Gruodžio pabaigoje R.Javtokui lūžo vienas iš čiurnos kaulų. Gydytojų diagnozė – keli mėnesiai be krepšinio.
Kai prieš ketverius metus R.Javtokas gydėsi panašią traumą, gydymas gerokai užtruko. Vietoj planuotų 4-6 mėnesių, vidurio puolėjas nežaidė bent 8-is.
Bet nepanašu, kad nelaiminga istorija turėtų pasikartoti. Šį kartą reabilitacija vyksta pagal planą, bet Robertas atsargiai ir kantriai laukia pirmųjų žingsnių ant parketo.
„Žinote, tiesiog kol nepradėjau bėgioti, tol nieko negaliu sakyti. Kol kas viskas kaip ir gerai. Bet kaip sako, kai aikštėje žengi pirmuosius žingsnius, tada matai geriau, – 24sek sakė 35-erių „centras“. – Koja gyja gerai – sportuoju, einu į baseiną. Be problemų, viskas pagal planą. Bet ta tikroji padėtis pasimatys, kai duos didesnį krūvį“.
Panašu, kad lemiamose kovose „Žalgiris“ šį sezoną turės patikimą gynybos bokštą po krepšiu. Tik, kaip sako Robertas, dar kiek palūkėkime ir neprisišnekėkime.
Su Kazlausku (apie rinktinę) dar nešnekėjau. Kol kas viskas toli.
– Negavote termino, kada preliminariai galėtumėte grįžti į aikštę? – 24sek paklausė R.Javtoko.
– Tokio termino nedavė. Kovo 5-ąją, praėjus dviem mėnesiams nuo operacijos, peršvietė koją. Pasakė dar neduoti krūvio ir nelankstyti pėdos. Vaikštau, lyg ir viskas gerai, bet laukiu artimiausios savaitės, kai peršvies koją. Tada tiksliai pasakys, ar jau galiu bėgioti, ar tik ristele, ar tik greičiau eiti. Viskas tada ir pasimatys.
– Kaip sekasi vaikščioti?
– Ramentai seniai padėti į šalį. Po to jau vaikščiojau su langete be ramentų, vėliau leido eiti ir su specialiu batu. Tiesiog liepė minant kulnu nelenkti pėdos. Todėl ant kulno dar ir vaikštau. Toks pusiau šlubas, pusiau ne (šypsosi.).
– Panašią traumą patyrėte prieš Londono olimpines žaidynes, bet tada užtrukote grįžti į aikštę. Kuo reabilitacija ir kojos reakcija į gydymą šį kartą kitokia?
– Nenoriu prisišnekėti, bet dabar viskas vyksta žymiai greičiau ir sklandžiau. Tada planavau lakstyti po 4 mėnesių, bet galėjau tik po šešių, nes skausmas buvo toks, kad, atrodė, tie varžtai kažkur atsisukę (šypsosi.).
– Kol buvote priverstas stebėti „Žalgirio“ žaidimą iš šalies, jūsų akivaizdoje po šešių metų pertraukos trofėjų susigrąžino Vilniaus „Lietuvos rytas“. Jums žaidžiant „Žalgiryje“ to dar nėra buvę. Nesinorėjo veržtis į aikštę, kai matėte pralaiminčius komandos draugus?
– Visą sezoną sportuoji laukdamas tokių akimirkų. Bet buvo kaip buvo, jie buvo stipresni ir laimėjo. Tai Mantas Kalnietis išvyko, tai aš subyrėjau, bet galima rasti daug priežasčių. Aišku, norėjosi padėti komandai, bet yra kaip yra.
– Ką „Lietuvos rytas“ padarė tokio, kad susigrąžino titulą?
– Visa jų koncentracija buvo šiam titului. Jų žaidimo braižas, pirkiniai... Viskas tik tam, kad nugalėtų mus. Galbūt „Lietuvos rytas“ pavargo nuo tų pralaimėjimų ir turėjo vienintelį tikslą. Bet finale jie žaidė tikrai geriau ir pelnytai nugalėjo. Natūralu, kad iškritus iš Europos taurės jiems beliko susikoncentruoti vienintelei užduočiai.
Akivaizdu, kad kai žaidi per du frontus, negali sau leisti skirti finalui tokio pasiruošimo, pirkti tokius žaidėjus ir koncentruotis vienai komandai. Bet „Lietuvos rytas“ pasielgė teisingai.
Mes patys sau to leisti negalėtume, juk žaidžiame Eurolygoje. Galbūt prisidėjo ir mūsų nuovargis, suteikęs „Lietuvos rytui“ pranašumą.
– Jūsų vietą komandoje užėmė devyniolikmetis Martynas Sajus. Kaip vertinate jo žaidimą?
– Jis stengiasi, kiek gali. Dvikovoje su Madrido „Real“ jis tikrai gerai įsiliejo. Martynui dar trūksta patirties, bet viskas ateina su laiku. Jei daug dirbs, viskas anksčiau ar vėliau ateis. Kol kas jis dar negali būti pagrindinis „centras“. Bet vaikinas dirba ir stengiasi.
– Šarūnas Jasikevičius po pralaimėjimo „Real“ sakė, kad treniruotėse reikės imtis drastiškų priemonių. Gal jau matėte pirmuosius pakeitimus?
– Nežinau, tikrai nemačiau, nes didžiąją dalį laiko arenoje praleidžiu viršuje, ne apačioje (šypsosi.). Nežinau, kas tai lemia: gal psichologija, gal nuovargis, savęs neradimas, nepasitikėjimas. Daug tų niuansų.
Manau, kad tiesiog reikia ieškoti išeities. Nėra taip, kad kažką pakeisi iš karto. Bet vienos geros rungtynės gali padėti atgauti pasitikėjimą. Tikiu, kad tikrai turime metikų. Išsišaudys dar (šypsosi.).
TAIP PAT SKAITYKITE: Šaras nebežino, ko griebtis: „Galbūt reikės imtis drastiškų sprendimų“
– Užsiminėte apie treniruočių salę. Kiek reabilitacijos metu galite sportuoti ir kiek praleidžiate laiko su komanda?
– Stengiuosi dalyvauti visose namų rungtynėse, kiek išeina – treniruotėse. Bet su dauguma matausi prieš treniruotę. Kai vieni eina į krepšinio salę, aš lieku dirbti su fizinio rengimo treneriais.
Stiprinu viršutinę kūno dalį. Galiu daryti viską, išskyrus kojas. Kitą koją irgi galiu stiprinti. Yra daug pratimų, kurių negaliu atlikti, nes reikėtų pilnai atsiremti į žemę. Bet treneris randa, kaip izoliuoti tą vietą. Todėl sportuoju jau vos praėjus 10 dienų nuo operacijos, kai tik išėmė siūlus.
– Neseniai lankėtės Toronte. Kokiais vėjais ten patraukėte?
– (Juokiasi.) Tiesiog buvo avantiūra. Pasakiau gydytojams, kad reabilitaciją susidėliosiu taip, kad tikrai netrukdys išskristi. Nuskridome su keliais draugais aplankyti Jono, pažiūrėti ledo ritulį, keletą NBA rungtynių. Pabuvome tik keletą dienų, viskas patiko. Priėmė šiltai (juokiasi.).
– Kaip sekasi Jonui?
– Kaip visada, nuotaikoj (juokiasi.). Viskas gerai, augina vaiką. Papuolėme ant gerų rungtynių – „Raptors“ nugalėjo „Cavaliers“ paskutinėmis sekundėmis.
– Neseniai Toronte lankėsi ir Jonas Kazlauskas, bendravęs su NBA lietuviais ir apie Lietuvos rinktinę. Ar pačiam dar neteko su juo apie tai šnektelėti?
– Ne, nieko nešnekėjau, nesikonsultavau. Kol kas viskas toli. Reikia pradėti bėgioti.
– Vaikelio laukimas ir gimimas rinktinės planams įtakos neturėtų?
– Visada viskas priklauso nuo tavęs paties. Ar tai vaikelis, ar tai vestuvės, ar tai persikraustymas. Viską galima suderinti (šypsosi.).