„Tavęs nekviečiau į rinktinę, kviečiau kitą Roką – Jokubaitį“, – šypsodamas su savo buvusiu auklėtiniu Roku Giedraičiu sveikinosi nacionalinės komandos generolas Kazys Maksvytis.
Palangoje pirmadienio popietę jautėsi pakilios nuotaikos ne tik dėl puikaus oro lauke, bet ir pagrindinės Lietuvos rinktinės stovyklos pradžios, kurioje netrūko juokų ir gerų emocijų.
Trylika krepšininkų pirmadienį susirinko „Vanagupės“ viešbutyje, kitos savaitės pradžioje prie jų prisijungs Ignas Brazdeikis, o jau po pirmųjų draugiškų rungtynių atvyks ir paskutiniai du krepšininkai – NBA bokštai Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis.
„Nuotaikos yra geros. Aš, kaip treneris, laukiau vasaros, kadangi iki tol darbavausi tik languose. Gana sudėtinga kelias dienas pasitreniravus iškart žaisti krepšinį. Vasarą turėsime daugiau laiko, labiau jausis trenerio ranka. Esu patenkintas, kad pradėsime darbus. Startuojame su gera energija“, – spaudos konferenciją pradėjo Kazys Maksvytis, pasitinkantis pirmąjį rimtą išbandymą prie Lietuvos rinktinės vairo.
Du svarbiausius postus Lietuvos krepšinyje šiuo metu užimantis 45-erių specialistas iš Darbėnų žurnalistams papasakojo apie stovyklos pradžią, laukiančius darbus, pasirinktus žaidėjus, neplanuotus iššūkius, Igno Brazdeikio atvykimą į Kauno „Žalgirį“ bei sidabrą Europos čempionate iškovojusią Lietuvos jaunimo rinktinę.
– Nuo ko pradėsite pasiruošimo stovyklą – pirmiausia fizinis pasiruošimas ar iškart imsite kamuolį į rankas?
– Metodikos keičiasi. Jeigu anksčiau daugiau laiko praleisdavome lauke, tai šis laikas dabar mažėja. Seniau tekdavo ir ant smėlio palakstyti. Dabar po kelių dienų eisime į salę ir fizinį pasirengimą darysime salėje. Porą dienų tikrinsime žaidėjų būklę – kas atvažiavo kokios formos. Ir kibsime į darbus.
– Rinktinė atrodo atjaunėjusi. Vyriausias žaidėjas – 32-ejų Mindaugas Kuzminskas. Ar tai yra pliusas atliekant fizinį pasiruošimą ir siekiant kuo greičiau įgauti gerą sportinę formą?
– Tai priklauso ir nuo žaidėjo. Dabar nebėra taip, kad žaidėjai atvažiuotų į rinktinę visai nesitreniravę, kaip anksčiau. Dabar viskas keičiasi ir žaidėjai yra profesionalesni. Dauguma iš jų sportuoja ir tarpsezoniu. Manau, kad tai nepriklauso nuo amžiaus. Tai priklauso nuo žaidėjo ir kaip jis yra pasiruošęs.
– Kada prie rinktinės prisijungs Ignas Brazdeikis?
– Jis į Lietuvą atvažiuoja liepos 30 dieną, o prie rinktinės prisijungs rugpjūčio 1 dieną Klaipėdoje. Kažkiek jį čiupinėjome, o ir jis pats sportuoja, tai įsilieti problemų, manau, kad nebus.
– Kodėl Gediminą Oreliką nusprendėte pakeisti Donatu Taroliu?
– Vėl gana nedėkinga situacija. Apie Gedimino sveikatos problemas sužinojome tik penktadienį vakare, nors pirmadienį jau renkamės į pasiruošimo stovyklą. Ketvirtoje pozicijoje ir treniruotėms trūksta žaidėjų, ypač kai pradžioje stovyklos nebus ir dviejų mūsų didelių žaidėjų – Domo ir Jono. Reikėjo žaidėjo ir dėl konkurencijos. Donatas Tarolis būtų atvažiavęs ir gelbėjęs mus jau praeitame lange, kai buvome susidūrę su COVID-19 situacija. Nusprendėme suteikti šansą jam ir taip sudaryti didesnę konkurenciją ketvirtoje pozicijoje.
Donatas yra geras pagalbininkas. Jis atlieka daug nematomo darbo – greitas puolimas, kamuoliai, įkirtimai po krepšiu. Gynyboje jis yra nėra skylė. Jis ginasi gana gerai.
– Ketvirtoji pozicija tapo problema. Ar nebandėte pasikalbėti su Eimantu Bendžiumi ar Arnoldu Kulboka?
– Nebandėme. Arnoldą Kulboką jau buvome pačiupinėję, o Eimantas Bendžius jau buvo pasakęs, kad šią vasarą tikrai norėtų skirti poilsiui, todėl prie šio klausimo nebegrįžome.
– Kuri pozicija jums kelia didžiausią nerimą?
– Greičiausiai, kad ketvirtoji. Kažkiek laiko mūsų aukštaūgiai žais kartu, o kai jie keis vienas kitą ar jų nebus aikštelėje, kas užims jų minutes. Dėl to galės konkuruoti Gytis Masiulis ar Eigirdas Žukauskas su Mindaugu Kuzminsku. Jie kažkiek galės užimti minutes ketvirtoje pozicijoje. Manau, kad išsiversime. Faktas, kad prie tokių aukštaūgių norėtųsi turėti mobilų ir gerai pataikantį ketvirtą numerį.
– Kokia yra Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno dabartinė būsena?
– Jie sportuoja jau kartu. Prie mūsų prisijungs ir stebės kelias treniruotes jau rugpjūčio pradžioje. Pagal taisykles jie gali prisijungti rugpjūčio 4 dieną, bet tą dieną mes žaisime rungtynes, taigi nenorime jų mesti į ugnį, tad Domas ir Jonas rinktinėje bus rugpjūčio 6 dieną Kaune.
– Kiek Rokas Jokubaitis pribrendo būti pagrindiniu įžaidėju?
– Visada yra kartų kaita. Manau, kad stipriame klube, stipriame vidiniame čempionate ir Eurolygoje stipriai paaugo. Aišku, jis buvo atsarginis įžaidėjas, bet rinktinėje jis gaus šansą. Dėl Roko aš mažai pergyvenu, manau, kad jis šiuo šansu pasinaudos.
– Marius Grigonis į rinktinę atvyko jau turėdamas naują klubą. Kiek dėl to jis yra ramesnis?
– Marius pasirinko žalia spalvą, tik ne tą (šypteli). Aišku, kad jis ramesnis. Mes bendraujame asmeniškai ir kaip treneris su žaidėju, ir kaip žmonės. Jis buvo pakibęs tokioje nežinomybėje dėl kontrakto – ar pasirašys, ar išleis. Manau, kad bus kažkiek apsiraminęs, susikoncentravęs. Rinktinėje jis turės geresnę galimybę pasiruošti sezonui.
– Ar Marius Grigonis liks kapitonu ir pagrindinėje rinktinėje?
– Manau, kad jis liks laikinu kapitonu ir kai visi susirinks, o kai suvažiuos visi geriausi, rinkimai bus nauji.
– Žalią spalvą pasirinko ir Ignas Brazdeikis. Kiek lengvas sprendimas buvo į „Žalgirį“ pasikviesti šį žaidėją?
– Ignas Brazdeikis labai gerai pasirodė praeitoje stovykloje – tiek languose, tiek treniruotėse. Jau daug apie jį kalbėjome. Jis atvažiavo labai gerai pasiruošęs, motyvuotas bei puikiai įsipaišė į kolektyvą. Man buvo lengviau dėl Igno apsispręsti ir dėl šio lango, ir dėl „Žalgirio“.
– Viešoje erdvėje netyla kalbos dėl Igno galimybių žaisti antroje pozicijoje Eurolygos kovose. Kiek dėl to esate ramus?
– Jis gali žaisti abiejose pozicijose – ir antroje, ir trečioje. „Žalgiris“ prieš grandus turi imtis nestandartinių žingsnių. Jei jis žais antroje pozicijoje, mes turėsime fiziškumo pranašumą, galbūt galės sužaisti ir po krepšiu. Manau, kad jis galės žaisti antroje pozicijoje ir trečioje tiek „Žalgiryje“, tiek Lietuvos rinktinėje.
– Ar su Igno Brazdeikio įsigijimu „Žalgiris“ baigė komplektacijos darbus?
– Nenorėčiau apie „Žalgirį“ daugiau kalbėti. Konferencija skirta rinktinei ir kalbėkime apie ją.
– Kiek sekate Domo ir Jono rengimąsi Europos čempionatui?
– Kiek žinau, Domas labai rimtai sportavo, buvo padaręs mažesnę pertrauką. Kai jie grįš į Lietuvą, juos globos mūsų treneriai. Jie dirbs individualiai, nes dar negalės treniruotis su komanda. Bendraujame su jais. Su Jonu buvome susitikę jo stovykloje. Jie abu yra nusiteikę ir pasiruošę ne tik žaisti, bet ir kažką daugiau pasiekti.
– Kaip jūs regite juos abu aikštelėje?
– Kalbėjau apie šią patirtį ir su praeitais rinktinės treneriais – Dariumi Maskoliūnu, Dainiumi Adomaičiu. Jie kažkiek žais kartu, bet ir po vieną, žinoma. Bandysime juos sutalpinti. Jonas pradėjo mesti tritaškius, metimą techniką visą vasarą gerina ir Domas. Matysime.
– Domantas Sabonis yra geras kamuolio skirstytojas, nors dažnai šio jo privalumo žaidžiant Lietuvos rinktinėje mes dar nematėme. Galbūt svarstote Domą išnaudoti kaip kamuolį įžaidžiantį puolėją?
– Žinoma. Kai aukštas žaidėjas moka perduoti kamuolį, reikia tuo pasinaudoti. Tai yra privalumas. Tuo labiau kad Domas mėgsta pačiupinėti kamuolį kiekviename derinyje. Bandysime žaisti taip, kad jis jaustųsi patogiai ir kad komandai dėl to būtų gerai.
– Ko tikitės iš Mindaugo Kuzminsko?
– Mindaugas yra vienas tų žaidėjų, kuris gali žaisti per kelias pozicijas. Tai svarbu, ypač šioje situacijoje. Jis gali žaisti tiek trečioje, tiek ketvirtoje pozicijoje. Jis turi patirties ir rinktinės, ir aukščiausio klubinio krepšinio. Manau, kad jis bus svarbus žaidėjas.
– Kiek šios stovyklos žaidėjų jūsų mintyse jau turi garantuotas vietas Europos čempionate?
– Sunku pasakyti, dar reikia nueiti į salę. Sakyčiau, kad 8–9. Dėl kitų pozicijų bus konkurencija.
– Kristupas Žemaitis per metus laiko atliko įspūdingą šuolį. Kokie pagrindiniai motyvai buvo kviesti jį į pagrindinę vyrų rinktinės stovyklą?
– Jis žaidė „Lietkabelyje“ ir turėjo gerą sezoną. Žaidė ne tik Lietuvoje, bet ir Europos taurėje. Tai – gan jaunas, atletiškas įžaidėjas. Norėjome turėti ir anksčiau, bet per vieną langą jis susirgo, o per kitą – vestuvės. Dabar jis gavo šansą pasirodyti ir bandys patekti į dvyliktuką.
– Kodėl priėmėt sprendimą į stovyklą kviesti būtent 16 žaidėjų? Ar būtumėte ieškojęs kito varianto į Gedimino Oreliko vietą, jei Donatas Tarolis nebūtų galėjęs atvykti?
– JAV rinktinė pradeda su 12 žaidėjų, kiek esu girdėjęs, kadangi atkabinimo procesas jiems yra labai skaudus, kai žaidėjus reikia nuimti nuo rinktinės. Nenorėjome pradėti su dvylika, nes ir taip pradžioje neturėsime trijų žmonių. Pradžioje mėgstame dirbti penketais ar ketvertais – trys po keturis. Jei kažkas gauna traumą, treniruočių procesas išsikreipia. Norėjosi turėti bent trylika žaidėjų.
– Kokį įspūdį paliko sidabrinė jaunimo rinktinėje ir kiek ten matote talento?
– Norėčiau juos pasveikinti. Tikrai džiaugiuosi. Vakar sirgau už juos ir savo kolegas trenerius, kurie, jeigu būtų laimėję pirmą vietą, būtų pasikėlę savo kategorijas. Talentinga karta, žinant, kiek žaidėjų nedalyvavo – Tubelis, Lelevičius... Jie susitvarkė. Pradžioje pradėjo prastai, bet pagyrimai žaidėjams ir treneriams, kurie žaidė garbingai. Finale matėme, kokie yra ispanai – kiekvienas galva aukštesnis už lietuvį. Mūsiškiai bandė slėpti savo trūkumus. Pavyko visai neblogai, vienu momentu ir priekyje buvo. Jie nusipelnė pagyrimo, nes yra šaunuoliai.
– Esate dirbęs su jaunimu. Tai paskutinis jaunimo turnyras šiai kartai. Kokie yra didžiausi iššūkiai įsiliejant į vyrų krepšinį?
– Atsimenu, kad ne visiems sekėsi iškart įsilieti į vyrų krepšinį. Galvoje turiu du pavyzdžius – Ulanovą ir Butkevičių. Atrodo, Europos jaunimo čempionai, o Ulanovas pateko ir į simbolinį penketuką, kaip dabar ir Mantas Rubštavičius, bet po to klubinis sezonas jiems buvo banguotas. Jie tuomet blaškėsi tarp Panevėžio ir Pasvalio, tik po metų neblogai sužaidė „Neptūne“. Nėra taip lengva greitai įsilieti į vyrų krepšinį, nes ne kiekvienas yra Luka Dončičius. Mūsų branda kažkiek yra vėlyvesnė. Aišku, atitinkamai lemia ir situacija komandoje, pasitikėjimas. Jiems reikia stengtis, kabintis į vyrų krepšinį, bet lengva nebus. Dvidešimtmetis jau gali gerai žaisti LKL ar kažkuriame Europos turnyre, bet tikrai ne kiekvienas.
