Sunku kalbėti už tuos, kurie Karaliaus Mindaugo taurę stebėjo tik per televiziją. Vienintelis kabliukas – per televiziją netransliuotos ketvirtfinalio kovos, kurias buvo galima pamatyti tik internete. Į geriausio metų renginio titulą besitaikantis turnyras šioje srityje kabliukų palikti tikrai neturėtų.
Kita vertus, už transliacijų kokybę organizatoriams atsakyti nelengva. Kaip ir už TV6 komentatorių pasirinkimą.
Pavyzdžiui, komentatorius Mindaugas Rainys sėdo prie mikrofono šį sezoną matęs vos vieną kitą LKL čempionato dvikovą, nors ne vienas krepšinio entuziastas jau buvo įsidėmėjęs puikiai susigrojusį Ryčio Vyšniausko ir Lino Kunigėlio duetą. Po to taip jau nutinka, kad gan gerai pažįstamas havajietis Derrickas Low dėl titrų klaidos virsta „Šiaulių“ aukštaūgiu Dave'u Dudzinskiu, o komentatoriai to nepastebi.
Bet čia tik smulkmenos, kurios priklauso ne nuo organizatorių. Kaip ir transliacijos kokybė, už kurią daugiau atsakinga pati televizija.
Tik per televiziją Karaliaus Mindaugo taurę stebėjusiam žiūrovui gali būti sunku pajusti renginio atmosferą ir įvertinti organizatorių darbą. Tai panašiai kaip ne pačiam dalyvauti gerame vakarėlyje, o tik matyti jo nuotraukas.
Beje, turbūt tai ir buvo didžiausia Karaliaus Mindaugo taurės organizatorių problema – per daug likusių pasižiūrėti tik nuotraukas, o ne pasimėgauti puikiu krepšinio savaitgaliu.
O jis išties buvo fantastiškas!
Nekalbėsiu apie sportinę Karaliaus Mindaugo taurės pusę. Nes aštuoni turnyro dalyviai – tai lyg muzikantai. Jie atsakingi už savo pasirodymo dalį – krepšinio kokybę, meistriškumą ar intrigą. Bet sceną pastato renginio prodiuseris.
LKL pasistengė, kad Karaliaus Mindaugo taurės scena būtų nepriekaištinga. Pirmą kartą ne Žvaigždžių dienos metu išvydome tikrąja to žodžio prasme sceną visai šalia aikštės.
Dar niekada turnyro finalo neapšildė tokio kalibro grupė kaip „Jazzu & Leon Somov“. Dar niekada Lietuvos krepšinis nematė tokio krepšininkų pristatymo, kai prieš finalinio mūšio ginčo kamuolį ant parketo žaidėjai žengė su gaubtuvais aidint varpo dūžiams.
Neteko matyti ir tokios gausybės fantastiškų prizų: nuo skrydžių į Bankoką, iki „Marcedes-Benz ACL“ ar 30 tūkst. eurų. Tik kad žiūrovų ranka sudrebėjo – kamuolys nekrito į krepšį nei nuo vidurio, nei trijų taškų, nei baudų metimo linijos.
Dar niekas Lietuvoje oficialių rungtynių nežaidė prie tokio apšvietimo. Dar niekur užribis nekvepėjo tokia kokybe.
„Į tokį renginį ne gėda ir draugų iš užsienio atsivežti, kažką jiems parodyti“, – tikino vienas kolega.
Atrodo, tik atsilošk ir mėgaukis.
Nebuvo viskas idealu. Pavyzdžiui, dėjimų konkursas, kurį išgelbėjo kviestinis svečias iš Lenkijos, uždavė klausimą: ar LKL žaidžiant tokiems atletams, verta toliau rengti geriausių lanko drebintojų turnyrą? Gal reikia kito turnyro arba bent jau kviestis profesionalių dėjimų meistrų komandą?
Taurės varžybų sujungimas su Žvaigždžių dienos konkursais buvo rizikingas dalykas. Ir ši pramoginė krepšinio dalis kiek kentėjo, nes komandos į konkursus delegavo ne pačias ryškiausias savo žvaigždes. Akivaizdu – tam, kad prireikus nešvaistytų geriausių savo žaidėjų jėgų ir nerizikuotų traumomis. Bet nuo to kenčia konkursų kokybė.
Kita vertus, konkursai puikiai užpildė pertrauką tarp rungtynių ar paliko žiūrovus nesiskirstyti iš „Siemens“ arenos „Lietuvos rytui“ pusfinalyje triuškinant „Neptūną“.
Jau pusfinalyje „Siemens“ arenoje žiūrovai džiaugėsi gaudydami energingų vyrukų ant parketo patrankų šūvius. Vietoj šovinių buvo įvairūs suvenyrai. Bet dar glaudesnio bendravimo, be įprastinių konkursų, trūko. Sako, kad reikia mokytis iš geriausių. O geriausiai pramogą krepšinio rungtynėse kuria amerikiečiai.
Kiek teko lankytis NBA „Global Games“ rungtynėse Londone ar finalinėse „New York Knicks“ sezono rungtynėse, ten net ir rungtynėmis pernelyg nesusidomėję žiūrovai greitai atsipalaiduodavo ir pasijusdavo kaip vakarėlyje.
Elementariausias pavyzdys – krūva minutės pertraukėlės metu aikštėje pasirodžiusių linksmintojų su suvenyrų patrankomis ir smagi muzika. Arenos kubo kameros pritraukia būrį žiūrovų ir tarsi kelia juos iš savo vietų – kas pašoks energingiau ir linksmiau, tas sulauks daugiau ovacijų ir plojimų. Ir tai užveda visą areną. Tribūnos virsta milžiniška šokių aikštele.
To glaudesnio ir artimesnio bendravimo su publika šiek tiek trūko. Galima paįvairinti kad ir tų pačių šokėjų pasirodymus, įtraukiant linksmus, originalius numerius. NBA renginiuose su šou programa jau seniai remiamasi tokia praktika. Šokėjoms laiko skiriama vis mažiau, o žiūrovai linksminami vis įvairesne programa.
Iki pilnos laimės dar trūko originalesnio ketvirtfinalio kovų pateikimo. Nes mažojoje „Lietuvos ryto“ arenoje viskas vyko daugmaž kaip per eilinius vilniečių mūšius LKL čempionate. Be abejo, tai kainuoja, o Karaliaus Mindaugo taurės biudžetas jau ir taip siekė net 200 tūkst. eurų, nors didžioji dalis finansų buvo skirta būtent programai „Siemens“ arenoje šeštadienį ir sekmadienį.
Bet reikia pripažinti, kad LKL pažėrė daug fantastiškų pirmų kartų. Karaliaus Mindaugo taurė buvo kaip į popierėlį įvyniotas „Rafaello“ – tik išsivyniok ir gardžiuokis.
Tik bėda ta, kad Lietuvoje krepšinį išmano trys milijonai, rašo šimtus komentarų su teisingiausiais, bet, aišku, nepriimtais sprendimais, tačiau kai saldainį padeda ant lėkštutės, prasideda visokios „krepšinio dietos“.
„Siemens“ arena finale tiesiog pulsavo nuo emocijų, bet dar buvo galima pamatyti šiek tiek laisvų kėdžių. Jau nekalbant apie mažąjį finalą ar pusfinalio susitikimus, kuriuose nors ir buvo gerokai pagerinti pernykščiai lankomumo rezultatai (į pusfinalį iš viso surinko iki 5 tūkst. žiūrovų), bet matėme tuščią balkoną. Ketvirtfinalis – dar kita istorija.
„Dietininkai“ dažniausiai teisinasi brangiais bilietais. Apmaudu, kad dauguma jų atranda pinigų alkoholiui, cigaretėms, saldumynams ar kitoms bereikalingoms reikmėms, o krepšiniui staiga finansų nebeužtenka.
Karaliaus Mindaugo taurės organizatoriai žengė geriausio metų renginio link. Bet to galutinio žingsnio niekada nepadarys vieni, be žiūrovų pagalbos.