– Kokį įspūdį jums paliko pirmasis vizitas Prancūzijoje dar spalį, kai aplankėte Tony Parkerio akademiją?
– Iki tol niekada nebuvau Prancūzijoje, todėl labai laukiau šios kelionės. Buvau su Francois Lamy (ASVEL vadovas), kuris man aprodė miestą. Taip pat treniravausi su pagrindinės komandos žaidėjomis. Pasakiau sau vienintelį dalyką: vau!
Dar niekada nesitreniravau su tokio lygio žaidėjomis. Tai, kaip jos mane priėmė, visa ta atmosfera, buvo neįtikėtina.
– Ką iki tol žinojote apie komandą?
– Žinojau tiek, kiek man apie ją papasakojo Tony. Tik gerus dalykus (šypsosi.).
– Koks buvo susitikimas su Tony Parkeriu?
– Kalbėjomės apie mano asmeninį gyvenimą. Jis man pasakė, ko iš manęs norėtų ir aš su viskuo sutikau. Pasakiau, kad stengsiuosi pasirodyti geriausiai.
– Ar ypatinga bendrauti su buvusia NBA žvaigžde?
– Juk jis legenda! Man dar niekada neteko bendrauti su tokia krepšinio asmenybe. Jį juk visi žino. Todėl buvo labai įdomu pabendrauti.
– Kas Tony Parkerio kalboje įtikino jus labiausiai?
– Jo pristatytos sąlygos. ASVEL akademijoje suteiktos geriausios įmanomos sąlygos siekti tikslų. Tai buvo labai svarbus faktorius.
– Kaip įsivaizduojate gyvenimą be šeimos?
– Dabar man sunku, bet priprantu. Dėl krepšinio esu gyvenusi be tėvelių mėnesį, todėl man tai nėra nauja. Bet, aišku, sunku. Aš jų pasiilgstu. Laukiu švenčių, kada vėl galėsiu juos pamatyti.
– Esate viena didžiausių moterų krepšinio vilčių. Ar suprantate savo žingsnių svarbą?
– Žinoma. Jaučiuosi būdama kažko labai svarbaus dalimi. Buvau niekas, bet sunkiai dirbau, kažką pasiekiau ir dabar aš čia, toli nuo namų.
– Ką prisimeni iš savo atvykimo?
– Kai atvykau į Prancūziją, čia buvo Tony Parkerio brolis. Jis man daugiau papasakojo apie akademiją, komandos atmosferą, ko Tony tikisi iš žaidėjų.
Jis man pasakė, kad jei būsiu geras žmogus, Tony mane priims žmogiškai.
Taip pat išgirdau tai, kad komandos žaidėjos yra labai draugiškos ir šiltai mane priims. Jau oro uoste jaučiausi ypatingai.
F.Lamy buvo labai laimingas. Ten manęs jau laukė operatorius. Jaučiausi lyg būčiau žvaigždė, nors niekada tokia nesijaučiu.
Bet gera žinoti, kad esi kažkam svarbus.
– Kaip sekasi prisitaikyti akademijoje?
– Čia jaučiuosi labai gerai. Man tai lyg nauja šeima.
Visi su manimi elgiasi gražiai. Merginos puikios. Jos bando su manimi bendrauti angliškai, o aš, kiek išeina – prancūziškai.
– Ką pamenate iš moterų krepšinio komandos prezidentės Marie-Sophie Obamos kalbos, kai buvote pristatyta merginoms?
– Ji mane pristatė tokiais žodžiais: „Ji yra normali mergina, kuri atvyksta čia žaisti. Gražiai su ja elkitės.“ Visi šypsojosi ir jaučiausi priimta.
– Po trijų dienų buvote pristatyta pagrindinei komandai.
– Buvo keista, nes man tik 14 metų, o jos jau visos suaugusios moterys. Aišku, komandoje yra ir jaunų krepšininkių, kurios man labai padėjo. Žinojau Marine Johannes – ji viena mano idealių. Buvo labai įdomu susipažinti.
– Koks jausmas jai perduoti kamuolį?
– Buvo labai keista (šypsosi.). Vienu metu ji suplojo man rankomis ir pastebėjau, kad mano rankos ėmė drebėti. Bet jau pripratau – tą tenka daryti kasdien.
– Kaip jus priėmė pagrindinė moterų komanda?
– Tai kažkas ypatingo. Jos labai mane saugo. Nori, kad jausčiausi priimta. Aš labai vertinu jų pagalbą.
– Gruodžio 8-ąją Prancūzijoje sužaidėte nacionalinio čempionato rungtynes ir tapote rekordininke – debiutavote vos 14 metų ir 19 dienų. Ką jums tai reiškia?
– Man buvo labai gera sužaisti bent tas dvi minutes. Nedaug, bet turiu vertinti kiekvieną progą. Juk nežaisiu visų rungtynių – esu dar vaikas, žaidžiantis su profesionalėmis.
Džiaugiuosi, kad treneris man suteikė žaidimo laiko pajusti, ką reiškia žaisti tokiame lygyje.
– Treneris minėjo, kad labai anksti einate į salę – gerokai prieš treniruotę. Ar tai jums būdingas bruožas?
– Aš visada ateinu valanda prieš treniruotę padirbėti su savo silpnybėmis. Patobulinti metimą ir driblingą, nes ne visada tam yra laiko. Treniruotėse turi parodyti, ką išmokai, todėl bandau išnaudoti laiką tobulėjimui.
– Atrodo, esate labai užsivedusi dėl krepšinio. Visada taip norėjote žaisti?
– Žinoma. Meldžiausi, kad treneris mane išleistų į aikštę praėjusį sekmadienį. Buvau labai laiminga, kai tai galiausiai atvyko. Po rungtynių žaidėjos mane pasveikino su debiutu.
– Kokius tikslus sau keliate šioje komandoje?
– Tobulėti kiek vieną dieną, o svarbiausia – gerai praleisti laiką ir mėgautis.