Prieš metus apie K.Jakučionio talentą kalbėjo tik labiau krepšinyje pasikaustę lietuviai, o už Atlanto jo vardą žinojo vienetai, tačiau praėjo 12 mėnesių ir Kasparą supa tokio lygio ažiotažas, kokį turbūt aplink save turėjo tik du lietuviai – Matas Buzelis ir Jonas Valančiūnas. Vienu žodžiu – didžiulis.
„Bleacher Report“ 2025-ųjų NBA naujokų biržoje Kasparui prognozuoja ketvirtąjį šaukimą, ESPN – penktąjį. Jeigu tokios prognozės išsipildytų, vilnietis taptų aukščiausiai pašauktu lietuviu NBA istorijoje arba susilygintu su J.Valančiūnu, kuris savo pavardę 2011-aisiais išgirdo penktas.
Kas atsitiko? Kodėl K.Jakučionis vos per metus tapo toks populiarus? Atsakymas atrodo labai paprastas – lietuvis paliko Barselonos sistemą, pasirinko tobulėjimą NCAA ir čia tiesiog spindi.
Prisijungęs prie Ilinojaus universiteto, Kasparas iškart ėmėsi darbo. Į vieną stipriausių krepšinio programų JAV atvykęs gynėjas nepaisė pirmamečio etiketės ir tapo komandos lyderiu. NCAA jis fiksuoja 16,4 taško, 5,6 atkovoto kamuolio ir 5,4 rezultatyvaus statistiką. Joks lietuvis pirmaisiais metais taip nedominavo koledžų krepšinyje. Joks.
„Gal būsiu įžūlus, bet pasakysiu, kad nenustebino, – portalui 15min apie Kasparo dominavimą NCAA pasakojo jo tėtis Tomas, kuris nuolat su savo atžala palaiko ryšį, nepaisant aštuonių valandų skirtumo. – Aš juo tikėjau. Kadangi aš jį pažįstu, krepšinyje mes nuo pat pradžių su juo. Pagal jo charakterio savybes, aš net neabejojau, kad taip bus. Buvau užtikrintas, kad jis padarys viską, jog jam pavyktų. Kad jis pasieks tai, ką gali geriausio, aš neabejojau.“
Kaip ir minėta, atsakymas atrodo paprastas – Kasparas tiesiog žaidžia įspūdingai, bet pažvelgus giliau – viskas kur kas sudėtingiau. Už spindesio slypi ilgas ir labai sunkus kelias, kurį 18-metis nuėjo iki skambių ESPN prognozių ir įspūdingų pasirodymų.
Koks jis buvo? Kas leido Kasparui pasiekti tokių aukštumų? Kokios charakterio savybės ir vertybės veda šį jaunuolį į priekį? Apie ką tėtis Tomas ir sūnus Kasparas kalbėjosi nuo pat mažens? Kokią įtaką milžiniškas ažiotažas bei rekordinės prognozės turi jaunam lietuviui, kaip nuo to jis yra saugomas? Ir galiausiai – kaip Kasparas žiūri į galimybę jau šiemet praverti NBA lygos duris?
Apie tai ir dar daugiau išskirtiniame portalo 15min interviu papasakojo Kasparo tėtis Tomas, stebintis kiekvieną sūnaus žingsnį. Jakučionis vyresnysis sudėliojo savo sūnaus portretą, kuris skaitytojams leis suprasti, koks Kasparas yra ir kokią įtaką jo savybės turi sėkmei ant parketo.
– Tomai, galbūt pradėkime nuo Kasparo etapo Barselonoje. Kaip iš šalies galėtumėte jį įvertinti? Kaip Kasparas užaugo tiek kaip žaidėjas, tiek kaip žmogus?
– Retrospektyviai žiūrint, tai buvo pats geriausias įmanomas sprendimas, pats geriausias sprendimas išvažiuoti. Mes ilgai bandėme įsitikinti, ar tai yra geras sprendimas, ar priimti tokį pasiūlymą. Kai gauni pasiūlymus iš „Barcelona“ arba „Real“, turbūt sunku atsispirti. Buvo bandymas įsitikinti, ar jam reikia važiuoti, verta važiuoti. Didžioji dalis Lietuvos specialistų, ekspertų, su kuriais teko kalbėtis, tikrai buvo už.
Kalbant apie Kasparo krepšinio pusę, sunku pasakyti. Tikrai nesu ekspertas ar guru, augo Kasparas, mes augome su krepšiniu. Bet rezultatai buvo geri. Džiaugėmės, kad jie gerėjo, Kasparas buvo įvairių turnyrų MVP, tada ir krepšinio prasme supranti, kad buvo viskas gerai. Mums, kaip šeimai, buvo svarbiausia, kad jis ten važiavo į saugią, tinkamą aplinką. Galime pasidžiaugti, kad jis pakliuvo į tikrai gerą organizaciją, nuostabią aplinką, kur juo rūpinosi, suteikė jam visas galimybes, suteikė visas sąlygas tobulėti, dirbti, kaip sportininkui ir vystytis kaip žmogui. „Barcelona“ labai į jį investavo. Jam buvo penkiolika, bet išleidome Kasparą ramiai dėl to, kad mes supratome, jog juo yra rūpinamasi nuo iki. Pačiam Kasparui reikėjo labai daug darbo ir pastangų, bet sąlygos buvo suteiktos puikios. Todėl mums ir ramu buvo.
Kaip asmenybė jis ten tikrai formavosi, atsirado laisvumas, kitas požiūris ir mūsų, tėvų, buvo prašoma labiau atsipalaiduoti. Ispanai turi to laisvumo žavesio ir Kasparas tos kultūros kažkiek perėmė, tiek laisvumo žmogiška prasme, tiek krepšinio aikštelėje. Lietuvoje jis taip pat jau buvo susiformavęs kaip stipri asmenybė, žinanti savo tikslus, turinti ambicijų. Kalbant apie Barseloną, jam tai buvo gera patirtis augant be tėvų, bet jam patiko. Kaip žmogus, Kasparas Barselonoje atrado daug naujų ir ateičiai reikalingų dalykų.
– Per tuos trejus metus Kasparo žaidimo kreivė kilo, bet paskutinis sezonas buvo labai geras. Ar galima sakyti, kad jis parodė, kad yra pasiruošęs kitam, didesniam žingsniui?
– Paskutinis sezonas buvo labai geras, sakyčiau, puikus. Ir kiti sezonai nebuvo blogi. Pirmi metai, žinoma, buvo sudėtingiausi dėl adaptacinio laikotarpio, bet to mes visi, galima sakyti, tikėjomės. Kasparas jau Lietuvoje ėjo geru keliu, bet Barselonoje atrado save, sustiprėjo, pasitikėjimas atsirado ir tas trečias sezonas tapo kertiniu žiūrint į ateities perspektyvą.
– Kasparui teko šiek tiek pabūti ir po Šaro sparnu. Ką jam davė darbas su Š.Jasikevičiumi?
– Kasparas nuo mažens turi tokį bruožą ir žino, kad reikia imti maksimaliai viską, ką tau duoda. Jeigu tau suteikia galimybes, turi jas išnaudoti maksimaliai. Aišku, Kasparui vyrų komandoje nebuvo skiriama labai daug laiko, nes visgi tai yra pagrindinė komanda ir Kasparas ten žaidė minimaliai. Taip, „Barcelona“ bandė įtraukti vaikinukus į treniruotes, į rungtynes paimdavo. Tai yra didelė ir neužmirštama patirtis, kaip tu, būdamas jaunas, paimamas su vyrais. Tu gali su Mirotičiumi, Parkeriu kartu pabūti aikštelėje, pasikalbėti, pasidalinti patirtimi. Tai yra neįkainojami dalykai. Tas pats Jasikevičius, jis jaunimą myli, jam patinka, jis dėl jo stengiasi. Iš Šarūno jis gavo pamokų ir Kasparas į save ima viską, ką jam duoda aplinka. Manau, kad Šarūno indėlis tikrai įdėtas.
– Kokie buvo pagrindiniai argumentai renkantis NCAA? Kas nusvėrė šitą sprendimą?
– Kvietimų, siūlymų buvo labai daug ir galimybių buvo daug. Tai buvo ir Europa, buvo ir Australija, ir NCAA. Visi NCAA supranta kaip tolesnį žingsnį. Kasparas nėra visko sudėjęs vien į krepšinį, nėra taip, kad „metu mokslus ir esu krepšininkas“. Jis dar nėra krepšininkas, pats supranta, kad norint tapti profesionalu reikia daug dirbti ir pasiekti. Tas NCAA buvo kaip du viename. Tam tikra prasme nepaleisti mokslų, nes Kasparas gerai mokėsi, pas jį buvo kiek galima aukščiausi rezultatai. Išlaikėme tokį balansą. Jeigu tapsi krepšininku – gerai, jeigu ne – galėsi toliau studijuoti. Aišku, tai buvo ir paties Kasparo svajonė. Amerikos krepšinis yra Amerikos krepšinis, nepažaidęs nesuprasi, apie ką eina kalba. Pabuvo Lietuvoje, pabuvo Europoje, o dabar įkėlė koją į Amerikos rinką.
– Ar buvo kitų pasiūlymų Kasparui, kuriuos stipriai svarstėte?
– Lietuva buvo atvira, Europoje tikrai buvo iš ko rinktis. Kasparas buvo labai rimtai kviečiamas į Australiją, naują jaunimo programos projektą, tikriausiai rimčiausiai svarstyta alternatyva NCAA. Iš ten susidomėjimas buvo didelis. Bet tada tam tikri dalykai užsikerta. Jeigu išvažiuoji, tampi profesionalu ir į universitetą niekada negrįši. Ten galbūt marketingo prasme Kasparas būtų labiau ruošiamas NBA. Tikrai buvo tų pasiūlymų, nekalbant apie daugelį NCAA universitetų. Aišku, važiuoti į NCAA gynėjui atrodė šiek tiek rizikingas sprendimas, istoriškai nebuvo daug panašių sėkmingų pavyzdžių. Natūralu, kad visi žada, visi šneka, bet nežinai, kaip bus. Daug kas pabrėžia, kad europiečiai turi mažesnį atletiškumą, mažesnį fiziškumą, kur tikrai mums šiek tiek sudėtingiau yra. Bet viskas dabar rodo, kad pasirinkome teisingai.
– Pasiūlymas Lietuvoje, ar jis buvo iš didžiausio šalies klubo („Žalgirio“)?
