Andrea Trinchieri buvo rengiamas studijoms Harvarde.
Tačiau vietoj studijų prestižiniame JAV universitete italas prieš tėvų valią pasirinko krepšinio trenerio kelią.
Juo A.Trinchieri žengė neišvengdamas skaudžių posūkių ir pastangų kopiant aukštyn iš trečiosios Italijos lygos.
Kaip balkaniškų šaknų treneris pakilo į Eurolygos trenerių elitą ir kokia jo krepšinio filosofija – apie tai dabartinis „Žalgirio“ treneris išsamiai pasakojo prieš kelerius metus per interviu lietuvių kilmės buvusiam krepšininkui Joe Arlauckui Eurolygos laidoje „The Crossover“, jos pabaigoje atsakęs ir į klausimų seriją apie savo idealus (ne tik krepšinio), svajonių vietas ir vakarienę, įsimintiną filmą ir santykius su savo 12 ir 15 metų vaikais.
Pateikiame išsamaus interviu įdomiausias A.Trinchieri mintis.
Apie šeimą: „Aš gimiau ir augau Italijoje. Mano senelis buvo Italijos diplomatas, vedęs moterį iš Kentukio. Jiems teko keliauti po pasaulį, nes diplomatai keliauja visur: Praha, Madridas, Roma, Bostonas. Mano tėvui teko pagyventi visur. Mano tėvas baigė Harvardo universitetą, o po studijų savo gyvenimą pasuko grįždamas link šaknų – į Italiją. Prieš tai jis stabtelėjo su reikalais Londone ir ten sutiko mano mamą – ji buvo iš Jugoslavijos – pusiau juodkalnietė, pusiau kroatė, ji studijavo Londone.
Aš gimiau ir augau Italijoje, bet turėjau galimybę keliauti po visą pasaulį, o tai mano darbe labai pravertė.“
Apie vaikystę: „Aš gyvenau Italijoje, bet ne tik: kai mokslai pasibaigdavo, kelis mėnesius praleisdavau kitur: Jugoslavijoje, studijuodamas kitose šalyse, aš visada kažkur judėjau.“
Apie mokslus: „Aš buvau geras mokinys, man patiko mokytis. Turėjau studijuoti Harvarde, to labai norėjo mano tėtis. Tačiau to nenorėjau aš – man labiau patiko treniruoti. Aš buvau tiesiog pamišęs dėl krepšinio ir dėl to turėjau didelių problemų su šeima – nenusekiau taku, kuris man buvo grindžiamas. Man tuo metu buvo 19 metų.“
Apie save krepšinyje: „Nepavadinčiau savęs krepšinio žaidėju. Buvau siaubingas krepšininkas. Galbūt jau tada supratau krepšinį, skaičiau situacijas, galėjau atlikti perdavimus, bet buvau nepakankamai greitas, nepakankamai atletiškas – supratau, kad negalėsiu žaisti jokiame padoriame lygyje.
Tačiau aš jaučiau aistrą krepšiniui ir norėjau jame likti – todėl pradėjau treniruoti labai anksti. Tai buvo užprogramuotas konfliktas, nes tai nebuvo tai, ko norėjo mano šeima. Tai buvo sunkus laikas, nes mano tėvas buvo pragmatikas. Jis mąstė, kad negalėsiu pragyventi iš hobio, nes vaikų treniravimą jis laikė hobiu.“
Apie pasikeitusį tėvų požiūrį: „Jis pasikeitė, kai pamatė mane per nacionalinę Italijos televiziją, kuomet buvau Milano „Olimpia“ klubo trenerio asistentu. Tada jis pagalvojo: gal tai ir daugiau nei hobis. Visa tai įvyko praėjus 10 metų (nuo tada, kai nusprendė nestoti į Harvardą.)“
Apie savo potraukį krepšiniui: „Aš buvau visiškai įsimylėjęs į šį protingą žaidimą. Man jis tikrai patiko, tai buvo aistra. Aš nenorėjau švaistyti laiko ir galimybių. Iš pradžių svarsčiau, kuo galėčiau tapti – gal medijos atstovu, bet laikai buvo kitokie nei dabar, tam reikėjo eiti kitais keliais, iš pradžių baigti žurnalistikos studijas. Tad man iškart tapo aišku: treniravimas ir dar kartą treniravimas. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Man šiame darbe patiko viskas. Pradėjau nuo to, kad treniravau savo buvusius komandos draugus. Jie buvo labai patenkinti, galbūt ir dėl to, kad taip atsikratė prasto žaidėjo (juokiasi). Aš buvau siaubingas žaidėjas, nereikia būti diplomatišku. Bet tai buvo gera pradžia.“
Apie karjeros pradžią: „Kartais reikia, kad dalykai susiklostytų tinkama linkme. Tai nebuvo logiška, aš sekiau tuo, ką man kalbėjo širdis. Aišku, reikėjo ir sėkmės – aš nepažįstu nė vieno sėkmingo žmogaus, kuris savo tikslus pasiekė be sėkmės – jos prireikia bet kuriame darbe. Bet tai ne apie tai, kad tiesiog „sekasi“. Sėkmė gali padėti. Nors galiausiai, apsisukus ratui sėkmės ir nesėkmės būna po lygiai, savo atkaklumu gali prisidėti, kad geri dalykai nutiktų. Jei kažkas eina netinkama linkme, aš visada sakau, kad prieš laimint turi pajausti ir pralaimėjimų skonį. Tai pažadina troškimą laimėti. Kartais pralaimi finalą nesėkmingu paskutiniu metimu – gali būti paruošęs puikią ataką, bet grįžti namo su kartėliu dėl nesėkmės. Tačiau tai gali praversti kitose finalo rungtynėse arba pakenkti, jei galvosi per ilgai. Sėkmė ateina su tikėjimu.“
Suprasti akimirksniu
- A.Trinchieri karjera:
- 1998-2004 m. Milano „Olimpia“ trenerių asistentas
- 2004-2007 m. Kremonos „Vanoli“ (3-ioji Italijos lyga)
- 2008 m. „JuveCaserta“ (2-oji Italijos lyga)
- 2008–2009 m. „Veroli“
- 2009-2013 m. Kantu „Pallacanestro“ (Italija)
- 2013-2014 m. Graikijos rinktinė
- 2013-2014 m. Kazanės „Uniks“ (Rusija)
- 2014-2018 m. Bambergo „Brose“ (Vokietija)
- 2018-2020 m. Belgrado „Partizan“ (Serbija)
- 2020-2023 m. Miuncheno „Bayern“ (Vokietija)
- 2024 m. Kauno „Žalgiris“
Apie keistą situaciją Milano „Olimpia“ klube: „2003 metais buvau trenerio asistentu ir gavau klubo pasiūlymą – tai buvo po pralaimėjimo Badalonos „Joventut“, kai mus pražudė ten žaidęs jaunas Rudy Fernandezas. Milano klubas nusprendė atleisti trenerį ir vadovai atėjo pas mane: „Ar pasirengęs vadovauti komandai?“ Atsakiau: „Taip, padarysiu viską, ką galiu.“ Jie atsakė: „Gerai, kai grįšime, mes tau paskambinsime, tu turėsi vadovauti komandai ir ją prikelti.“ Mes parskridome į Italiją, aš grįžau namo, ėjau į jaunimo komandos rungtynes ir paprašiau, kad kažkas pasektų mano telefoną ir praneštų, kai skambins. Bet tądien man taip ir nepaskambino.
Po poros dienų pakvietė į biurą pasikalbėti. Atėjau, o jie man pranešė: „Turi mums padėti“. Pasakiau, kad taip, aš žinau, esu pasiruošęs. Tada jie man pasakė: „Po poros valandų atvyks naujas treneris.“
Aš paprašiau laiko pagalvoti, pakilau aukštyn, nes klubo vadovų biuras buvo pirmame aukšte, o trenerių – antrame. Aš grįžau ir pasakiau: „Aš išvykstu, nes jums reikia teigiamos energijos, kurios duoti nebegaliu.“ Taip tuščiomis ir palikau savo miesto komandą, kurią sekiau visos jaunystės metu. Buvo labai sunku, bet nebuvo abejonių. Tai buvo beprotiškas sprendimas, bet teisingas.“
Apie tuomečius jausmus: „Jaučiau, kad tuo sprendimu klubas pražudė mano nusiteikimą, mano kaip darboholiko trenerio aistrą ir norą padėti. Buvau tarsi užgesintas. Aš susipakavau daiktus vasario 14 dieną – nuo tada labai mėgstu Valentino dieną.“
