„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 11 26

Dabar rinktinės treneris, bet pradėjo sunkiai: „Buvo šokas, kai negavau jokio pasiūlymo“

Penktadienio vakarą pasaulio čempionato atrankos rungtynėse su Bulgarijos krepšininkais prie Lietuvos rinktinės vairo debiutuos Kazys Maksvytis, mačo išvakarėse sutikęs 15min laidoje PIKENROLAS papasakoti apie savo karjeros kelią – nuo pirmosios pažinties su krepšiniu iki jaudulio, juntamo prieš debiutą.

Kazio Maksvyčio magija – taip galima įvardinti neeilinius neseniai Lietuvos rinktinės treneriu paskirto 44 metų darbėniškio pasiekimus jaunių ir jaunimo komandose, ar šalyje keltą triukšmą su Klaipėdos „Neptūnu“ ir Panevėžio „Lietkabeliu“.

Strategas triumfavo visuose keturiuose jaunimo čempionatuose, o ant antros LKL vietos laiptelio užkėlė ir iki tol tokių pasiekimų nefiksavusias „Neptūno“ ir „Lietkabelio“ ekipas.

Kaip savo sėkmingus rezultatus ir pilnas tribūnas Klaipėdoje ir Panevėžyje aiškina pats Kazys?

„Pradžioje mane vadindavo sėkmės treneriu. Galima paklausti mano pirmųjų dėstytojų, nebuvau studentas, kuris, atrodė, pasieks daugiausiai. Buvau vidutinis, bet turėjau ambiciją. Nežinau kodėl, bet kai mokykloje vykdavo žygių ir dainų konkursai, norėdavau atsistoti į kolonos galą, bet mokytoja mane visada statydavo į priekį, kad būčiau to būrio vadu. Visada turėjau savybę sujungti kolektyvą. Kažkiek lydėjo ir sėkmė, o laikui bėgant įgavau ir patirties, reaguodamas į priežastis – kodėl laimėjau ar pralaimėjau. Niekas nemėgsta pralaimėti, kaip ir aš. O į arenas labiausiai vilioja pergalės“, – 15min laidoje PIKENROLAS debiuto Lietuvos rinktinėje išvakarėse kalbėjo Kazys Maksvytis.

Pateikiame 44-ejų stratego debiuto išvakarėse išsakytas įdomiausias mintis:

Apie jauduliuką: „Tas laukimas yra sunkesnis nei pačios rungtynės. Kai prasideda rungtynės, imiesi kažkokių priemonių. Tas laukimas labiausiai kankina. Sunkiausia buvo pirmosiomis dienomis. Susirinkome į stovyklą, naujas trenerių štabas, nauji žaidėjai, naujos sistemos. Pirmomis dienomis tikrai buvo ką veikti. Darbo diena – nuo 8 ryto iki 12 nakties su mažomis pertraukomis. Dabar šiek tiek ramiau, šiek tiek išsigryninome ir susisteminome. Ramiau ir treneriams, ir žaidėjams. Bet buvo ką veikti.“

Apie koncentruotą informaciją žaidėjams: „Nemažai žaidėjų rungtynes turėjo sekmadienį. Pirmadienio treniruotė nelabai gali būti žaidybinė. Laikas dar labiau sumažėjo. Tikslas ir buvo pateikti informacijos tiek, kiek reikia. Viskam pasibaigus, ją susisteminti ir dar sumažinti.“

VIDEO: PIKENROLAS: Kazys Maksvytis – kaip eilinis tapo Lietuvos rinktinės generolu

Apie rutiną rungtynių dieną: „Stengiuosi apsiriboti mažiau kontaktų, mažiau blaškymųsi. Ta pati rutina – išsimiegoti, pasiruošti treniruoti, pailsėti prieš rungtynes. Nueiti į rungtynes šviežia galva, o ne nuvarginta dėl dienos darbų ar kažkokių pokalbių. Dar yra barzdos skutimas ar naujo kaklaraiščio užsirišimas. Nesu iš tų, kuris turi stilingą barzdą. Rungtynių dieną ją visada nusiskutu. Dar persirišu naują kaklaraištį. Šitą meną esu įvaldęs. Jei galima tai vadinti ritualu, tai taip, toks yra.“

Debiutą puikiai pažįstamoje „Švyturio“ arenoje: „Kiek supratau, sutartis su „Švyturio“ arena dar yra iš senos federacijos. Dabartinė tik vykdo šiuos įsipareigojimus. Prie šito aš neprisidėjau. Tikiuosi nemažai žiūrovų. Kalbėjau su federacijos darbuotojais, jog salė pildosi, nors laisvų vietų dar yra. Bet turėtų susirinkti nemažai žiūrovų. Gaila, kad yra didesni apribojimai, kurie sumažina žmonių skaičių. Tikiuosi, kad jų bus nemažai.“

Pirmąją pažintį su krepšiniu: „Pirmasis prisiminimas apie krepšinį – „Žalgirio“ ir CSKA rungtynės. Pirmais metais „Žalgiris“ pralaimėjo, buvo daug ašarų. Pamenu, jog kieme mane ramino kaimynė, kai pamatė verkiantį. Kaip ir visiems lietuviams, taip ir man tos rungtynės neatrodė tik krepšinis. Tai didesnė kova prieš priešą, kurį galime nugalėti krepšiniu.“

Scanpix/RIA Novosti nuotr./Arvydas Sabonis ir Vladimiras Tkačenka
Scanpix/RIA Novosti nuotr./Arvydas Sabonis ir Vladimiras Tkačenka

Neįgyvendinta svajonė tapti krepšininku: „Kaip entuziastas ar mėgėjas žaidžiau už mokyklą, šeimų turnyruose ar miesto pirmenybėse. Vyresnėse klasėse prisiminiau, jog dar noriu būti krepšininkas. Kilo mintis įstoti į Kauno kūno kultūros institutą ir ten pabandyti tapti krepšininku. Atvykus į Kauną laukė lengvas šokas. Vienas geriausių miestelio krepšininkų Kaune buvo stiprus vidutiniokas, jeigu švelniai pasakius (šypteli). Po kelių metų svajonę būti krepšininku teko perorientuoti į trenerio. Kūno kultūros institute įstojau siekti krepšinio trenerio specialybės.“

Karjeros pradžioje sektini pavyzdžiai trenerių gretose: „Pirmieji treneriai, kuriuos matydavome. Tų laikų Lietuvoje trenerių etalonas buvo Vladas Garastas. Po to atsirado Jonas Kazlauskas, kuris dirbo su jaunimu. Bet pradžioje garsiausi treneriai Lietuvoje buvo du – Vladas Garastas ir Rimas Endrijaitis.“

Alfredo Pliadžio nuotr./Virgilijus Mundrys ir Vladas Garastas
Alfredo Pliadžio nuotr./Virgilijus Mundrys ir Vladas Garastas

Pirmąją praktiką trenerio poste: „Paskutiniais studijavimo metais atlikau praktiką Kauno krepšinio mokykloje. Užsirekomendavau kaip geras studentas, kuris yra pareigingas ir įdomiai veda treniruotes. Man gal padėjo projektas „sekmadieninės treniruotės“, į kurias galėdavo ateiti visi įvairaus lygio vaikai, jaunučiai ir jauniai. Organizavo treniruotes Edas Nickus. Pradžioje treniruotes vesdavo garsesni vyresnės kartos specialistai – Henrikas Giedraitis, Antanas Čižauskas. Mes buvome jų asistentai, bet vėliau perėmėme ir tapome vyr. treneriais. Tikriausiai pirmąją praktiką gavau ten. Užsirekomendavau ir mane priėmė į Kauno krepšinio mokyklą.“

Apie paskyrimą jaunučių rinktinės treneriu: „Tuo metu buvo praktika, jog laimintys krepšinio mokyklų treneriai būdavo skiriami vadovauti tų metų rinktinėms. Teisybės dėlei galiu pripažinti, jog nebuvau pirmas. Pirmas buvau tik reguliariajame sezone. Bet kadangi Sabonio mokykloje keisdavosi treneriai – vienas pradėdavo sezoną, kitas užbaigdavo, tai pasirinktas buvau aš, stabilus prizininkas ir reguliaraus sezono nugalėtojas. Pavyko laimėti pirmąją vietą olimpiniame festivalyje ir užsirekomenduoti. Todėl gavau šansą ir U16, išėjo užburtas kamuolys – čempionai ten, čempionai ir U18.“

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos aštuoniolikmečiai krepšininkai ir fanų zonos pristatymas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos aštuoniolikmečiai krepšininkai ir fanų zonos pristatymas

Apie Šarūno Marčiulionio frazę: „Prieš Lietuvoje vykusį U18 čempionatą kilo diskusijos, kuriose pasisakė ir Šarūnas Marčiulionis, neva vyksta didžiulis renginys šalyje, o vadovauti jaunimo komandai paskirtas nežinomas treneris. Reagavau kaip į iššūkį sau. Pavyko pateisinti viltis, kurias į mane dėjo.“

Apie negautus pasiūlymus po dviejų pirmųjų medalių su rinktinėmis: „Visai nieko nebuvo. Jei atvirai, laimėjus U18 čempionatą, buvo lengvos psichologinės bangos. Prieš pora savaičių žaidi perpildytoje „Siemens“ arenoje U18 Europos pirmenybių finalą. Žiūrėjo 11 tūkstančių, nors buvo kalbėta, jog neoficialiai gal buvo ir daugiau. Laimėjau ir grįžau į Kauno krepšinio mokyklą. 1992-ųjų karta jau buvo jaunių karta, tad man teko pasirinkti pirmokus ir antrokus, treniruotes pradėti nuo batų užsirišimo ir paprasto bėgimo. Buvo lengvas šokas, jog negavau jokio pasiūlymo.“

Apie Vladimiro Romanovo kvietimą 2011-aisiais: „Buvau pakviestas į Kauną. Mačiau tą garsųjį paveikslą, kur jis pirštu grūmoja Leninui. Buvo pasiūlytas variantas, kad būsiu „Žalgirio“ dublerių vyriausiuoju treneriu arba dukterinėje komandoje Kauno „Aisčiai“, arba būsiu „Žalgirio“ pagrindinės komandos vyr. trenerio asistentas. Keista buvo, kad „Žalgiris“ su manimi pasirašė vienerių metų kontraktą, bet išnuomojo Vilniaus „Sakalams“. Iki šiol nesuprantu, kodėl man „Žalgiris“ mokėjo pusę algos. Dėkui, nes išmokėjo viską, ko nepavyko išgauti iš „Sakalų“. Bet „Sakalus“ ėmiau ne dėl algos, o kaip trampliną būsimai karjerai.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rungtynes stebėjo ir V.Romanovas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rungtynes stebėjo ir V.Romanovas

Apie perėjimą į Klaipėdos „Neptūną“: „Tai buvo kylantis ir ambicijų turėjęs klubas. Biudžetas kilo, gal jo nepavykdavo iki galo įgyvendinti. Atėjus pasiūlymui, žinojau, jog trečias miestas, turi uostą, kyla finansavimas. Nėra jokios paslapties, norint turėti geresnę komandą, reikia įsigyti brangesnius ir šiek tiek geresnius žaidėjus. Grįždamas į Klaipėdą į tai atsižvelgiau.“

Pasibaigęs etapas Klaipėdoje ir darbas Panevėžio „Lietkabelyje“: „Grįžau su labai didele motyvacija į „Lietkabelį“. Norėjau įrodyti visiems, jog esu geras treneris. Jaučiau kaltę dėl paskutinio sezono. Pailsėjau, pasistažavau ir grįžau. Norėjau įrodyti sau ir kitiems.“

Visas pokalbis su K.Maksvyčiu:

VIDEO: PIKENROLAS: Kazys Maksvytis – kaip eilinis tapo Lietuvos rinktinės generolu

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų