„Labai jau greitai lekia tas laikas. Nespėjau nė sumirksėti. Toks jausmas, kad metai lekia taip, kaip taksi skaitliukas, kai žiūri į skaičius ir nenori mokėti pinigų“, – duodamas interviu „Vakarų ekspresui“ šyptelėjo M.Paulauskas.
„Širdyje jaučiuosi gerokai jaunesnis, tačiau laikas sparčiai bėga ir nieko jau nepadarysi. Tenka su tuo susitaikyti ir mėgautis tuo, ką duoda gyvenimas“, – sakė M.Paulauskas.
Pasiteiravus apie sveikatą, olimpinis čempionas atsakė: „Skųstis negaliu, dar kaip šveicariškas laikrodis dirba visi mechanizmai.“
Jis pasidžiaugė, kad žmona Janina kepa šventinį kugelį ir laukia gimtadienio pietūs.
„Ateis keli draugai, pasėdėsime prie stalo, pabendrausime. Dar šiandien 17 val. laukia rungtynės tarp mano gimtojo miesto „Neptūno“ komandos ir širdies komandos Kauno „Žalgirio“. Laukia smagus vakaras“, – sekmadienį kalbėjo M.Paulauskas.
Pasmalsavus, kurią ekipą palaikys, sukaktuvininkas atsakė: „Aš už gražų krepšinį. Svarbu, kad būtų gražių derinukų, kamuolio perdavimo ir intrigos aikštelėje.“
Augo sportininkų šeimoje
M.Paulauską drąsiai galima vadinti viena šlovingiausių krepšinio legendų. Jis krepšinį pradėjo žaisti nuo šešerių metų ir sparčiai kilo karjeros laiptais.
Modestas augo sportininkų šeimoje. Jo vyresnysis brolis Edmundas kurį laiką žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, vyriausiasis brolis Emanuelis buvo vienas geriausių respublikos disko metikų, o sesuo Elvyra vilkėjo Lietuvos tinklinio rinktinės marškinėlius. 1962 m., būdamas 17 metų, jis, atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ komandai, tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu.
Aštuoniolikmetis jaunuolis jau buvo kviečiamas į Kauno „Žalgirio“ meistrų komandą, o po metų – į tuometinės SSRS olimpinę rinktinę.
„Tuomet patekti į „Žalgirio“ komandą buvo kažkas nerealaus. Tiesiog buvo visų krepšininkų svajonė“, – aiškino M.Paulauskas.
Jis 1963 metais Lietuvai atstovavo SSRS tautų spartakiadoje, tais pačiais metais tapo Europos jaunių čempionu. Modestas buvo ne tik šalies rinktinės kapitonas, bet ir rezultatyviausias žaidėjas. Apie jo žaidimą su pasigėrėjimu rašė Italijos spauda.
Nuo 1965 metų M.Paulauskas buvo Sovietų Sąjungos rinktinės narys. Kai debiutavo šioje rinktinėje, M.Paulauskui nebuvo net 20 metų. Tačiau tąkart jis tapo Europos čempionu.
Vėliau kaip iš gausybės rago pasipylė vienas po kito skambūs titulai: 1967 m. (Suomijoje), 1969 m. (Italijoje) ir 1971 m. (Vokietijoje) tapo Europos čempionu, 1973 m. (Ispanijoje) iškovojo Europos čempionato bronzos medalį, dukart džiaugėsi vasaros olimpinių žaidynių aukso medaliais (1968 m. Meksikoje ir 1972 m. Vokietijoje), dukart pasaulio čempionatuose (1967 m. Urugvajuje ir 1974 m. Puerto Rike) kopė ant aukščiausiojo prizininkų pakylos laiptelio, kartą (1970 m. tuometinėje Jugoslavijoje) pelnė pasaulio čempionato bronzos medalius. M.Paulauskas tada buvo vienas iš rinktinės lyderių.
Šis krepšininkas rekordinius 7 kartus (1965, 1966, 1967, 1969, 1970, 1971, 1972 m.) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku. 1965 metais, būdamas vos 20-ies, jis buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato žaidėju. 1991 metais pateko tarp 50 geriausių FIBA pasaulio žaidėjų.
Modestas profesionalaus krepšininko karjerą baigė būdamas 32-ejų.
2004 metais Klaipėdos centre, Puodžių gatvėje, įrengta M.Paulausko vardo krepšinio aikštelė.
Vaikystės prisiminimai
– Modestai, gimėte Kretingoje, tačiau visą vaikystę ir paauglystę praleidote Klaipėdoje. Ką jums reiškia Klaipėda?
– Aš gimiau Kretingoje, tačiau ten praleidau tik kelias dienas. Mane drąsiai galima vadinti klaipėdiečiu. Klaipėdoje žengiau pirmuosius savo žingsnius, vėliau pradėjau lankyti Klaipėdos krepšinio mokyklą pas tuometinį trenerį Vladą Knašių.
Būtent Klaipėda mane išugdė krepšininku. Juk šiame mieste buvo iškovotos mano pirmosios pergalės, taip pat juk atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ vyrų komandai iškovojau pirmąjį Lietuvos suaugusiųjų čempiono titulą.
Esu labai dėkingas Klaipėdos miestui už suteiktas pamokas, puikius vaikystės metus ir neįkainojamą patirtį.
– Prisiminkite, kur ir kaip Klaipėdoje leidote vaikystės, paauglystės dienas?
– Mokiausi tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo pavadinta Kristijono Donelaičio mokykla, o dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija. Šioje mokykloje dienas leidau iki 17 metų. Nuolat su draugais po pamokų skubėdavome į sporto salę ir ten bumbsendavome krepšinio kamuolį.
Pavasarį ir vasarą mokyklos kiemas knibždėdavo nuo mokinių gausos, kadangi pradėdavo veikti vienintelis po atviru dangumi įrengtas Donelaičio baseinas.
Treniruodavosi plaukikai, vandensvydininkai... Tiesiog pavasarį baseiną išvalydavo, išrinkdavo lapus, prileisdavo vandens ir visi su malonumu plaukiodavome. Buvo nuostabūs laikai...
Vėliau baseiną po atviru dangumi uždarė ir įrengė uždarą baseiną. Yra likę labai daug vaikystės prisiminimų, susijusių su Klaipėda. Tai mano širdies miestas.
– Dabar su šeima gyvenate Šakiuose. Ar jaučiate sentimentų Klaipėdai?
– Sentimentų labai daug... Visada norisi aplankyti Klaipėdą, pasigrožėti pajūriu.
Šakiuose gyvenu jau bemaž dešimtmetį, turime savo sodybą. Jau toks amžius, kai mums su žmona Janina norisi ramybės. Galbūt dėl to ir pabėgome nuo didmiesčių šurmulio...
– Jūs esate vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų. Koks iškovotas titulas jums yra pats svarbiausias?
– Kiekviena pergalė savo laiku buvo džiugi ir dėl jos buvo išlieta daug prakaito, energijos, įdėta dalelė širdies.
Iškopti į krepšinio aukštumas padėjo ne tik juodas darbas, talentas, bet ir pats likimas. Su SSRS jaunių rinktine 1964 m. Neapolyje tapome Europos čempionais, likimas leido mums likti gyviems.
Reisas, kuriuo turėjome skristi, bet neskridome, patyrė avariją. Būtume užsimušę. O mes laimėjome čempionatą. Visada buvo likimo barjerų.
Krepšinis man tiesiog yra įaugęs į kraują.
– Papasakokite apie dabartinę savo kasdienybę.
– Su žmona Janina gyvename Šakių rajone, savo sodyboje. Žinote, jau toks amžius, kai norisi pabėgti nuo miesto šurmulio. Neįsivaizduoju dabar gyvenimo mieste: negalėčiau sėdėti namuose ir žiūrėti pro langą. Vasaromis mes išeiname į sodybos kiemą tiesiog basomis, rytais vaikštome po rasotą pievą ir mėgaujamės ramybe.
Šalia teka Šešupės upė, vienas malonumas pasigrožėti gamta, paukšteliais. Yra ir sodas, tad pasikrapštome prie jo, ravinėjame žolytę, vasarą auginame vištas, skanaujame kaimiškus kiaušinius, žiemai užsišaldome mėsos...
Gyvena pas mus kelios gandrų šeimos. Su liūdesiu kiekvieną rudenį išleidžiam ir laukiam pavasarį sugrįžtančių.
Ant sienos – išsiuvinėtas Vytis
– Jūs esate vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų. Žinia, neretai titulai ir šlovė pakeičia žmones. Išduokite, kaip jums pavyko išlikti tokiu nuoširdžiu ir šilumą spinduliuojančiu žmogumi?
– Aš titulų pernelyg nesureikšminu. Žinau, ką esu iškovojęs, tačiau neskaičiuoju savo titulų ir su kitais nesilyginu.
Niekada nesupratau ir nesuprasiu tokių žmonių, kurie užriečia nosį ar naudojasi savo statusu, autoritetu ir panašiai. Man tai nepriimtina ir netoleruotina. Visada svarbiausia išlikti žmogumi, kad ir kas nutiktų.
– Teko girdėti daugybę istorijų ir apie jūsų patriotiškumą savo gimtajai šaliai. Jus per sportinės karjeros piką ne kartą viliojo įvairių šalių atstovai – siūlė net didžiulius turtus, bet jūs likote ištikimas Lietuvai.
– Taip. Buvo visko: per sportinę karjerą ne kartą sulaukiau kvietimo tapti Maskvos CSKA nariu. Man buvo siūlomi kariniai laipsniai, milžiniški pinigai ir butai. Taip pat buvau viliojamas ir į Ameriką.
Kai sužinojau, kad esu kviečiamas į NBA, net šiurpas nukrėtė. Jei būčiau išvykęs į Ameriką, būtų nukentėję mano artimieji, būčiau negalėjęs grįžti namo. Tuomet buvo tokie laikai.
Augau namuose, kur ant sienos kabėjo mamos jaunystėje išsiuvinėtas Vytis.
