Paulius Jankūno atsisveikinimo dvikovos sugadinti nenorėjęs Kauno „Žalgiris“ turėjo gerokai pavargti.
Pirmasis ketvirtis baigėsi „Šiauliai-7bet“ pirmaujant 26:23, o ilgąją pertrauką komandos išsiskirstė „Žalgiriui“ turint pranašumą 44:40.
Prieš trečiąjį ketvirtį „Šiaulių“ arenoje pasigirdo Paulių Jankūną palaikančios „Green White Boys“ sirgalių, kurių per pirmuosius du kėlinius salėje nesimatė, dainos. Kazio Maksvyčio kariauna susikrovė dviženklį pranašumą ir išlaikė jį iki mačo pabaigos.
Tašką serijoje žaliai balti padėjo 89:76 įveikdami „Šiauliai-7bet“ krepšininkus, bet dėmesio centre po mačo buvo ne iškovota trečioji vieta, o su didžiuoju krepšiniu atsisveikinęs 38-erių Paulius Jankūnas. Nuo 2003-ųjų metų profesionalo krimtęs puolėjas tik vieną sezoną nevilkėjo „Žalgirio“ marškinėlių, didžiąją karjeros dalį nešiojęs Lietuvos flagmano kapitono raištį bei 15 kartų tapęs šalies čempionu.
„Sudėtingos rungtynės buvo. Tikrai turėjome bėdų, nes trenerio A.Sireikos komanda visada žaidžia nenuspėjamą krepšinį. Žinau iš mūsų trenerių, kad sunku analizuoti žaidimą ir paruošti taktiką. Šioje serijoje daug taktikos nereikėjo, reikėjo daugiau nusiteikimo, emocijų ir žaidėjų atsinešimo į rungtynes. Serija nebuvo lengva. Rezultatas neatspindi serijos. Antros rungtynės Šiauliuose buvo laimėtos per plauką, bet visi mačai buvo įtempti. „Šiauliai-7bet“ turėjo daug netekčių ir traumų, bet žaidė labai gerai. Manau, jie turėjo tikrai gerą sezoną“, – po dvikovos sakė P.Jankūnas.
Jankis į aikštelę žengė pirmojo kėlinio viduryje. Pirmieji metimai nesukrito, bet veteranas buvo pastebimas kovoje dėl atšokusių kamuolių ir skirstydamas kamuolius komandos draugams, kurių metimai iš patogių padėčių varžovų krepšio tinklelio irgi neskrodė.
Taškų sąskaitą P.Jankūnas atsidarė antrajame ketvirtyje, o susitikimą baigė per beveik 16 minučių pelnydamas 9 taškus ir atkovodamas 5 kamuolius.
Likus pusantros minutės iki dvikovos pabaigos ir „Žalgiriui“ pirmaujant 86:71, paskutinį kartą karjeroje į aikštelę žengė P.Jankūnas, kurį palydėjo sirgalių plojimai ir palaikymo šūksniai. Palaikęs kapitoną aikštelėje minutę, Kazys Maksvytis pasodino jį ant suolelio, leisdamas arenoje susirinkusiems žiūrovams atsisveikinti su „Žalgirio“ legenda.
„Emocijų šįkart buvo mažiau. Žaidi namuose, ten draugai, šeima ir sava arena bei sirgaliai, tad viskas daug stipriau. Čia žinojome, kad reikia laimėti. Kito kelio nebuvo, serijos tęsti tikrai nenorėjome. Norėjome viską greičiau užbaigti ir eiti atostogų, tad ir emocijas pavyko užgniaužti“, – sakė Jankis.
– Kokią gavote atminimo dovaną iš žaidėjų ir personalo?
– Tai yra vinis ir geležiniai sportbačiai. Tai sena „Žalgirio“ tradicija. Jei neklystu, pirmasis gavo Darius Songaila, tuomet – Robertas Javtokas, o dabar – aš. Tokia mūsų tradicija.
– Kalbant apie pirmuosius jūsų artėjančius darbus „Žalgirio“ biure, kiek komandos sudėtis turėtų keistis?
– Apie darbus kalbėti ankstoka, nes sezonas tik pasibaigė. Apie darbus dabar tikrai negalvoju. Žinau, kad jie prasidės truputį vėliau. Komanda keisis – kažkas ateis, kažkas išeis. Sezonas nebuvo sėkmingas. Reikės permainų tikrai.
– Kokių reikia pokyčių, kad toks sezonas nepasikartotų?
– Keisti reiktų daug ką. Negalime sakyti, kad turėjome problemų kažkokioje vienoje pozicijoje. Jų buvo visur. Turime dabar trenerių štabą, kuris gali išreikšti savo nuomonę ir atkreipti dėmesį. Jie gali pasirašyti žaidėjus, kad žaidimas vyktų. Manau, kad didžioji dalis priklausys nuo jų, kas kitąmet žais „Žalgiryje“.
– Devyniolika profesionalaus krepšininko metų. Ko labiausiai pasiilgsite?
– Kasdienės rutinos. Vis tiek nuo mažens sportuojame krepšinį, tai kai pradedi žaisti profesionaliai, viskas būna aišku. Dešimtmečiai mėnesių ritmas yra aiškus – kada treniruotės, kada rungtynės, o kada laisvos dienos. Pripranti prie to ir laiko planuotis nereikia, nes viskas būna paduota ir suplanuota. Dabar šis tvarkaraštis išnyks, reikės priprasti prie naujo tvarkaraščio, rasti laiko pasportuoti ir su šeima paatostogauti. Be abejo, pirmoje vietoje bus darbai klube.
– Kada tapote kapitonu ir kas tinkamiausias perimti šį raištį kitame sezone?
– Sakė, kad prieš 12 metų, bet tikrai anksčiau tapau kapitonu, nes prieš 12 metų grįžau iš „Chimki“. Nenoriu suklaidinti, bet turbūt pirmą kartą kapitonu tapau apie 2007 metus.
Tai yra didžiulė atsakomybė. Kai viskas gerai ir papuoli į finalo ketverto, kapitono įsikišimo reikia mažiau. Viskas važiuoja ir taip. Kapitono mažiau reikia, nes kai laimi, visi patenkinti ir linksmi, kasdien sportuoja pilnu pajėgumu. Bet kai būna krizės, įsikišimo reikėjo didesnio. Mes, lietuviai, žinojome, kad niekur neišvyksime, bet reikėjo kalbėti su legionieriais ir treneriais. Buvo laikas, kai su Pauliumi Motiejūnu eidavome pas rėmėjus. Daug dalykų buvo per karjerą. Džiaugiuosi, kad jie buvo, nes anksti įgavau patirties, kuri galėtų padėti naujame karjeros etape.
Galvoju, kad kapitono raištį bus kam perimti. Vis tiek kalba sukasi apie vyresnius žaidėjus – Mantą, Artūrą, Edgarą. Galvoju, kad jie priaugę šį dalyką. Kitą sezoną vyks kapitono rinkimai, kurių ilgai jau nebuvo. Žaidėjai išsirinks, kas jiems atrodys geriausia.
– Kaip gimė idėja padovanoti marškinėlius Antanui Sireikai?
– Vakar sėdėjau vakare ir pagalvojau, kad treneris po rungtynių Kaune apie mane gražiai atsiliepė, tad reiktų kažkaip padėkoti. Žodžių neužtenka, tai simboliškai atidaviau „Žalgirio“ marškinėlius, nes būtent prie jo ir atėjau į „Žalgirį“. Jaunas žaidėjas gavau didelį pasitikėjimą. Nuo pirmų dienų klube jaučiausi pilnaverčiu nariu. Jaunimas kartais retai gauna progų pasportuoti, kartais stebi nuo šoninės linijos, bet mane nuo pirmų dienų įvedė į treniruotes, į LKL ir Eurolygos rungtynes. Tai žmogus, kuris man davė labai daug. O kai gauni tokį pasitikėjimą, nuvilti negali.
– Ar nebuvo minčių, kad karjerą reikėjo baigti pernai?
– Tikrai nebuvo. Kaip sakiau, sezonas buvo tikrai sunkus. Pasiekta vieta LKL netenkina nei manęs, nei klubo, nei kitų žaidėjų. Bet tai yra patirtis. Kaip kalbėjome su kitais žaidėjais, šįmet sukrito tiek visko, kad galima būtų iš kiekvieno karjeros sezono paimti po vieną ir sudėti į paskutinį. Tas ir sukrito. Bet minčių pabaigti pernai ir pabėgti nuo šito tikrai nebuvo. Niekada nebėgau nuo atsakomybių ir dabar nebėgsiu.
– Ar nepavargote nuo tiek daug atsisveikinimų?
– Nesitikėjau atsisveikinimo po Eurolygos. Tikėjausi po paskutinių LKL rungtynių. Smagu, kad pagerbė ir parodė dėmesį. Tikrai smagu. Šiandien tikriausiai atsisveikinu paskutinį kartą ir visiems laikams.
