„Kol kas turime tik popieriaus lapą su pavardėmis. Mūsų laukia daug darbo – kaip pritaps naujokai, kaip jiems seksis treniruotėse ir rungtynėse“, – 15min sakė Utenos „Juventus“ vadovas Eimantas Skersis.
Tačiau sudėtis „ant lapo“ skelbia apie aukštą šios ekipos potencialą. Nėra abejonių, jog Utena yra viena sėkmingiausiai pandemijos sunkmetį ir tarpsezonio laikotarpį išgyvenusių LKL ekipų.
Žydrūno Urbono rankose liko šeši praėjusio sezono „Juventus“ branduolio žaidėjai – įžaidėjas iš JAV Bryantas Crawfordas, snaiperis Marius Runkauskas, puolėjai Ignas Vaitkus ir Vytautas Šulskis, abejingų nepaliekantis peštukas Žygimantas Skučas ir vidurio puolėjas Julius Jucikas.
Prie šios kapelos prisijungė jaunieji talentai 16-metis puolėjas Redas Šukšta ir 17-metis gynėjas Martynas Žvirblis, o keturias naujokų vietas užpildė į komandą sugrįžę Gintautas Matulis ir Mindaugas Kupšas, praėjusį sezoną Salonikų „Aris“ komandoje žaidęs Martynas Gecevičius bei NBA patirties turintis aikštingasis puolėjas Glenas Rice'as jaunesnysis.
Būtent pastarasis amerikietis sukėlė didžiulį ažiotažą LKL sirgalių gretose. NBA čempiono Gleno Rice'o sūnus garsėja ūmiu charakteriu, bet ir įspūdingu talentu – pirmajame sezone Europoje amerikietis buvo pripažintas naudingiausiu Izraelio taurės žaidėju bei tapo rezultatyviausiu Izraelio lygos krepšininku.
Strategas Ž.Urbonas nusprendė rizikuoti ir viliasi, jog pavyks suvaldyti praeityje „Washington Wizards“ komandoje žaidusį atletą.
Šio krepšininko vienintelio trūksta „Juventus“ sezono pasiruošimo treniruotėse, kurios startavo pirmadienį.
Utenos klubo vadovas Eimantas Skersis jau nusiuntė į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją prašymą leisti 29-erių amerikiečiui atvykti į Lietuvą ir prisijungti prie komandos. Tikimasi, kad jis kitą savaitę bus Utenoje.
Pirmosios kontrolinės uteniškių rungtynės vyks rugsėjo 4-ąją dieną Kaune, varžovas – daugkartinis Lietuvos čempionas „Žalgiris“.
„Juventus“ vadovas Eimantas Skersis su 15min pasidalijo mintimis apie vasaros darbus, komplektaciją, rizikingą pirkinį, kardinalų legionierių skirtumą, neteisingą žmonių požiūrį į priekinę liniją ir tikslus.
– Kaip vertinate „Juventus“ vasaros darbus, ar esate patenkinti surinkta sudėtimi?
– Kaip ir sakė Žydrūnas, manau, kad padarėme maksimaliai, ką galėjome ir ką norėjome padaryti. Žinoma, norėjome išlaikyti daugiau žaidėjų iš praėjusio sezono. Žaidėme gerai, o rezultatas buvo neblogas.
Manau, kad naujokai yra aukšto lygio – Mindaugas Kupšas, Martynas Gecevičius, Glenas Rice'as. Gintautas Matulis – irgi. Mes jį žinome nuo senų laikų, jis žino mus. Savas žmogus, žinantis sistemą ir žinantis, kaip žaisti krepšinį. Jis yra puikių fizinių duomenų, sezono pasiruošimo testuose su Ignu Vaitkumi sukalė į vienus vartus. Gintas yra pasiruošęs.
Mes komplektuodami sudėtį padarėme maksimalų darbą šią vasarą, tačiau darbas ant popieriaus yra darbas ant popieriaus, o aikštelėje bus kas kita. Esame patenkinti, bet kaip bus toliau, tai parodys tik laikas.
– Ar patys nesistebite surinkę tokią stiprią komandą, atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę situaciją pasaulyje ir liūdnas buvusias prognozes?
– Negaliu sakyti, kad stebiuosi. Tikėjausi, kad surinksime gerą komandą, toks mūsų tikslas ir buvo. Manau, kad sezono pabaigoje pakankamai gerai susitvarkėme su situacija, pavyko atsiskaityti su žaidėjais. Jie pažiūrėjo supratingai, o tai padėjo mums, nes neįbridome į dideles skolas. Negavome tam tikros dalies pajamų, bet žaidėjai nereikalavo pilno dviejų mėnesių užmokesčio.
Mes turėjome gerą startinę poziciją, nes pradėjome nuo nulio. Valstybė irgi padėjo nemažai, su grąžinimais ir pagalbomis.
Smagu, kad tokie patyrę ir aukšto kalibro žaidėjai kaip Martynas Gecevičius pasirenka mūsų klubą. Nesakau, kad stebina, bet tai atrodo neblogai.
– Koks žaidėjas yra Glenas Rice'as jaunesnysis, ko iš jo tikitės?
– Tai labai stiprus individualiai krepšininkas. Krepšinio suvokimas, žaidimas vienas prieš vieną, žaidimas nugara, metimas, perdavimas – jis turi visus šiuos elementus, kurie yra reikalingi. Tai žaidėjas, kokio ir norėjome trečioje pozicijoje, Edgaro Ulanovo tipo.
Viskas dabar priklausys nuo žaidėjo galvos, kaip jis susidėlios mintis ir požiūrį. Kaip žaidėjas, tai jis tikrai aukšto lygio.
Faktas, kad su šiuo įsigijimu mes rizikuojame, nes esame girdėję įvairių istorijų. Bet pamenu Čempionų lygos rungtynes Holone, kai grįžę po mačo į viešbutį su Žydriumi (treneriu Žydrūnu Urbonu – aut. past.) sėdėjome išsižioję. Sakėme, pasiimi tokį žaidėją ir viskas, ramu.
Jis tuomet darė, ką norėjo. Mūsų gynėjai prieidavo arčiau Rice'o – jis kaldavo iš viršaus, truputį atsitraukdavo – jis pradėdavo sėkmingai mėtyti iš toli, jei dar kažkas – numesdavo gerą perdavimą.
Tokio žaidėjo nebereikia mokyti, jį reikia strateguoti.
– Kaip pats G.Rice'as žiūri į jo laukiantį iššūkį Utenoje?
– Glenas į žaidimą Lietuvoje žiūri pozityviai. Jis nori šanso, nori žaisti ir parodyti, kad nėra konfliktiškas žmogus. Telefonu skamba, kad jis nusiteikęs rimtai, bet įsitikinti tuo galėsime tik tuomet, kai jis atvažiuos ir pradės treniruotis ir žaisti.
Būna atvejų, kad kalbama gražiai, o galiausiai daroma tas pats. Viskas priklauso nuo paties krepšininko – ar jis išnaudos šį šansą, ar ne. Mes pasiruošę jį jam suteikti. Duosime viską, ką esame prižadėję, o daugiau priklausys nuo jo paties, kaip į situaciją reaguos jis pats.
– Ar turite darbo su sudėtingo charakterio krepšininkais patirties, ko galite iš to pasimokyti?
– Prieš du sezonus turėjome LaRoną Dendy. Kaip sako Žydrūnas, tokiose situacijose esmė yra klubo vidaus taisyklės.
Nesvarbu, ką žaidėjas daro per laisvas dienas, tegul važiuoja kur nori ir daro ką nori. Bet yra komandos drausmės taisyklės – laiku ateiti į treniruotę, laiku ateiti į rungtynes, atlikti dalykus, kurie apibrėžti taisyklėse.
Mes neturėjome jokių problemų su LaRonu aikštelėje. Jis mums ištraukė daugybę rungtynių, bet vis pažeidinėdavo vidaus taisykles – neateina ar ateina, pavėluoja, kažko nepasiima ar kažką pamiršta. Kažkokios nesąmonės.
Trys taisyklių pažeidimai – dar gyvas, bet su ketvirtu – tu laisvas.
Negali būti, kad krepšininkas kaskart vėluoja į treniruotę 10 minučių. Pirmas kartas – geltona kortelė, antras kartas – tam tikro dydžio piniginė nuobauda, trečias kartas – didelė piniginė nuobauda, ketvirtas kartas – raudona kortelė, važiuoji namo.
Tas pats yra su G.Rice'u. Jei jis pažeidinės taisykles, niekas su juo nesicackins. Ar jis žaidęs NBA, ar NBA čempiono sūnus – jokio skirtumo, pirmu lėktuvu bus paleistas namo, nes svarbiausias yra klubas ir komanda.
Kaip sakė Žydrūnas pirmoje komandinėje treniruotėje – šioje komandoje nėra „aš“ ar „tu“, čia yra komanda. Jei gerbi mus, mes gerbsime tave. Šiuo principu vadovausimės su visais klubo nariais.
– Ar Glenas Rice'as buvo pagrindinė opcija pakeisti išvykusį Gytį Radzevičių?
– Nėra paslaptis, jog mūsų prioritetas buvo Deividas Gailius. Mes tikrai norėjome jį turėti, bet susitarti galiausiai nepavyko. Atrodė, kad esame netoli to, buvome gavę žaidėjo sutikimą, bet po pusvalandžio jis kažkodėl persigalvojo.
Nieko asmeniško, yra kaip yra. Tai sąlygos, kokias mes galime pasiūlyti, jei jis nori didesnės algos ar geresnės mašinos, mes tiesiog negalime to įgyvendinti.
Nutrūko dialogas su Deividu ir pradėjome žvalgytis į legionierius. Rinkomės iš dviejų – Kenny Gaineso ir Gleno Rice'o. Pirmasis – patikrintas variantas, žinojome, ką gausime ir kaip gausime. Antrasis variantas – rizikingas, bet įdomesnis.
Kadangi mūsų treneris mėgsta iššūkius ir mėgsta rizikuoti, jis pasirinko įdomesnį variantą. Žinoma, ir finansine prasme K.Gaineso užmojai, kaip ir D.Gailiaus, buvo didesni nei G.Rice'o.
– Kaip pavyko prisišaukti Martyną Gecevičių?
– Jis norėjo karjerą tęsti Lietuvoje, nes turi du mažus vaikus ir nenorėjo blaškytis po užsienį. Tokia šiemet yra vasara, kad dauguma žaidėjų renkasi mažesnius pinigus Lietuvoje, nes situacija yra neaiški.
Ar sienos užsidarys, ar pavyks išskristi, ar pandemija grįš? Dauguma norėjo žaisti Lietuvoje ir rinktis saugesnį variantą.
Kaip suprantu, Martynas iš pirmojo ketverto komandų pasiūlymų nesulaukė, o po jų pernai žengėme mes. Logiška, kad pasirinko mus. Derybos nebuvo sudėtingos, pakalbėjome, jam tiko, ką mes galime pasiūlyti, tai viską greitai susitarėme.
– Ar Bryantą Crawfordą iškart matėte kaip pagrindinį artėjančio sezono įžaidėją?
– Negaliu taip sakyti. Mes turėjome daug įdomių variantų – Catą Barberį ir Shamorie Pondsą iš G lygos, Dominicą Artisą, pernai siautėjusį Lenkijos lygoje.
Įdomių variantų buvo, bet nusprendėme, kad mums reikia komandai žaidžiančio krepšininko, o ne norinčio daryti taškus.
Smagu, kai žaidėjas renka taškus, bet norėjome kuriančio atakas ir patikimo žmogaus. Individualiai mano paminėti trys žaidėjai buvo įdomesni už Bryantą, bet jie nori patys užbaiginėti atakas. Žinojome, jog trečioje pozicijoje turėsime taškus renkantį žmogų, tad pabijojome, kad prie panašaus braižo įžaidėjo gali neužtekti vieno kamuolio.
Bryantas pirmiausia žiūri kitų, tuomet savęs. Jis neblogai ginasi, tai irgi jam buvo didelis pliusas. Jis mums tiko labiausiai.
– Ką galite pasakyti apie B.Crawfordo asmenybę iš bendro darbo praėjusiame sezone?
– Paprastas ir ramus žmogus. Mes pernai stebėjomės, kad nusipirkome tokius du ramius legionierius – Bryantą ir Shannoną Scottą.
Pamenu, kad po dviejų mėnesių važiavome į Vilnių darytis vizos. Siūliau jiems užsukti pavalgyti į „Akropolį“, bet jie nežinojo, kas yra „Akropolis“, nes per pirmus du mėnesius nė karto nebuvo nuvažiavę į Vilnių.
Tai retas atvejis. Patys sakėme, kad jie per geri ir per ramūs žmonės. Kartais to agresyvumo pritrūkdavo ir aikštelėje.
Jie sutartyje turi po dvi keliones. Pirmoji būna atskrendant ir po sezono išvykstant, antroji – įprastai naudojama per Kalėdas, bet šiemet vėl gruodžio 27-ąją dieną turėjome rungtynes, tad legionieriams per šventes grįžti namo nepavyko.
Tokiu atveju užsieniečiai kažką pasikviečia į Uteną, o Bryanto Crawfordo atveju tai buvo jo močiutė. Ji gyveno Utenoje du mėnesius ir kepė jam blynus pusryčiams kiekvieną rytą. Tai rodo jo ramumą ir paprastumą. Jam niekur eiti nereikia, jis sėdi namuose, skaito knygas ir žiūri filmus.
Labai pozityvaus charakterio. Net keista, juk jam vos 23-eji, atrodo, turėtų važiuoti į Vilnių, siausti kažkur. Tai būtų normalu, juk visi mes žmonės, visi norime atsipalaiduoti. Bet tai paprastas ir ramus žmogelis.
– Po dvejų metų pertraukos į Uteną sugrįžo Mindaugas Kupšas, kiek patenkinti esate jo įsigijimu?
– Man truputį keista, kai visi sako, kad mes pasiėmėme du vienodus vidurio puolėjus. Aš manau, kad jie visiškai skirtingi. Su Juliumi Juciku galėsime naudoti agresyvesnę gynybą, su M.Kupšu – pasyvesnę.
Nemanau, kad įsigijome du lėtus vidurio puolėjus, nes darant testus jie nelabai atsiliko ir nuo gynėjų.
Mindaugo prisiviliojimas mums tikrai padės. Man labai patinka jo produktyvumas. Jis gali žaisti 15 minučių ir per jas duoti 13 balų naudingumo. Jis gali labai produktyviai išnaudoti laiką aikštelėje.
Jis atvyko geros fizinės formos, svorio numetęs, o kūnas sutvirtėjęs. Manau, kad mums labai padės. 217 cm ūgis ir gera krepšinio mokykla – tokie žaidėjai nesimėto.
Treneris pats buvo aukštaūgis, jis žino, kaip išnaudoti didelius žaidėjus. Dažniausiai aukštaūgiai Utenoje atsiskleidžia – M.Kupšas, Vaidas Čepukaitis, J.Jucikas, Martinas Gebenas.
Anksčiau galėjome pasvajoti, kad turėsime bent vieną tokį centrą, o dabar turėsime du. Aukštaūgių grandimi esu labai patenkintas.
– Jei mobilumo pritrūks, vidurio puolėju matysime Žygimantą Skučą?
– Faktas, nėra jokių kalbų. Pernai daug kartų taip žaidėme. Žygio kojos labai stiprios, jis labai greitas.
Atlikome testus, o jis viską daro gynėjų greičiais. Su juo galime keistis ginamaisiais per visas pozicijas, tai mums pernai labai padėjo. Jis nenusileido mažiukams, jiems jį apeiti būdavo sudėtinga.
Mes tikrai Žygį naudosime centro pozicijoje, kai reikės taikytis prie varžovų.
Svarbiausia, kad jis greičiau atsigautų po kirkšnies sausgyslės traumos. Jam dar reikia 4-5 savaičių. Galbūt pirmoms rungtynėms su „Rytu“ atsigaus, o gal ne. Galbūt laikinai kažką dar pasikviesime, kokiam mėnesiui.
– Kokius tikslus keliate kitam sezonui?
– Norisi būti kuo aukščiau, kaip visada. Mes dar neturėjome valdybos posėdžio, kuriame tikslai bus iškelti.
Manau, kad logiškas tikslas turėtų būti ketvertas. Negaliu pasakyti, kad kažkas labai pasikeitė, LKL visada reikia žaisti. Nei mes labai geri tapome, nei kiti stipriai suprastėjo.
Kiek pernai buvo rungtynių, kad kažkas kažką daužytų 30-40 taškų persvara? Visos ekipos buvo apylygės, išskyrus Kauno „Žalgirį“.
Negalime galvoti, kad eisime į aikštelę ir užsidėsime pliusiukus ties pergalėmis. Galvojate, kad nuvažiuosime į Klaipėdą ir bus ant lėkštutės padėti taškai? Ne, su visais reikės kautis, visos komandos bus alkanos.
Mūsų laukia daug darbo, kaip pritaps naujokai, kaip seksis treniruotėse.
Kol kas turime tik popieriaus lapą su pavardėmis, bet potencialu esame patenkinti.