinis žmogus, tarsi robotas mesdavęs dvitaškius iš 4–5 metrų atstumo po staigaus stabtelėjimo – tikras košmaras varžovams. „Man didžiausią įspūdį daro jo sugebėjimas sukurti ataką tada, kai jos mažiausiai tikiesi. Ir tai – dėl jo talento bei neįtikėtinų fizinių savybių“, – R.Kaukėną gyrė paskutinės jo ekipos Emilijos Redžo „Grissin Bon“ treneris Massimiliano Menetti.
Tuo metu R.Kaukėnui buvo jau 39-eri, bet aikštėje jis vis dar buvo vienas geriausių. Savo neįtikėtinais fiziniais sugebėjimais ir alinančiu darbu vilnietis ne sykį neigė ir medikų prognozes, po sudėtingų kelio kryžminių raiščių traumų į aikštę grįždavęs greičiau nei planuota.
Karjerą pradėjęs Vilniaus „Lietuvos ryte“, vėliau vilkėjo tokių Europos krepšinio grandų kaip Sienos „Montepaschi“ (klubo rekordininkas pagal pelnytus taškus), Madrido „Real“, Vitorijos „Baskonia“, Kauno „Žalgirio“ marškinėlius.
Su Lietuvos rinktine 2007-aisiais Europos čempionate pelnė bronzą, o sportbačius ant vinies galiausiai pakabino tik sulaukęs 40-ties.
Dar aktyviai žaisdamas jis ėmėsi paramos fondo veiklos, padedančios vėžiu sergantiems vaikams, kurią aktyviai tęsia ir šiandien.
7. Renaldas Seibutis
Iš Šventosios kilusio taikliarankio karjerą kiek pristabdė anksti patirta rimta nugaros trauma, bet kuo pasigirti R.Seibutis tikrai turi.
Jo baudos metimai padovanojo Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinei auksą pasaulio čempionate. Būtent R.Seibutis atsiėmė tų pirmenybių MVP statulėlę.
Vėliau tiesiai iš Vilniaus „Sakalų“ išvyko į Pirėjo „Olympiakos“, kur jau pirmaisiais metais buvo pripažintas geriausiu jaunuoju Graikijos čempionato krepšininku.
Retai iš toli atakuodavęs, bet mirtiną dvitaškį iš vidutinio nuotolio ir kibią lyg superklijai gynybą turėjęs R.Seibutis, atrodė, kils į pačią viršūnę. NBA naujokų biržoje jį pastebėjo „Dallas Mavericks“ (50 šaukimas), bet nugaros operacija nubraukė beveik visą sezoną.
Sugrįžęs gynėjas ryškiausias karjeros pergales šventė vyrų rinktinėje, kurioje buvo svarbus starto penketo žaidėjas. 2010-aisiais jis džiaugėsi istorine bronza pasaulio čempionate, o 2013 ir 2015 metais dukart iš eilės tapo Europos vicečempionu.
6. Algirdas Linkevičius
Taškų darymo mašina. Krepšinio laikais, kai dar nebuvo nubrėžta tritaškio linija, sugebėjęs sumesti 48 taškus. Šį Kauno „Žalgirio“ rekordą vėliau pagerino tik pats Arvydas Sabonis.
Tomsko srityje, Sibiro tremtyje, gimęs A.Linkevičius taškų lenktynėse dažnai nenusileisdavo ar net lenkdavo ryškiausią tų laikų Lietuvos ir Europos krepšinio žvaigždę Modestą Paulauską.
A.Linkevičius 1972-aisiais buvo kviečiamas ir į Sovietų Sąjungos rinktinę, bet galiausiai nevyko į Miuncheno olimpiadą, nes gimė tremtyje. Vedama M.Paulausko SSRS tada iškovojo olimpinius aukso medalius. A.Linkevičius 7 kartus tapo Lietuvos čempionu.
5. Feliksas Kriaučiūnas
Čikagoje gimęs išeivijos lietuvis. Būtent F.Kriaučiūnas yra viena didžiausių beprotiškos mūsų tautos meilės krepšiniui priežasčių.
Atvykęs į Lietuvą 1935-aisiais, jis ne tik pats žaidė, bet ir mokė kitus. Buvo kapitonas ir žaidžiantysis treneris 1937-ųjų bei 1939-ųjų Lietuvos vyrų rinktinėse, kurios dusyk iš eilės tapo stipriausiomis Europoje.
Iš viso Lietuvos rinktinėje sužaidė 12 rungtynių ir pelnė 36 taškus.
4. Stanislovas Stonkus
Vienas garsiausių praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Lietuvos krepšininkų, dvejose olimpinėse žaidynėse iš eilės užėmęs 2 vietą.
Tiesa, 1952-aisiais Helsinkyje iš Telšių kilęs S.Stonkus sidabrinio medalio negavo, nes nesužaidė nė vienos minutės Sovietų Sąjungos rinktinėje (tuomet galiojo tokios taisyklės).
Po 4-erių metų Melburne S.Stonkus jau buvo SSRS lyderis – vidutiniškai rinko po 16 taškų (10 vieta visoje olimpiadoje), krepšį atakuodamas kosminiu 85,7 proc. tikslumu.
1957-aisiais triumfavo ir Europos čempionate ir vėl buvo rezultatyviausias čempionų žaidėjas (vid. 13,9 taško).
Po karjeros pabaigos pasinėrė į akademinę veiklą, parašė daugybę knygų apie Lietuvos krepšinio istoriją. Apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu ir aukščiausiu LTOK apdovanojimu — Garbės ženklu.
3. Stepas Butautas
Veržlus, atletiškas ir itin greitas – toks buvo vienas geriausių pokario laikų Lietuvos krepšininkų. S.Butautas buvo pirmasis, pradėjęs atakuoti krepšį viena ranka pašokęs į orą.
„Tuometis FIBA generalinis sekretorius buvo pasakęs, kad S.Butautas gali pralįsti ir pro rakto skylutę“, –15min yra pasakojęs krepšininko sūnus Ramūnas Butautas, garsus Lietuvos treneris.
1991-aisiais, sudarydama geriausių visų laikų krepšininkų 50-uką, FIBA į jį įtraukė ir S.Butautą (iš lietuvių tokios garbės tuomet dar sulaukė tik Modestas Paulauskas, Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis).
Titulai kalba patys už save. S.Butautas 1952-aisiais Helsinkyje tapo olimpiniu vicečempionu (rinko po 10,6 taško). Tris sykius triumfavo Europos čempionate, 1951-aisiais buvo rezultatyviausias nugalėtojų žaidėjas (vid. 15,9 taško).
2. Arvydas Macijauskas
„Kalašnikovas“, arba „Žudikas kūdikio veidu“ – iš snaiperių krašto Klaipėdos kilęs A.Macijauskas paliko itin ryškų pėdsaką Lietuvos ir Europos krepšinyje. Bet kurį vakarą galėjo sumesti 40 taškų Eurolygoje.
Sklandė legendos, kad tris kartus LKL „Snaiperio“ konkurso nugalėtojas (rekordas) treniruotėje yra pataikęs daugiau nei 200 tritaškių iš eilės.
Macas ryškiai sužibo itin jauno amžiaus. Dar būdamas 17 metų LKL lygoje smeigė 27 taškus. 20-ties jis ištarė garsiąją frazę, kad iš „Predrago Danilovičiaus liko tik pavardė ir kontraktas“. Serbas tuo metu buvo vienas garsiausių krepšininkų Europoje, bet ginamas A.Macijausko Vilniuje pataikė tik 2 metimus iš 16, o Vilniaus „Lietuvos rytas“ sensacingai nugalėjo Bolonijos „Kinder“.
Nežemišku pataikymu ir kibia gynyba garsėjęs lietuvis skamba lyg tobulas derinys šiuolaikiniame NBA pasaulyje, tačiau karjera už Atlanto A.Macijauskui nesusiklostė, o sugrįžus į Europą – užpuolė traumos.
Macui trūko Achilo sausgyslė, pasireiškė reta stuburo išvarža ir galiausiai, žaidžiant krepšinį per atostogas, plyšo čiurnos raiščiai, užbaigę taikliarankio karjerą būnant vos 28-erių.
Ryškiausias karjeros laimėjimas – 2003-iųjų Europos čempionato auksas. A.Macijauskas buvo vienas svarbiausių tos pergalės kalvių.
1. Rimas Kurtinaitis
Vienintelis krepšininkas istorijoje, pakviestas į NBA tritaškių konkursą, nors niekada nežaidė stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje. Legendos apie R.Kurtinaičio taiklumą buvo užbūrusios ir amerikiečius.
Seulo olimpinis čempionas (1988 m.), pasaulio vicečempionas (1986 m.), Europos čempionas (1985 m.). Atkūrus Nepriklausomybę, svariai prisidėjęs prie istorinių Lietuvos rinktinės pergalių – dviejų olimpinių bronzos medalių (1992 ir 1996 m.), sidabro Europos pirmenybėse (1995 m.).
Sunku spindėti Arvydo Sabonio šešėlyje, bet R.Kurtinaitis, kartu su geriausiu visų laikų Lietuvos krepšininku žaidęs ne tik Lietuvos rinktinėje bei Kauno „Žalgiryje“, bet ir karališkajame Madrido „Real“ klube, rasdavo savo akimirkų. 1985-ųjų Europos taurių laimėtojų taurės finale su „Barcelona“ būtent Kurtis sumetė 36 taškus. Šiek tiek pritrūko, nes „Žalgiris“ pralaimėjo 73:77.
Dar žaisdamas sugebėjo vadovauti ir Lietuvos sportui – 1997-2001 metais ėjo Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) direktoriaus pareigas, o sportbačius ant vinies galiausiai pakabino tik būdamas 42-ejų, Kyjivo krepšinio klube.
„Kažkuriame mače Kijeve dar įmečiau 24 taškus ir būdamas 41-erių tapau savaitės MVP. Darsyk įsitikinau: šoklumas ir greitis yra svarbu, bet dar ne viską lemia“, – ilgame interviu 15min prisiminė R.Kurtinaitis.
Verti paminėjimo: Justinas Lagunavičius, Darius Lukminas, Martynas Gecevičius, Donatas Slanina, Andrius Giedraitis, Henrikas Giedraitis.
